VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Interviu su įdomiu žmogumi

09.07. Laisva spauda būtina demokratinei valstybei Interviu su įdomiu žmogumi

Vyr. redaktorė Rasa Pilvelytė kalbina Niujorke gyvenančią lietuvę žurnalistę Deimantę (Demi) Vitkutę, baigusią žurnalistikos magistro studijas viename žinomiausių pasaulyje Columbia universitete. D.Vitkutė pasakoja apie savo išbandymų kupiną kelią tarp Amerikos ir Lietuvos, kuris vedė į unikalaus rašytojos balso atradimą; žurnalistikos Amerikoje ypatumus ir sunkumus bei ateities planus.

Deimantė Vitkutė

Deimante, kaip sugalvojote išvykti į Ameriką?

Pirmą kartą į Ameriką atvažiavau vasarai pas savo nuostabią tetą kai man buvo 10 metų. Grįžusi mamai pasakiau, kad ten gyvensiu. Nuo pat pradžių man Amerikoje patiko žmonių laisvumas ir draugiškumas. Galimybių daug-savo ateitį ten įsivaizdavau jau nuo tada. Teta rekomendavo atvažiuoti mokytis į internatinę mokyklą. Iš pradžių tokios mokyklos man atrodė baugios, kaip iš Hario Poterio, bet kai paskaičiau apie jas internete, nuomonė pasikeitė. Jos labai panašios į universitetus – didelės teritorijos, daug popamokinės veiklos ir sporto šakų. Dėl to ir vadinasi „prep school“ nes ruošia moksleivius universitetams. Jas yra baigę daug žinomų žmonių – nuo politikų iki princų. Cheshire Academy, Konektikuto valstijoje, baigiau paskutines dvi mokyklos klases. J.P.Morgan, garsus bankininkas lankė mūsų mokyklą. Buvęs Amerikos prezidentas John F. Kennedy baigė mūsų konkurentę mokyklą Choate. Patirtis buvo nepakartojama, ten pradėjau augti kaip asmenybė.

Disciplina mokykloje buvo labai griežta. Kiekviena diena suplanuota: maždaug nuo 8-15 val. pamokos, tada privalomi sportai (žaidžiau tenisą), vakarienė, būreliai iki 20 val. Nuo 20 val. – 22 val. privalomas namų darbų ruošimas („study hall“) ir 23 val. jau išjungiamos šviesos („lights out“) ir internetas. Jeigu nespėdavai kažko padaryti, reikėdavo tamsoje dirbti prie kompiuterio ir naudotis mobiliuoju internetu arba atsikelti labai anksti ryte. Tačiau turbūt nei vienos ugdymo institucijos per metus taip nemylėjau kaip šios mokyklos – bendruomenė buvo maža, jauteisi lyg namuose. Mokytojai buvo ir tavo sporto treneriai ir bendrabučių tėvai (dorm parents) – jie gyveno su savo vaikais ir augintiniais.

Kaip nusprendėte tapti žurnaliste?

Kad esu rašytoja žinojau jau labai seniai. Tai nebuvo sprendimas, gal labiau – pašaukimas. Visą laiką liksiu dėkinga savo auklėtojai, lietuvių kalbos mokytojai Gražinai Garliauskienei, kuri įžvelgė manyje rašytoją, kai iš J.Naujalio Muzikos gimnazijos perėjau į Kauno Aušros gimnaziją penktoje klasėje. Aš jai užsiminiau, jog esu parašiusiu pasaką apie savo žaislą ir ji liepė man atnešti jai parodyti tą tekstą. Nuo to laiko skatino mane daugiau rašyti, ji redaguodavo. Visai nerašiau poezijos, bet ji sakė – pabandyk, taip ir tapau laureate už poeziją ir vėliau esė rašymą. Tuo pačiu metu įsitraukiau ir į žurnalistikos būrelį.

Jungtinių tautų misija, Niujorkas. D.Vitkutė su Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi

Kaip lietuvė, visada žavėjausi Lietuvos knygnešių istorija, kuri tikrai mane įkvėpė tapti žurnaliste. Kalba – tai mūsų asmeniškas ir kultūrinis identitetas. Be lietuvių kalbos, nebūtų ir Lietuvos. Mūsų protėviai knygnešiai kariavo, žuvo, buvo ištremti dėl gimtojo žodžio. Mes turime jiems likti amžinai dėkingi už tai kuo esame dabar. Dėl to man labai rūpi spaudos laisvė. Praeitą vasarą praktiką atlikau Laisvos Spaudos Komitete Vašingtone (Reporters Committee for Freedom of the Press). Prieš išvažiuojant į Ameriką jau ilgą laiką žinojau kuo noriu būti.

Rašyti ne gimtąja kalba – didelis iššūkis. Kaip išlavinote savo kalbą iki profesionalaus lygio?

Mano svajonės visada buvo labai didelės. Atrodė, jog jei tikrai noriu būti rašytoja, audiencija Lietuvoje yra per maža, norėjau jog mano kūrinius galėtų skaityti didesnė auditorija. Dėl to žinojau jog mano anglų kalba turi tapti puiki, nenorėjau jog mano tekstai ateityje būtų verčiami iš lietuvių į anglų nes daug reikšmės pasimeta vertime.

Spaudimas rašyti taip lyg anglų būtų mano gimtoji kalba buvo didžiulis, juk tai buvo mano profesija, ir konkurencija – ta pati – nepaisant to ar tu tarptautinis studentas ar amerikietis. Man reikėjo būti bent tokiai pat gerai rašytojai, kaip amerikietei, o norint kopti aukštyn – net rašyti geriau už amerikiečius. Studentai, kurie studijavo tiksliuosius mokslus apie savo anglų kalbą taip nepergyveno. Bet man – puikus rašymas anglų kalba buvo vienintelis kelias į mano kaip rašytojos sėkmę Amerikoje. Turėjau absoliučiai pasinerti į anglų kalbą. Per metų metus – studijos, literatūra, žiniasklaida, pokalbiai su draugais buvo tik anglų kalba, išskyrus, kai šnekėdavau su lietuve teta, kuri gyvena Konektikute, arba su šeima telefonu.

Cheshire Academy mokykloje tapau literatūros žurnalo redaktore. Ten pradėjau leisti mokyklos laikraštį, kuris 20 metų neegzistavo. Taip pat gavau stipendiją parašyti novelę per vasarą, kurią po to pristačiau prieš visą mokyklą dvyliktos klasės pradžioje. Dvyliktoje klasėje laimėjau 10 procentų visos mokyklos apdovanojimų – anglų, kūrybinio rašymo, istorijos ir ispanų kalbos srityse.

Toliau studijavau žurnalistiką su gretutine kūrybinio rašymo specialybe Bostono centre įsikūrusiame Emerson College – viename geriausių menų ir komunikacijos koledžų regione. Praktikas atlikau televizijoje Bostone, Niujorke, buvau viceprezidentė Komunikacijos, Politikos ir Teisės būrelio su kuriuo keliaudavom į Niujorką, Washingtoną D.C. ir netgi Islandiją susitikti su lyderiais šiose srityse.

Ironiškai, gavosi taip, kad dabar lietuviškai rašyti sunku. Mąstau pagrinde angliškai, rašyti anglų kalba lengva, o lietuviškai – sunkiau. Keista ir juokinga, jog dabar turiu lyg ir iš naujo išmokti kaip puikiai rašyti savo gimtąja kalba. Šis laikotarpis kol padedu LR generaliniam konsulatui Niujorke žiniasklaidos klausimais – man puikus metas ir vėl atgaivinti savo lietuvių kalbą. Visą laiką atrodydavo, jog lietuvių visada mokėsiu, nes esu Lietuvoje augusi ir gimusi – bet tai netiesa. Lietuvių yra turbūt viena iš sunkiausių kalbų pasaulyje. Man reikia atidžiai pagalvoti kur padėti kablelį, kabutes, brūkšnelį ar nosinę. Kalba pamažu miršta, jeigu tu jos nevartoji. Man atrodo tai man yra pamoka, o gal ir brandos požymis (man 24 metai) – jog suvokiau, kad savo gimtąją kalbą reikia labai puoselėti.

Žurnalistika – sunki specialybė. Ar kada nors norėjote viską mesti?

Tai žinoma! Kurį laiką Emerson koledže galvojau, kad nebesieksiu karjeros žurnalistikos srityje – daug laikraščių užsidarė, ateitis atrodė miglota, publika dažnai neįvertina žurnalistų, darbo – per tris metus – ir stojau į magistrantūrą.

Visos programos į kurias stojau magistrantūrai buvo tarptautinių ryšių srityje, išskyrus Columbijos Universiteto žurnalistikos mokyklą, vieną geriausių žurnalistikos mokyklų Amerikoje, jei ne pasaulyje, įkurtą pačio Joseph Pulitzer 1912 metais. Tai visada buvo mano svajonių mokykla. Niekada netikėjau jog įstosiu, bet kadangi esu didelė svajotoja, galvojau, kad jei įstosiu – tada tai bus ženklas pasilikti šioje profesijoje. Na ir ką jūs galvojate – įstojau! Tikiu, kad viskas vyksta, turi savo priežastį. Pasirinkimas eiti į Columbiją turbūt buvo pats geriausias mano gyvenime. Su draugais dažnai šnekame – kokio velnio rinkomės šią specialybę – bet žinome į tai atsakymą: nes be jos negalime gyventi. Sulaukiu nemažai žinučių iš bendraamžių, kurie irgi nori stoti į Columbiją ar tapti žurnalistais. Jiems atsakau – jei esate tokie pat aistringi ir pamišę dėl žurnalistikos, tada sveiki atvykę į klubą!

Su kokiais sunkumais per metus teko susidurti Amerikoje?

Pats didžiausias sunkumas tai buvo susitaikymas su savo nacionaline ir dvikalbės rašytojos asmenybe. Pačią pirmą dieną, kai atvykau į internatinę mokyklą, direktorius paklausė iš kur aš esu. „Lietuvos“, – atsakiau. „Oi, tau pavyko. Sveikinu” , – jis pasakė. „Ką jūs turite omenyje?“ – aš paklausiau. „Na žinai, ne daug žmonių iš ten pavyksta atsidurti čia.“ Stebėjau, kaip jis elgėsi su moksleiviais iš kitų valstybių ir atrodė, jog jis su jais kalbėti nori labiau. Dažnai jausdavau, jog Lietuva nevertinama, ir, kad man visada reikėdavo ją ginti. Visą laiką būdavau vienintelė lietuvė mokykloje. Nedaug kas žinojo kur ta Lietuva, visą laiką galvodavo, kad tai Rusija. Iki atvykimo į JAV nežinojau ką reiškia būti rytų europiete ir tik čia atvažiavusi pajutau Sovietų Sąjungos pasekmes – nes daugumai, kilusiems iš galingiausių šalių, Lietuva ir buvo tik tiek – Sovietų Sąjungos liekanos.

Pirmas iššūkis, kurį Amerika man suteikė, tai buvo mano etninės tapatybės suvokimas. Kartais jaučiausi, lyg į mane žiūrėjo taip kaip į svetimą objektą. Atrodė, jog mano užsienietiškumas žeidė žmones: kaip aš drįsau konkuruoti su tais, kurių anglų kalba yra gimtoji? Pirmais koledžo metais tai jautėsi ir iš kai kurių profesorių ir iš studentų. Pirmoji žurnalistikos profesorė, visada kabinėdavosi prie mano akcento. Man net atspausdino knygelę, apie tai, kaip taisyklingai tarti amerikiečių anglų kalbos žodžius. Kai studentai sužinodavo iš kur aš esu, sakydavo, „kaip einasi tavo pereinamasis laikotarpis?“ Jiems atrodė, jog turėjau pereiti per kažkokią asimiliaciją, kad pritapčiau.

Ir tiesą pasakius, man Amerikoje, tas „perėjimas“ buvo ne apie pripratimą prie kažkokių „kultūrinių skirtumų“, bet apie pripratimą prie žmonių, kurie regėjo mane tik kaip užsienietę, o ne gilesnę asmenybę su hobiais. Neleidau tam pastoti man kelio būti tuo kuo norėjau būti. Dažnai būdavo liūdna, bet padėdavo mano mėgstamiausi profesoriai ir draugai. Pasiduoti nebuvo laiko. Toliau siekiau, užėmiau lyderės pozicijas ir tada pradėjau padėti kitiems tarptautiniams studentams.

Kai pradėjau žiūrėti į daukiakultūrizmą per akademinę prizmę, gimė daug mano rašinių, šie sunkumai įkvėpė mane kaip dvikalbę rašytoją. Tokie rašiniai kaip Glorijos Anzalduos, Meksikos kilmės Amerikiečių rašytojos – „How to Tame a Wild Tongue“ – ir kinų kilmės amerikiečių rašytojos Amy Tan esė „Mother Tongue“ man padėjo nesijausti vienišai šiame rašytojų pasaulyje. Gal niekam šito ir ne minėjau, bet vienas iš mano rašinių, su kuriuo įstojau į Columbiją ir buvo apie mano sunkumus kelyje į savo unikalaus balso atradimą: taip kaip pasimečiau tarp Amerikos ir Lietuvos ir tapau pasauline piliete. Nors Amerika ir išbandė mano tapatybę, ji taip pat ją ir išlaisvino. Iš pradžių kas atrodydavo kaip trūkumai, po to virto privalumais. Niekada nebūčiau tapusi tuo kuo esu dabar jeigu nebūčiau emigravusi iš Lietuvos – tai ne vien pridėjo sluoksnį prie mano tapatybės, bet taip pat ir sustiprino mano tautinį tapatumą. Šią dieną, šie sunkumai, nors ir iki šiol aktualūs ir svarbūs, į juos galiu žiūrėti, kaip į tokius, per kuriuos privalėjau pereiti, jog atsidurčiau kur esu šiandien.

Įstojimas į Columbijos universiteto žurnalistikos magistrantūros studijas buvo pats didžiausias pripažinimas, kokio tik galėjau susilaukti kaip 22-ejų metų rašytoja. Nuo tuo laiko įsigijau žymiai daugiau pasitikėjimo savimi, kaip rašytoja ir žurnalistė. Ten buvo nemažai jau patyrusių žurnalistų, o mūsų tokių jaunų – nedaug. Nors Amerika išbando tave kaip asmenybę, jos edukacinė sistema tau taip pat parodo jog negali leistis uždaromas į kažkokias kitų sukurtas dėžutes. O Niujorke, tai iš viso niekam nerūpi iš kur tu esi – nes visi yra kilę iš visur – ir žiuri į tave kaip į žmogų, o ne kažkurios valstybės atstovą.

Nekantrauju eiti pirmyn.

Papasakokite apie savo įspūdžius studijuojant Columbia universitete.

Mes labai bijojome, kad vienas kitam gerklę perkąsim iš konkurencijos, bet per pirmą orientacijos dieną dekanas pasakė, kad mes čia susirinkome ne vienas su kitu konkuruoti, bet vienas kitam padėti. Tai pakėlė nuotaiką visiems metams ir taip ir buvo – vienas kitam labai padėjome (ir iki šiol padedame) ir džiaugiamės kiekvieno sėkme.

Vieną dieną sėdėsi paskaitoje, o salėje šalia tavęs bus pasauliui skelbiami Pulitzerio prizų laimėtojai. Kartą, viena studentė paskaitos metu sužinojo, jog ji pati laimėjo Pulitzerį už savo darbą laikraštyje.

Studijos buvo intensyvios ir praktiškos, bet aš per metų metus jau esu pripratusi prie didelio krūvio ir manęs tai nestebino. Tai buvo lyg metai intensyvios praktikos, kuri paruošia tikram darbui, pabaigus programą. Sunkiausia turbūt žurnalistikose studijose (ir realybėje) įtilpti į deadlinus – nes tai ne akademinių rašinių, o straipsnių rašymas. Tavo laikas priklauso nuo kitų žmonių, iš kurių turi paimti interviu, grafiko.

Kiekvieną savaitę į mūsų fakultetą ateidavo labai žymių svečių iš žurnalistikos srities – The New York Times, Washington Post redaktorių, Pulitzerio prizo laimėtojų. Labai daug jų yra baigę Columbia Journalism School. Būdavom „star struck“ (lt. pakerėti garsenybių) – po to prie to pripratom. Kadangi jau studijavau žurnalistiką bakalauro studijose, nežinojau ką dar konkretaus pasisemsiu iš Columbijos (be reputacijos, kuri atidaro daug kur duris ir naudingų pažinčių) – bet išmokom tikrai labai daug ko. Man tai buvo – tiriamosios žurnalistikos įgūdžiai ir srities verslo moduliai, kurie pastaraisiais metais keičiasi žaibišku greičiu.

Mano magistro tezė, kurią išspausdins vienas Niujorko naujienų leidinys, buvo tiriamosios žurnalistikos darbas apie Niujorko valstybinį universitetą, kuris išnaudoja tarptautinius studentus – priima bet ką, kad pasipelnyti iš jų pinigų,į juos atgal neinvestuoja ir tarptautiniai studentai kenčia. Tai apskritai matau kaip sisteminę problemą Amerikoje. Tarptautiniai studentai įneša beveik po 37 bil. dolerių į JAV ekonomiką kiekvienais metais. Jei aukštasis mokslas būtų vertinamas kaip eksportas JAV, jis įeitų į 15 didžiausių eksportų sąrašą. Tai yra ypatingai puikus verslas Amerikos valstybiniams universitetams, kurie neturi tiek daug pinigų ir kartais priima etiškai abejotinus sprendimus.

Iš kur toks potraukis mokslams?

Na žinoma, jog mano aistra mokslui buvo įkvėpta mano mylimų diedukų. Močiutė Irena Vitkienė, docentė, buvo fiziologijos dėstytoja Lietuvos Kūno Kultūros institute, o diedukas – Albertas Vitkus, hab. Mokslų daktaras, histologijos profesorius Kauno Medicinos Universitete. Kai buvau visai maža, matydavau juos sulinkusius prie rašomojo stalo, rašančius prie mažos švieselės mokslinius darbus. Aš irgi dabar taip pat elektrą naudoju per naktis rašydama.

Apie ką jums patinka rašyti? Koks pats įsimintiniausias straipsnis kokį kada nors esate parašiusi?

Man labai patinka rašyti ilgus straipsnius apie žmones ir kultūrą, net kai kuriuos verslo aspektus. Pats įsimintiniausias straipsnis kurį teko rašyti tai buvo “Tolumbia Girl” – vienam Columbijos žurnalui, kurį leidome su klase. Nežinau kodėl turiu tokį efektą, bet kai pirmą kartą mano straipsnį perskaitė klasiokai, jie sakė, kad apsiverkė. Tai buvo straipsnis apie iš Irano kilusią moterį, kuri pabėgo nuo savo smurtaujančio vyro Irane siekti mokslų Amerikoje. Ji galiausiai įstojo į Columbiją ir svajojo atsivežti savo mažametį sūnų, bet ji nežinojo, kad jos didžiausias iššūkis dar laukia ateityje – tai buvo Prezidento D. Trumpo draudimas keliauti kai kurioms šalims. Šis draudimas ją atskyrė nuo sūnaus neribotam laikui. Interviu su šia moterimi užtruko valandų valandas. Ji turėjo manimi pasitikėti, jaustis komfortabiliai man pasakojant savo istoriją. Už tai ką ji man pasakė – jei ji kada nors planuotų grįžti atgal į Iraną – ją galėtų nužudyti. Pokalbiai būdavo intensyvūs – ji kartą net nubėgo į tualetą apsivemti nuo minčių, kurias jai sukėlė baisūs prisiminimai.

Tokie straipsniai turi milžinišką galią įkvėpti permainas valstybėje, jos įstatymuose. Tikslas tavo kaip žurnalisto nebūtinai turi būti sėdėti Baltuosiuose Rūmuose ir sekti kiekvieną prezidento žingsnį. Svarbu nuvažiuoti ir į kaimus, užmiesčius, aplankyti ir pašnekėti ten su žmonėmis, kurie balsavo už D.Trumpą – tai po rinkimų ir darė žurnalistai, bet tada jau buvo per vėlu. Prieš tai niekas netikėjo, jog gali kažkas už jį balsuoti, bet pasirodo tų tokių piliečių, kurie jautėsi pamiršti - pilna. Reikia ir apie pabėgėlius ir apie visus kitus žmones, kurie buvo paliesti Trumpo įsakymų rašyti.

Dabar jau metai laiko, kaip pagrinde rašote apie madą. Kaip atsidūrėte šioje industrijoje?

Į mados pasaulį Niujorke patekau gana atsitiktinai. Vienas redaktorius parašė į mūsų Columbia Journalism grupę Facebooke, kad ieško žurnalisto, kuris galėtų parašyti apie Niujorko mados savaitę. Redaktorius norėjo straipsnio apie geriausius mados savaitės vakarėlius. Žinasklaidos atstovai užsiregistruoja iš anksto, buvo likę dvi dienos iki mados savaitės pradžios, o aš net ne planavau eiti. Turėjau tik šiek tiek kontaktų industrijoje nes pažinojau fotografus, kurie fotografavo mados savaitę mano portalui, The Urban Watch, kurį sukūriau kartu su lietuve drauge Laura Pajuodyte apie Niujorko ir Londono miestų kultūrą ir madą. Aš redaktoriui net pasakiau, jog gal susirastų kažką kitą, kuris turėtų prieigą į tuos garsių dizainerių vakarėlius. Jam nerūpėjo, sakė, kad galėsiu aprašyti tuos į kuriuos nepateksiu, siūlė nemažai pinigų už vieną straipsnį. Visa kita jau istorija.

Nors mada man visada patiko. Mano mama tekstilės inžinierė, tad nuo mažens turėjau galimybę susipažinti su audinių gamyba, naujų kolekcijų kūrimu bei pristatymu. Esu aplankiusi daugumą tekstilės parodų Paryžiuje, Milane, Miunchene bei Maskvoje. Atmosfera parodose visada būdavo įkvepianti kūrybai. Kai pradėjau vaikščioti į mados savaitę Niujorke, supratau jog tai man labai patinka – sutinki daugybę kūrybingų žmonių.

Po kurio laiko dirbant šioje sferoje, įžvelgiau stoką gerų žurnalistų, kurie tirtų mados industrijos problemas. Yra daug mados rašytojų (bet ne profesionalių žurnalistų), kurie rašo apie tendencijas, t.t., bet reikia rašyti daugiau nei apie gražius drabužius! Kiekviena sritis turi būrį žurnalistų, kurie ją padengia, pvz. politiką ar sveikatos sistemą, ir konkurencija į tą būrį patekti labai didelė. Mados industrijoje problemos ne mažesnės nei kitose srityse, bet apie jas mažai kas kalba. Tad, aš matau galimybę apie tai rašyti, naudodama savo Columbijos išlavintą tiriamosios žurnalistikos akį. Tos pačios problemos šioje industrijoje – lyg atviros paslaptys – vyrauja per dešimtmečių dešimtmečius. Pvz., tik po Harvey Weinstein seksualinės prievartos skandalo Holivude, yla pradėjo lįsti iš maišo ir mados industrijoje – daug fotografų buvo atleista dėl seksualinio priekabiavimo, ir tas pats žinomiausias Vogue fotografas Mario Testino. Atsivėrė nauja era jaunam talentui, tokiems kaip 23-ejų metų fotografui Tyler Mitchell. Jis tapo pirmuoju afroamerikiečiu (ir vienu jauniausių), kuris fotografavo Amerikos Vogue žurnalo viršelį – šių metų rugsėjo mėn. viršelį su Beyonce.

Galvoje sukasi daug idėjų kaip rašyti šiomis temomis, kokių projektų imtis. Jau šneku su kai kuriais Amerikos žurnalais dėl bendradarbiavimo.

Su kuo siejate savo karjerą ateityje? Kur norėtumėte dirbti?

Mano mentorė iš Columbijos universiteto, kuri pati turi savo žiniasklaidos kompaniją, man visai neseniai pasakė – „tau nereikia niekieno leidimo daryti tai ką tu nori.“ Jeigu pasiseks norėčiau dirbti pilnu etatu savo leidiniui arba tapti žurnalo redaktore. Nors ir pati dar esu jauna žurnalistė, jau dabar padedu dar jaunesniems arba bendraamžiams – universiteto studentams ar tiems kurie prieš tai niekada nerašė. Vienu metu turėjome ar 15 rašytojų mūsų Urban Watch portalui ir kelis redaktorius. To buvo per daug, neįmanoma suspėti visus valdyti. Dabar turiu porą rašytojų, kurių straipsnius redaguoju, padedu su idėjomis, patariu profesijos klausimais. Kaip ir minėjau, ši industrija yra labai sunki, į ją sunku prasimušti, dėl to padėti vienas kitam būtina. Yra nuostabu kai žurnalistikos veteranai, tokie kaip pvz. mano mentorė iš Columbijos, yra pasiruošę kuo gali padėti jauniems, ir pikta jei kai kurie jauni jau yra pasikėlę. Juk niekada nežinai kas vieną dieną bus tavo bosas ar kada ko iš ko nors reikės – bet ir be tų savanaudiškų priežasčių padėti reikia tiesiog iš geros širdies. Jau dabar savo galvoje turiu sąrašą ką iš pažįstamų, kai ateis laikas, samdyčiau ir ko ne.

Kaip amerikiečiai vertina iš Europos atvykusią žurnalistę? Koks jų požiūris į šią profesiją apskritai?

Nėra skirtumo ar tu iš Europos ar iš kito žemyno. Kitataučiai vertinami, nes jie gali pasiūlyti kitokią pasaulėžiūrą ir ją įnešti į darbą. Bet kaip užsieniečiui, kurio gimtoji kalba nėra anglų, kaip ir minėjau, reikia išsikovoti vietą šiame pasaulyje.

Amerikoje spaudos laisvė yra užtikrinta Konstitucijoje – First Amendment, dėl to bet kokią bylą prieš žurnalistą ar spaudos organizaciją yra sunku laimėti. Tačiau prezidentas Donald Trump yra labai nusiteikęs prieš spaudą, dėl to įvairių išpuolių prieš žurnalistus yra žymiai padaugėja nuo 2016 metų rinkimų – į juos galite pasižiūrėti portale, kuris skaičiuoja ir aprašo šiuos išpuolius, kuris vadinasi US. Press Freedom Tracker. Vien 2018 metais – 33 žurnalistai buvo užpulti JAV. Organizacijose, kurios saugo spaudos atstovus, tokios kaip Reporters Committee for Freedom of the Press (Laisvės Spaudos Komitete), kur aš dirbau, darbo yra padaugėję. Pvz. Committee to Protect Journalists pagrinde telkdavo dėmesį į kitas šalis, kur spauda nėra laisva ir kur žurnalistai žudomi, bet dabar jie turi daugiau darbo ir JAV. Sako, jog Trumpo retorika prieš spaudą skatina kitų šalių diktatorius dar labiau persekioti vietinius žurnalistus.

Žmonės, kurie vertina laisvą spaudą – ją remia. Laisvos spaudos ir naujienų organizacijų rėmimas finansiškai yra išaugęs. Nors chaoso ir neapykantos žurnalistams iš Trump pasekėjų daug – iš kitos pusės, šie porą metų yra geriausi ir darbingiausi metai Amerikos žurnalistams. Reportažai iš šio laikotarpio įeis į istorijos paveldą, kaip geriausi žurnalistikos pavyzdžiai. Laisva spauda būtina demokratinei valstybei ir žurnalistai yra jos sargai. Jie kaip detektyvai iškasa tiesą – be jų niekada nebūtume sužinoję apie Pentagono popierius arba Watergate skandalą.

Dėkoju už pokalbį.

Atgal