In memoriam
02 07. Ir angelai verkia
Jonas Šadys (Schadis)
Jonas A.Patriubavičius
Verkia tų, kurie neturi (nežino) savo kapo
Projektas
Čia norime papasakoti apie karį, apie kurį viskas žinoma, išskyrus viena, galbūt dabar jam svarbiausia – kur jo kapas. Tas karys – tai Lietuvos laisvės kovotojas, pulkininkas, vienas iš partizaninio karo vadų Sergijus Staniškis. Šią savaitę, vasario 3 d. sukako šešiasdešimt vieneri metai nuo jo mirties. Kaip jau sakėme, žinoma kaip, kur ir kada jis išėjo, bet nežinoma palaidojimo vieta, ir dabar, jei norėtume, negalėtume jam padėti gėlės.
Sergijus Staniškis tarsi gyvas, ir mes turime laukti – gal pareis.
Čečėnai tokį neramų gyvenimo laiką vadina „Bazrah“. Apie tai kaip žmonės gyvena tokioje nežinioje, tokiame siaube vienas Lietuvos kino režisierius, rodos, vardus Marius, pastatė dokumentinį filmą (taip ir vadinasi „Bazrah“), tokį įspūdingą, kad kino biurokratai festivaliuose (rodė ir Lietuvos kino pavasaryje) jam neišdrįso skirti prizo, bijo Rusijos, kad nesugadintų jai nervų. Pasakojama istorija, kaip čečėnai laukia savo vyrų ir sūnų, kuriuos federalinė teisėsauga išsiveda iš namų (yra liudininkai, kad išsivedė) ir jie negrįžta. Čečėnai, nei gyvi, nei mirę, vis laukia ir laukia, o jie negrįžta – dingo. Be žinios, taikos metu.
Ir mes laukiame.
Pulkininkas Sergijus Staniškis
Kada?
Pulkininkas Sergijus Staniškis buvo vienas iš tų, kurie gyveno taip, lyg nuo jų vienų būtų priklausęs Lietuvos likimas. Žinomi slapyvardžiai: Litas, Antanaitis, Viltis.
Gimė 1899 m. rugsėjo 17 d.. 1920 m. baigė Marijampolės realinę gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno karo mokyklą. 1923 m. sausį dalyvavo Klaipėdos sukilime. Kaip kavalerijos karininkas tarnavo įvairiuose Lietuvos kariuomenės junginiuose Kaune, Alytuje. 1938 m. paskirtas Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokyklos dėstytoju (lektoriumi) ir eskadrono vadu. 1940 m., rusams okupavus Lietuvą. iš kariuomenės atleistas kaip nepatikimas. Apsigyveno savo ūkyje Šatijų kaime. Nesislapstė, matyt, tikėjo, kad nauja valdžia paisys žmogaus teisių.. Beje, taip, dabar sakytume, naiviai, elgėsi ir kiti atleistieji karininkai. Sakysim, kitas Klaipėdos sukilimo dalyvis leitenantas Mykolas Kalmantas-Kalmantavičius, suvaidinęs jame vieną iš svarbiausių vaidmenų (prancūzų komisarui generolui Petisne per derybas, kai šis pareikalavo pateikti dokumentą su įgaliojimais, pakišo po nosimi revolverį), taip pat apsigyveno savo ūkyje Jonavos valsčiuje (jam nepasisekė: čekistai suėmė ir kankino). Vokiečių okupacijos metais, 1941 – 1944 m., S.Staniškis gyveno savo ūkyje. Vėl okupacija. Sergijus Staniškis nebėgo iš Lietuvos, slapstėsi Buktos miške ir Žuvinto Paliose. Subūrė partizanų būrį. Manoma, kad 1945 m. vasarą dalyvavo Palių mūšyje, jam vadovavo. 1945 m. paskirtas A apygardos vadu, vėliau Dainavos apygardos. 1946 m. buvo įsteigta PLP (Pietų Lietuvos partizanų) sritis, Dainavos ir Tauro apygardos sujungtos, S.Staniškis paskirtas PLP štabo viršininku, rengė mobilizacijos nuostatus. 1946 m. balandžio 23 d. Punios šile buvo paskelbta PLP vadų deklaracija, ją pasirašė ir S.Staniškis. 1947 m. buvo paskirtas Dainavos apygardos (matyt, vėl buvo atkurta) štabo viršininku, vėliau Dzūkų rinktinės vadu. 1949 m. gegužės 19 d. išrinktas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) tarybos nariu. 1959 m. sausio 19 d. paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities (Nemuno) vadu. Juo buvo iki mirties. 1951 m. parengė LLKS drausmės statuto projektą, kas liudija, jog partizanai rengėsi kovai už Vakarų vertybes (užsienio radijai žadėjo vaduoti) ir nebuvo tokie žali, kaip vaizduoja kai kurie mūsų veikėjai, šiuolaikinio liberalizmo ideologai. 1952 m. sausio 29 d. LLKS vadas Jonas Žemaitis paskyrė Sergijų Staniškį savo pavaduotoju, bet ryšiai nutrūko, nes MGB jau paėmė viršų. Sergijų Staniškį išdavė užverbuotas agentas. 1953 m. vasario 3 d. MGB smogikai apsupo bunkerį, reikalavo pasiduoti. Bet Sergijus Staniškis nepasidavė, nusišovė. Žinoma, kad mirusiojo kūną čekistai išsivežė į Kauną.
1997 m. Sergijus Staniškis buvo pripažintas Kariu savanoriu, 1998 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.
Kur, kas, kaip
Sergijus Staniškis gimė valstiečio šeimoje Marijampolės apskrities Padovinio valsčiaus Geležinių kaime. Matyt, ten ir įsimylėjo Lietuvą. Įdomu, kad dabar kaimiečiai, vadinami visokiais niekinamais žodžiais (runkeliai, veršiai, ne taip kaip reikia balsuojantys), tyliai kenčia. O tada iš šitos glūdumos išėjo kunigų, profesorių, daktarų, karo vadų. Vienas iš jų ir Sergijus Staniškis.
Tai buvo asimetrinis karas, kuriame nėra fronto linijos. Tokie vadai, kaip Sergijus Staniškis, išėję iš kadrinių Lietuvos kariuomenės karininkų, stengėsi tam karui priduoti organizuotą, reguliarų pobūdį, jį biurokratizuoti. Tam, pavyzdžiui, buvo reikalingas drausmės statutas, kurį jis rengė. Lyg ir netiesa, kad Lietuvos kariuomenė nepasipriešino, nė vieno šūvio neiššovė. Vergovės laikų universitetus baigę istorikai turėtų pagalvoti, ar nereikėtų atsisakyti šių priekaištų kovų už laisvę istorijai.
Sergijus Staniškis, matyt, buvo tokai asmenybė, kuriam tėvynė yra aukščiau už komfortą. Kai mgebistai trimis žiedais apsupo bunkerį ir reikalavo pasiduoti, jis nepasimetė, sunaikino dokumentus, sugadino ryšio priemones ir ... supjaustė savo batus. Jiems nieko nepaliko.
Už tai jam buvo atkeršyta. Paėmė kūną, išvežė į Kauną ir kažkur numetė. Tokia buvo mada. Mes, vaikai eidami į mokyklą, bijodavome, palypėti ant kalnelio prie bažnyčios, kad vaikystės sapnų netrikdytų baisus vaizdas: suversti, išrengti, nuogi, išdarkyti mirusiųjų kūnai. Atrodė, kad čia kažkoks kanibalų ritualas. Aleksandras Solženycinas Nobelio premijos laureato kalboje sakė, kad režimas, kuriame daug prievartos (kankinimų, gulagų), neturi principų, t.y. jų neturi jam tarnavę žmonės, jie remiasi melu, tai jų principų šaltinis.
Ko verkia angelas?
Lietuva neatidavė skolos tokiems kaip Sergijus Staniškis. Lietuvos valdžios iki šiol net šiuo klausimu nesusikalba. Atrodo, sutarusios nesusikalbėti. Lyg kokie švoderiai: tik imti, tik, imti, o duoti - ne. Štai kaip daroma „politika“: reguliariai, kas pusmetį leidžiami elektroniniai ir laikraštiniai burbulai su kalbomis apie tarybinio kario skulptūrą ant Žaliojo tilto: koks tai menas ir kad ta skulptūra turi ten būti, nes tai paminklas. Tegu būna, čia ne esmė. Bet saviems kariams, tokiems kaip Sergijus Staniškis, paminklo nėra. Primename, tai karys, kuris buvo nuskriaustas ir po mirties, jam atimta pomirtinė ramybė. Ir tokių yra ne vienas, ir ne du.
Taip civilizuotos šalys negyvena. Civilizuotose šalyse pastatyti paminklai kariams, kurie pranyko karo chaose. Kai keliavome po Prancūziją. Pirmojo pasaulinio karo mūšių takais, matėme tokį paminklą Amjeno (Amiens) miesto apylinkėse ant Somės (Somme) upės kranto, ten kur vyko aršūs mūšiai (Amjenas nebuvo užimtas). Mes -- ne frankomanai, gal gerai visko nesupratome. Įspūdinga triumfo arka, ant jos sienų išrašytos 72 tūkstančių karių, kurie dingo karo chaose (vadinasi, nėra kapo), pavardės, daugiausia anglai. Paskui Amjene, aplankę į 1220 metais statytą Dievo motinos katedrą, matėme verkiantį angelą. Mums davė atviruką su tuo angelu. Jeigu nepavyks, dėl techniškų kliūčių čia nufotografuoti tą angelą, galite pažiūrėti internete: www.Amiens Notre-Dame.com
Visose šalyse, ypač tose, kurios sukėlė karus, veikia karių kapų draugijos, rūpinasi žuvusiaisiais svetimose šalyse. Vyriausybės skiria pinigų. Ypač rūpestingi vokiečiai. Mes savo žuvusiaisiais nesirūpiname.
Kiek angelai gali verkti?
Lietuvoje visuomenė vis dar pasidalinus pagal santykį su praeitimi: yra tie, kurie buvo susiję su prievarta ir vergove. Ir jie, šitie verchai, tebėra viršuje, kiti – žemesni, jų teisė ir pareiga -- teisingai balsuoti. Ši praraja vis gilėja, vis labiau nesusikalbama, nes dominuojantieji vis neatgauna savo nužmoginto pavidalo. Dargi atvirkščiai: primeta savo pavidalą kitiems. Atrodo, kad sudarytos ir buhalterinės knygos: ką pakylėti ir suteikti malonių ir kuriuos pažeminti, kai skirstomi ištekliai. Viešoje erdvėje vyksta šaltas karas, įtvirtinama aukštesniųjų ideologija, pagrindžianti jų teisę maksimalizuoti savo naudą.
Kaip žinome, iš enciklopedijų Ispanijos diktatorius Franko po pilietinio karo iš karto žengė vieną susitaikymo žingsnį: ir tuos, ir anuos palaidojo vienose kapinėse, tik priešingose pusėse. To karo žaizdos iki šiol r neužgijo, daug žmonių neatsigauna nuo siaubingo frankistų teroro (komunistai taip pat buvo gražūs: sušaudė dešimt tūkstančių Madrido inteligentų, masinių žudynių ekspertais, kai reikėjo kasti griovius, buvo Ibaruri patarėjai iš Maskvos, tarp jų ir su lietuviškomis šaknimis). Pastatyti filmai, atvirai antifašistiniai, pavyzdžiui, „Pano labirintas“. Bet mirusiųjų niekas neužkabinėja, ši tema nenaudojama politinėje kovoje.
Pas mus vis kerštaujama, vieni kitus erzina. Daro „politiką“, veikia per jausmus, renka balsus ir reitingus.
Štai „Miško brolių“ sąjunga remontavo sugriuvusį pastatą Totorių gatvėje, bus partizaninio karo muziejus, jame partizanų bunkeris (labai tiktų išmoningai S.Staniškio pastatytas). Gavo milijoną dolerių iš JAV. Deja, Vilniaus savivaldybės užsimanė tą pastatą pasiimti sau, pradėjo teismus, reikalaujama vis naujų ekspertizių, kiek už tą milijoną atstatė tų griuvėsių. Iš tikrųjų nenori, kad Vilniuje būtų toks, partizaninis, akcentas. Nenori, kad važiuotų turistai iš Amerikos ir karybos studentai iš Vakarų, kad vaikai nelandžiotų po bunkerį: dar apsikrės tradicine meile Tėvynei. Ir dabar tas pastatas stovi nenaudojamas, apgriuvęs. O galėtų būti traukos centras. Galima ir belgams ir norvegams, ir švedams, parodyti pirštu, kaip jie dabar mus mokantys verslo, prisitaikė prie vokiečių ir darė biznį. Kai vieno veikėjo paklausėme, kodėl taip elgiamas, kas čia blogo, jeigu bus partizaninio karo muziejus, atsakė: „Nu ir durniai: negi nesuprantate: Zuokas, Richard Sorge, iš to paties lizdo“. Mums gi atrodė, kad tarp jų nieko bendro, tik pavardės prasideda tuo pačiu garsu.
Nesuprantame, daug kas nesupranta. Net ir gyvaisiais nesirūpinama. Kai buvo priimtas įstatymas Vyčio kryžiaus ordino kavalieriams ar jų įpėdiniams skirti žemės sklypą namui statyti, biurokratai, buvę komjaunuoliai ir komunistai, visai šį procesą trukdė, vedžiojo Vyčius po krūmynus, rodė sklypus, galiausiai sugalvojo kreiptis į KT ir KT priėmė nutarimą, kad tai privilegija ir prieštarauja Konstitucijai. Vienam iš tokių kavalierių ponas Zuokas metė: „Psichams žemės neduosim“. O tas disidentas buvo kankinamas psichiatrinėje. Tai kas davė merui teisę aitrinti jo psichines žaizdas. Taip padorūs – žmonės nesielgia. Prasidėjo teismai dėl garbės ir orumo. Nežinom, gal ponas Artūras kompensavo tam disidentui moralinę žalą. Nes dabar štai ponas Artūras eina į prezidentus.
Arba štai vis nesutariama, kaip pašalinti Lenino dvasią iš Lukiškių aikštės Visokio plauko liberalai – ir konservatoriai, ir krikščionys demokratai, ir socialdemokratai -- nori, kad ten būtų turgus, linksmybių vieta. Tegu būna. Bet kur nors pakraštyje, sakysim ten, kur palaidotas Sierakauskas, galima pastatyti ir paminklą, panašų kaip prie Amjeno, gal tą patį angelą. Ir ant postamento užrašyti visų Lietuvos laisvės karių, kurie neturi amžino poilsio vietos, pavardes.
Tokių vietų tokiam paminklui yra ir toliau nuo Vilniaus. Sakysim, dabar tuščia nuvertus paminklą raudonajai armijai Kryžkalnyje. Galima bent vieną kartą pasinaudoti dvasininko įžvalga. Kartą monsinjoras Svarinskas, apžiūrėdamas paminklą prie kelio Grendavės kaime, kur palaidotos partizaninio karo aukos iš anos pusės (stribai ir kareiviai) sakė: „Prie šio akmens reikia pastatyti kryžių. Ir tegu stovi“. Tą patį galima buvo padaryti ir Kryžkalnyje. Ir tegu būtų stovėjęs.
Bet svarbu ir ieškoti, kur čekistai numetė mirusius Lietuvos laisvės karius. Dar yra gyvų čekistų, negi sunku juos apklausti. Ir ar sunku jiems, buvusiems čekistams, rezervistams ir aktyvistams, atskleisti, ką žino: juk viskas jau praėjo, jų ideologija žlugo. Jiems Lietuva kaip motina (ne kaip durnių laivas) atleido, suteikė. galimybę praturtėti, tapti liberalais, nereikia bėgti į užsienius, žemintis ieškant darbo. Ir jie aktyviai įsijungė į kapitalizmo statybą (kaip kadaise į komunizmo). Deja, kol kas nesiseka kurti kapitalizmo žmogišku veidu visiems, kol kas tik grupei savo draugų, bet gal įvyks stebuklas ir jie atsivers, pasikeis ir bent puse veido atsisuks į tautą. Dievas mato: nebuvo lengva nusisukti nuo tautos, kai tautos teritorija buvo kolonija, jie taip pat aukos, tik pasirinkusios negarbingą išlikimo kelią. Kol taip neįvyks, angelai verks ir verks.
O grįžtant prie Sergijaus Staniškio likimo, reikia pasakyti, kad jam pasisekė labiau negu kitiems. Jis buvo Klaipėdos sukilimo dalyvis. O Klaipėdoje yra paminklas žuvusiems per sukilimą. Sergijus Staniškis žuvo vėliau. Bet taip už laisvę, už Vakarų vertybes, už kapitalizmą, už Lietuvą (sic: non-rederected). Tai lyg ir turi savo paskutinę poilsio vietą. Ir kad angelas neverktų, ten jam galima padėti gėlę.
Atgal
