In memoriam
02 11. Prisimenant taurią panevėžiečių Barisų šeimą
Aldona Savickaitė-Juškauskienė
Panevėžio kraštiečių klubo „Tėviškė“ valdybos narė
Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Panevėžio kraštiečių klubas „Tėviškė“ ir Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyrius viešosios bibliotekos konferencijų salėje popietės metu labai šiltai paminėjo panevėžiečių Barisų šeimos gyvenimo kelią. Savo laiku rašytoja G.Petkevičaitė-Bitė nurodė, kad kiekvienas žemėje turim savo vaidmenį. Panevėžio pedagogų Juozo ir Zofijos gyvenimas buvo gana sudėtingas ir tragiškas. Popietėje dalyvavo iš Vilniaus atvykusios dukros – pedagogė lituanistė Danutė Barisaitė ir jos sesuo menotyrininkė Asta Barisaitė-Giniūnienė bei kaunietė muzikė Ramunė Barisaitė. Veikė dailininkės grafikės Laimos Zofijos Barisaitės-Zelenkevičienės kūrybos parodos – vizuali, paruošta dailininkės Stasės Medytės ir gausi virtuali, paruošta rankraščių skyriaus vedėjos Audronės Palionienės.
Juozas Barisas apie 1930 m. Nuotraukos iš D. Barisaitės archyvo
Amžinajame laiko slinkime, įvykių tėkmėje, skausmo šešėliuose ir džiugesio spindulėliuose slinko dienos, metai, atnešdami Lietuvai šviesos kibirkštį, kuri pakviesdavo žmones skleisti žinią apie Tėvynę. Daug mūsų krašto žmonių tapo ryškiais šviesuoliais ne tik savo mieste.
Panevėžio kraštiečių klubo „Tėviškė“ pirmininkė Henrika Čiplienė savo pranešime plačiai kalbėjo apie Juozo Bariso šeimą iš kurios išaugo iškilios asmenybės. Tai Panevėžyje gimę, augę - mokytoja Danutė Barisaitė, dailininkė grafikė Laima Barisaitė, mokslininkas hidrologas Antanas Barisas, gydytoja chirurgė Ona Barisaitė, Kaune gimę muzikai Ramunė ir Jonas Barisai, menotyrininkė Asta Barisaitė-Giniūnienė.
Juozas Barisas, gimė prieš 110 metų - 1903 m. gruodžio 22 d. Panevėžio rajone Pazūkų kaime ūkininko šeimoje. Tris metus piemenavo su terbele ant peties ir botagu rankoje. Baigęs kaimo mokyklą įstojo į Panevėžio gimnaziją, kur mokytojavo botanikas gamtininkas Jurgis Elisonas, G.Petkevičaitė-Bitė – klasės auklėtoja, dėsčiusi vokiečių kalbą. Lietuvių kalbos mokė Matas Grigonis ir Juozas Balčikonis. Juozas Zikaras dėstė piešimą, o Mykolas Karka muziką. Baigęs keturias klases, Juozukas įstojo Kaune į aukštesniąją technikos mokyklą, susižavėjo radijo studija. Ją baigęs mokėsi Vokietijoje ir gavo elektros inžinieriaus diplomą.
Zofija Barisienė apie 1930 m.
Įsikūręs Panevėžyje, jis buvo aktyvus patriotas, Šaulių sąjungos narys, ateitininkas. Vedė pedagogę Sofiją Stalionytę, gimė vaikai – Danutė, Laimutė, Antanas, Onytė. Įsigijus automobilį visi daug keliauja.
1940 m. Sovietiniai tankai sugriauna darnios šeimos gyvenimą. Juozas ištremiamas į Sibirą. Likusi žmona Sofija jautriai išgyvena to meto žiaurius Panevėžio įvykius – susidorojimą su žmonėmis prie Cukraus fabriko, pažįstamų gydytojų nužudymą, be to, vargino tremties baimė. Tai paveikė jos silpną širdį ir ji 1941 m. rugsėjo 8 d. mirė, palaidota Panevėžio Kristaus Karaliaus kapinėse. Paliktus keturis mažamečius vaikus užaugino jos motina Uršulė Stalionienė (1889 – 1979), taip pat palaidota Panevėžyje greta dukters.
Nupjovė vaikystės šermukšnį, po to ir šaknis iškapojo... Toks likimas ištiko Juozą Barisą. Vorkutoje jis sunkiai dirbdamas labai nusilpo, pateko į ligoninę. Personalas pastebėjo, kad Juozas moka kelias kalbas, yra darbštus, doras, tad jį perkėlė į Intos lagerį, sumažino bausmę. Grįžęs į Lietuvą Juozas Anykščiuose vedė Stasę Morkūnaitę, kuri neužilgo kartu su tėvais buvo ištremta. Vėliau šeima apsigyveno Kaune, čia gimė dar trys vaikučiai: Ramunė, Jonas ir Asta. Dirbo „Energoset“ projektavimo institute. Mirė 1987 m. gruodžio 11 d., palaidotas Kaune Karmėlavos kapinėse.
Gimnazistai Ona, Antanas, Laima ir Danutė Barisai apie 1944 m.
Džiugu, kad prisiminimai dar gyvi, dar nenuvarvėjo į praeitį. Buvusi Danutės Barisaitės mokinė Genovaitė Skridlienė širdingai dėkojo mokytojai, jos giminaičiams, kad atvykdami į susitikimą suteikė didžiulę šventę visam Panevėžiui. Mokytoja, gimusi 1929 m. balandžio 18 d., buvo vyriausias vaikas šeimoje. Mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, Muzikos mokykloje. 1940 m. areštavus ir į lagerius išvežus tėvą, o sekančiais metais mirus motinai, Danutė buvo didelė vaikus auginančios močiutės padėjėja. 1947 m. baigusi gimnaziją, įsidarbino savo mokykloje muzikos mokytoja ir nedelsdama įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą neakivaizdiniu būdu studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953 m. tapo diplomuota lietuvių kalbos mokytoja. Gimnaziją pervadinus Panevėžio II vidurine mokykla, Danutė joje mokytojavo nuo 1947 iki 1966 m., o lietuvių kalbą dėstė nuo 1951 m. Knygoje “Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija – praeitis ir šiandiena“ [sud. Eugenijus Urbonas. Panevėžys, 2001 m.] rašoma, kad “ mokytojai Danutei mokykla buvo jos šeima, mokiniai – jos vaikai. Ji pasižymėjo jautrumu ir pagarba tam, kas šalia, net ir neatitinkantiems jos pačios įsitikinimų. Mokytoja buvo tikros tolerancijos pavyzdys. Mokiniai savo mokytoją labai mylėjo, nes ji norėjo ir gebėjo padėti kiekvienam. Ištrūkti iš kasdienybės verpeto mokytojai padėdavo scenos menas. Šie jos darbai spinduliavo žmogiškumą, gerumą, lietuviškumą. “ G. Skridlienės prisiminimuose mokytoja buvo labai švelni, tvarkinga, su ilga stora kasa. Skleidė šviesą, mokė mylėti knygą, dainuoti, kvietė mokinius į skaitovų būrelį. Už menkus išdykavimus nesibardavo, nes jaunos dienos paklydimais gan turtingos...
Mokytoja D. Barisaitė apie 1948 m.
1966 m. mokytoja D. Barisaitė su močiute persikėlė į Vilnių ir 1966 – 1988 m. dėstė lietuvių kalbą Vilniaus Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje. Darbšti mokytoja ir būdama pensijinio amžiaus dar dirbo – dešimt metų mokė Subačiaus g. ligoninės, Vilniaus universitetinių klinikų vaikų skyriuose ilgai besigydančius vaikučius. 2000 m. galutinai nutraukusi darbinę veiklą, slaugiusi ir išlydėjusi Anapilin savo labai artimas sesutes Laimutę ir Onutę, mokytoja Danutė dabar labai užsiėmusi šeimos archyvo tvarkymu, jo persiuntimu į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Rankraščių skyrių.
Dailininkė Stasė Medytė kalbėdama apie grafikę Laimą Zofiją Barisaitę-Zelenkevičienę, džiaugėsi, kad nupučiamos laiko dulkės ir prisimenamos asmenybės. Laima Sofija Barisaitė gimė 1930 m. liepos 18 d. Mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, kurią 1948 m. baigė sidabro medaliu ir įstojo į Vilniaus dailės institutą, kurio diplomą gavo 1954 m. ir greit tapo garsia dailininke grafike, žinoma ir už šalies ribų. Ištekėjo už sporto žurnalisto Vytauto Zelenkevičiaus . Dirbo leidyklose, iliustravo daugelį lietuvos literatūros klasikų kūrinių, ypač skirtų vaikams. Vaikiškas knygeles ji iliustravo labai suprantamai vaikams. Jos piešiniai knygose: Justino Marcinkevičiaus “Grybų karas”, “U-ti-ti-ti, šalta”, Antano Žukausko “Kaukazo legendos”, Juliaus Janonio “Vaikų dienos”, Petro Cvirkos “Cukriniai avinėliai”, Anzelmo Matučio „Genių kalvė“, Eduardo Mieželaičio „Dainos dienoraštis“, M. Vainilaičio „Mano volungėlė“ ir kt. Nuostabi Lietuvos gamta jos peizažuose, lino raižiniuose. Nepaprastai subtilūs ir meniški karpiniai. Dailininkė buvo labai kukli ir nesididžiavo apdovanojimais - daugybe diplomų sąjunginiuose, respublikiniuose, tarprespublikiniuose gražiausių knygų konkursuose. Ji tik džiaugėsi, jei jos darbai suteikia džiaugsmo vaikams. Laima Sofija Barisaitė-Zelenkevičienė mirė 2005 m. spalio 11 d., palaidota Vilniuje Saltoniškių kapinėse. Daug dailininkės darbų yra perduota saugoti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekai. .
Panevėžio hidrometeorologijos stoties viršininkas Rimantas Andrašiūnas nušvietė prieš 80 metų gimusio Antano Bariso, kaip Lietuvos hidrologo, veiklą. Antanas Barisas gimė Panevėžyje 1933 m. liepos 3 d. Aukso medaliu baigęs Panevėžio I vidurinę mokyklą, jis studijavo Leningrado hidrometeorologijos institute. 1957 m. su pagyrimu baigęs institutą, dalyvavo ekspedicijose po Altajų, Sibirą. 1958 m. grįžęs į Lietuvą dirbo Vandens ūkio projektavimo institute, vėliau Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedroje, tapo jos vedėju, žinomu mokslininku. Įgijo docento laipsnį, paruošė daug hidrologijos ir klimatologijos specialistų. Mirė 1986 m. spalio 15 d. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.
Pranešėjas R. Andrašiūnas padėkojo renginio organizatoriams, o bibliotekai padovanojo retą knygą „Lietuvos klimato atlasas“. Prisiminimais apie buvusį jų dėstytoją Antaną Barisą pasidalino ir Panevėžyje dirbančios hidrologės Genovaitė Janatavičienė ir Anelė Potejūnienė.
Moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė paruošė platų pranešimą apie taurią gydytojos Onos Barisaitės asmenybę, kuri buvo jauniausia dukra, gimusi Panevėžyje 1934 m. gruodžio 22 d. Sidabro medaliu 1952 m. baigusi Panevėžio II vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Pasipuošusi studentiška kepuraite ji drąsiai lankė Šv. Mikalojaus bažnyčią. Per Vėlines ėjo uždegti žvakučių ant Jono Basanavičiaus kapo. Rudens tamsoje, stovėdama už medžių, matė kaip jas mindo sunkūs kariški batai... Kai knygynuose pasirodė Maironio raštų dvitomis, ji pirko knygas ir naktinių budėjimų metu skaitė eiles ligoniams, stiprindama juos dvasiškai. Susirgus vyskupui Kazimierui Paltarokui, Onutė – studentė rado kelią pas jį, kad padėtų paskutinėmis gyvenimo valandomis. Lydėjo į paskutinę kelionę – į Panevėžį, į Katedrą.
1958 m. O. Barisaitės rankose gydytojos diplomas, o širdyje Hipokrato priesaika. Ji dirbo Vilniuje chirurge. Darbe išryškėjo jos didžiulė meilė žmogui – ligoniui. Ji ten, kur labiausiai reikalinga. Onutei neegzistavo darbo valandos ir darbo laikas. Ligoninė buvo jos antrieji namai. Požiūris, kad ligonis yra beviltiškas, kai jam 80 ar 90 metų, posakis, kad senatvėje medicina yra bejėgė, jai buvo svetimi. Gydytoja grumėsi dėl kiekvieno ligonio gyvybės, nežvilgčiojo į laikrodį ir neatsisakė padėti. Net per atostogas nepamiršdavo savo ligonių.
Onutė Barisaitė visada spinduliavo meile Tėvynei, svajojo apie laisvą Lietuvą ir su džiaugsmu pasitiko Atgimimą, Sąjūdį. 1991 m. sausio 13 d. ji pirmoji su gydytojų būriu greta Seimo, Martyno Mažvydo bibliotekoje organizavo Raudonojo Kryžiaus medicinos punktą ir teikė pagalbą nukentėjusiems.
Mokytoja Danutė Barisaitė apsupta buvusių mokinių 2013 m. gruodžio 14 d. renginyje. Nuotraukos iš D. Barisaitės archyvo
Po ilgo darbo prof. Prano Norkūno chirurgijos klinikoje, chirurgė perėjo dirbti į profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus vadovaujamą kardiochirurgijos kliniką Santariškėse. Čia asistavo operacijoms, įkūrė muziejų. Sunki liga palaužė Onutę ir 2011 m. birželio 26 dieną ji atsisveikino su šiuo pasauliu, palaidota Vilniuje Saltoniškių kapinėse. Gydytojas Algimantas Jasulaitis apie Onutę Barisaitę rašė, kad „išdalinai save, savęs sau nepalikus, atradus Dievą žmoguje... Buvai sava tarp svetimų, o tarp savųjų – ne kartą atstumta... ir priglausta...“
Įdomiai kalbėjo 96 metų Jonas Povilaitis iš Ukmergės. Su inžinieriumi Juozu Barisu jis susipažino katorgoje – Intos lageryje. Uralo kalnai, ledjūris, atšiaurus klimatas, bet žemė turtinga akmens anglies klodais, dujomis. Kaliniai tiesė geležinkelį. Ponas Jonas sklandžiai dėstė sunkaus gyvenimo prisiminimus.
Mūsų mylima mokytoja Danutė Barisaitė tokia pat rami, švelni, apsigobusi skara, džiaugėsi, kad atvyko į savo jaunystės miestą – Panevėžį. Prisiminė savo mokinius. Džiaugėsi, kad jos darbas buvo kilnus, įdomus ir reikalingas. Mokytoja padėkojo už gražius žodžius, puikų renginį ir palinkėjo gausiai susirinkusiems panevėžiečiams, kad ta susitikimų, prisiminimų kibirkštėlė taptų didele liepsna, jungiančia visus bendraminčius. Mes, buvusios mokinės, dėkingos už lietuviško žodžio, tautiškumo, Tėvynės meilės, gėrio puoselėjimą ir įtvirtinimą mūsų širdyse ir gyvenime dėkojome Mokytojai.
Atgal
