Zubovai aktyviai rėmė lietuvišką veiklą ir patys joje dalyvavo, tuo laiku Šiauliuose prasidėjo lietuvių tautinis atgimimas. 1831 m Šiaulių kautynėse apie 1500 sukilėlių bei Raseinių apskrities pėstininkų ir raitininkų nugalėjo Rusijos kariuomenės Šiaulių įgulą.

Kiekviena tauta siekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti  laisvą ir saugią raidą. Aukščiausias tikslas – nacionalinis saugumas Mūsų Konstitucija įpareigoja kiekvieną pilietį užpuolimo metu  ginti valstybę. Pagal  Nacionalinių saugumo  pagrindų įstatymą saugumą užtikrina rengimąsi visuotinam ginkluotam ir neginkluotas pasipriešinimui. Yra priimtas Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo įstatymas.

Šiauliai – istorinė baltų žemė, šiaurės Lietuvos regiono mokslo, kultūros, pramonės ir turizmo centras. Miestas išsidėstęs tarp Rekyvos bei Talkšos (Telkšvos, Talšos) ir Ginkūnų ežerų, pastatytas Mūšos ir Ventos upių takoskyroje, rytinės Žemaičių aukštumos papėdėje. Šiauliai – didelis svarbių geležinkelio ir kelių mazgas, kuriais galima palaikyti prekybinius ryšius su Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos miestais, Latvijos uostais ir Prūsija (Vokietija). Miestas stovintis ant Žemaitijos ir Aukštaitijos ribos.

Kaip apibendrina knygos autoriai, Vydūnas atskleidė pačią žmogaus ir tautos esmę, tuo įnešdamas fundamentalų indėlį į teorinį tautos fenomeno pagrindimą, įtikinamai parodė, kad tautos gyvybė slypi jos kultūroje, jos kūrybos galių raiškoje. Praktinio veikimo ir skelbtų idėjų vienovę įkūnijęs Vydūnas yra labai artimas Mahatmai Gandžiui.

Šiandien didžiuojamės ir džiaugiamės prieš 30 metų Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių (tuomet dar buvusių pavergtomis) organizuotu Baltijos keliu, nukreiptu prieš SSRS okupaciją. Šis kelių milijonų žmonių susikabinimas rankomis išreiškė jų vieningą mąstymą ir lūkesčius, o nematomas jų širdžių plakimas veržėsi į Laisvę. Tai buvo atvira trijų pavergtų tautų paraiška jų Nepriklausomybei, kurią subrandino tose tautose per ilgus negandų metus rusenanti rezistencinė dvasia prieš okupantus.

„Bunda jau Baltija...“ Šie neįmantrios dainos žodžiai iki šiol skamba ausyse, žadina sielos virpesį, jaudina iki žmogiškųjų gelmių, o „Baltijos kelio“ vaizdai užgniaužia kvapą... Jau ne kartą ieškau atsakymo į nuolatinį klausimą: kas tuos du milijonus sujungė, kodėl jie plūdo į daugiau kaip 600 km grandinę nuo Vilniaus iki Talino? Kodėl jie grūdosi automobilių spūstyse, žmonių minioje, kad išsirikuotų kažkur nuo ramunių pabalusiuose Lietuvos laukuose, kad pademonstruotų galingą baltijiečių vienybę?

Džiaugiuosi galėdamas pristatyti patrauklią savo išvaizda ir gilią savo turiniu mokslinę knygą Mažosios Lietuvos ir lietuvininkų fenomenas. Jospavadinimu tapo Mažosios Lietuvos istoriko enciklopedisto dr. Algirdo Matulevičiaus ne kartą akcentuojama mintis, kad Mažosios Lietuvos ir jų etninių gyventojų lietuvininkų fenomenas yra ne tik Europos, bet ir pačių lietuvių dar iki galo nesuvoktas ir neįvertintas istorinis reiškinys. Tie, kurie jau yra nors kiek pasidomėję Mažąja Lietuva, turbūt, jau įsidėmėjo dr. Algirdo Matulevičiaus pavardę.

Šiandieninis Luckas yra administracinis Voluinės srities centras, kuriame gyvena apie 215 tūkstančių gyventojų. Jame daug žalumos, parkų ir aikščių, daug kur viešosiose erdvėse gaivinančiai trykšta fontanai. Mieste gausu mažosios architektūros elementų, meniškų skulptūrų, o ūksminguose pėsčiųjų bulvaruose iki  vėlumas nestinga pavaikštinėti išėjusių miestiečių bei turistų. 

Dailės muziejaus lankytojus turėtų sudominti turtinga LDK didikų portretų kolekcija. Norintiems daugiau sužinoti apie Voluinės žemių, Lucko pilies ir miesto istoriją bei jos valdovų lietuvišką genealogiją, rekomenduočiau pasinaudoti giliomis istorijos žiniomis nustebinusio pilies gido paslaugomis. 

Turbūt dauguma mūsų pirmą kartą  Voluinės vardą išgirdo dar vaikystėje per Lietuvos istorijos pamoką. Šią dabartinės Ukrainos teritoriją, kurią kadaise ne vieną šimtmetį valdė iš Lietuvos kilę valdovai ir dabar vis dažniau atranda susiruošę kelionėn mūsų tautiečiai. Pažintinių kelionių kryptis į Vakarų Ukrainą žadina mūsų susidomėjimą dar ir todėl, kad ir šiandien čia dar galima atrasti pakankamai daug mūsų  bendros istorijos pėdsakų.

Neseniai išleista Vydūno draugijos įkūrėjo, ilgamečio pirmininko (dabar – garbės pirmininkas) dr. Vaclovo Bagdonavičiaus ir aktyvios vydūnietės prof. dr. Aušros Martišiūtės – Linartienės kapitalinė monografija Vydūnas

1993 m. mons. Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) iniciatyva pradėtas kurti Mūšios miško parkas – A. Svarinsko parkas – Didžiosios kovos apygardos partizanų parkas –kas met vis gausėja kryžiais, koplytstulpiais, žmonių susitelkimais.

Poetė S. Niūniavaitė labiausiai mėgusi poeziją. Dar mokyklos laikais ją ne tik deklamavusi literatūriniuose renginiuose, bet ir pati bandžiusi kurti. Pirmieji jos eilėraščiai pasirodė spaudoje prieškario metais, daugiau per karą („Žemaičių žemėje“, „Karyje“

Kultūros ministerijos siūlymu Vyriausybė paskelbė Kauno centrinio pašto rūmus kultūros paminklu. Toks išskirtinis Kauno centrinio pašto rūmų statusas įgalina rengti naujus teisės aktus, įrašant šį objektą į Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą. Tai reiškia, kad bus galima užtikrinti Kauno centrinio pašto rūmų prieinamumą visuomenei ir jų išsaugojimą.

Taip pavadintą knygą, skirtą mūsų šalies mokytojams tremtiniams atminti, 1991 m. išleido Pedagogų draugija. Šiuo leidiniu paminėta skaudžiausios Lietuvos tragedijos – bolševikinio genocido – pirmojo masinio niekuo nekaltų žmonių trėmimo į Sibirą penkiasdešimties metų sukaktis. 

Sudėtingas buvo Naujosios Akmenės liaudies teatro režisierės, literatės, visuomenininkės Stasės Niūniavaitės (1923 01 20–2002 07 02) gyvenimo kelias. 

Apie tai istorijos vadovėliuose parašytas tik sakinys. 1944 m. vasara. Artėjo karo frontas prie Lietuvos. Skausminga tapo būsimo pasirinkimo galimybė. Vieni inteligentai traukėsi į Vakarus, kiti skausmingai ieškojo prieglobsčio atokesnėse Lietuvos vietose, pas gimines, treti jaunuoliai iš klojimų pastogių ar kitų vietų traukė ginklus suvokdami, jog artėja metas, kai jų prireiks ir ruošėsi į mišką kovai prieš okupantus.

Žaliavo rūtos šalia klėties ir sirpo dienos, kaip avietės Sena sodyba šalia kelio, praeivį kvietėsi prie stalo Motulės drobės čia margavo, lyg išskleisti sparnai drugelio, O žvaigždės liepos danguje ilgai netirpdavo net aušroje. Kęstutis Balčiūnas

Būsimasis monsinjoras gimė 1925 m. sausio 21 d. Kadrėnų kaime (Deltuvos valsčius, Ukmergės apskritis). Pradžios mokslus baigęs Vidiškių pradžios mokykloje (1932–1936), studijavo Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje (1936–1942). 

Kai Marcelijaus Martinaičio knygoje „Viskas taip ir liks“(išleistoje jau po rašytojo mirties) perskaičiau   ironišką, rūstų, bet teisingą sakinį „Bolševikai taip sumaišė pasaulį, kad niekas net savo kaulų neatsirinktų paskutinę teismo dieną“, vėl  susiradau  savo giminės vienos šeimos, patyrusios „bolševikinį sumaišymą“, nuotraukas.