In memoriam
01 24. Lemiamų pasirinkimų galia
Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Vilniuje, Karininkų ramovėje panevėžiečių klubas „Nevėžis“ surengė vakarą, skirtą Lietuvos karininkui, diplomatui, paskutiniam tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministrui, vertėjui Juozui Urbšiui (1896–1991) atminti. Renginyje dalyvavo J. Urbšio brolio vaikaitis, Seimo narys Povilas Urbšys, dainavo Lietuvos edukologijos universiteto vokalinis kvartetas, profesorius Antanas Kiveris.
Šiandien, sukdamiesi sudėtinguose gyvenimo verpetuose, žavėdamiesi „tuštybės mugės“ siūlomomis laikinos egzistencijos vertybėmis turėtume išgirsti doro Lietuvos patrioto J. Urbšio gyvenimo motto: „Nebūtinai herojumi būti mirštant, reikia mokėti herojiškai gyventi“. Gražūs jo veiklos įvertinimai. Jis buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu, Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Prancūzijos garbės legiono IV laipsnio, Latvijos 3 žvaigždžių I laipsnio, Švedijos Šiaurės Žvaigždės II laipsnio, Estijos, Čilės, Vatikano ordinais ir medaliais.
Juozas Urbšys
Juozas Urbšys gimė Kėdainių vls., Šetenių kaime. Gyveno Čiūrų km., Zaosėje. 2008 metais diplomato giminaičiai ją padovanojo valstybei, konkrečiai – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Šiandien tai bibliotekos įsteigtas Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras. 2009–2010 m. buvo suremontuotas kelias į sodybą, suprojektuota ir padaryta automobilių stovėjimo aikštelė, elekrifikuota. Parengta nuolatinė dokumentų, nuotraukų ekspozicija.
Juozo Urbšio VMK centras jau ketverius metus kartu su Panevėžio kraštotyros muziejumi rengia konferencijas, po jų išspausdinami pranešimų leidiniai. Pranešimus yra skaitę žinomi visuomenės ir politikos veikėjai: Zita Sličytė, Vytautas Landsbergis, Algirdas Saudargas, istorikas Algimantas Kasperavičius, ekonomistas Stasys Kropas ir kt. Leidiniai pasiekia visas Aukštaitijos regiono bei didžiausias Lietuvos bibliotekas.
2012 m. Centro iniciatyva suorganizuotas jau IV Lietuvos vyresniųjų klasių mokinių rašinio ir esė istorijos tema konkursas, kurio dalyvių skaičius metai iš metų sparčiai auga. Konkurso organizavimo partneris – LR Užsienio reikalų ministerija. Ji globoja ir tradicines rugpjūčio 23-iąją vykstančias konferencijas.
J. Urbšio tėviškę aplanko tarptautinio festivalio ,,Poezijos pavasaris“ dalyviai. Čia vyksta poezijos skaitymai ,,Po Urbšio ąžuolu“, verdama ,,poetinė sriuba“, kuri ragaujama tik J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro renginių sodyboje metu.
J. Urbšys mokėsi Kauno katalikiškoje mokykloje, 1914 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą, o 1917-aisiais ir Charkovo gubernijos Čugujevo karo mokyklą.
1919–1922 m. vėl J. Urbšys biografiją susiejo su Panevėžiu. Tarnavo Panevėžio batalione, IV-jame pėstininkų pulke. Į atsargą išėjo užtarnavęs kapitono rangą.
Tolesnis J. Urbšio gyvenimas susijęs su diplomato veikla. Nepriklausomos Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, 1922–1927 Konsulinio skyriaus vedėjas Vokietijoje, 1927–1933 m. Pirmasis sekretorius Prancūzijoje, 1933 metais – Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Latvijoje, Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Politinio departamento direktorius, Generalinis sekretorius. O Lietuvai pačiais sudėtingiausiais, 1939–1940 metais, – užsienio reikalų ministras.
1939 m. susiformavo tokia vyriausybė: Konstantinas Šakenis, Juozas Urbšys, Juozas Skaisgiris, Juozas Tubelis, Antanas Smetona, premjeras Antanas Merkys ir kt.
Diplomatui J. Urbšiui teko susitikti, derėtis su Molotovu, Ribentropu, priimtas Stalino ir Hitlerio. Sprendėsi Lietuvos likimas tarp dviejų grėsmingų kaimynų. „Kai kas dabar pasako, neva Lietuva gera valia atidavusi tada Klaipėdos kraštą Vokietijai! Ne! Jėga ir smurtas, įsisiautėjęs tada Europos centre, atplėšė jį nuo Lietuvos“, – rašė J. Urbšys. Jau sulaukęs 90-mečio J. Urbšys dar analizavo istorinius momentus ir galimybes laimėti laisvę Lietuvai. Deja, jų nebuvo. „Atmetus ultimatumą, būtų kilęs ginkluoto pasipriešinimo klausimas. Ar galėjo Lietuva ginklu pasipriešinti? Ne, negalėjo, nes jėgų disproporcija buvo milžiniška. (...) Įteikdamas ultimatumą, Molotovas, kaip jau žinome, pareiškė, jog kad ir koks būtų mūsų atsakymas, tarybinė kariuomenė į Lietuvą vis tiek žengia...“, – rašė J. Urbšys.
J. Urbšys turėjo visas galimybes emigruoti. Vesdamas derybas hitlerinėje Vokietijoje, jis galėjo į Lietuvą visai negrįžti. Tačiau patriotizmą jis suprato kaip gyvenimą su Lietuva, kaip ir kas jai beatsitiktų. Aišku, 1940-aisiais jis keliavo į tremtį. Iš Lietuvos buvo išsiųsti 4 ešelonai su suimtaisiais („A grupė“), 11 ešelonų su tremtiniais („B grupė“) ir 2 ešelonai su kriminaliniais nusikaltėliais. Birželio 15–19 d. iš ešelonų formavimo vietos – Naujosios Vilnios geležinkelio stoties išvyko 577 vagonai su suimtaisiais ir tremtiniais.
Ištremta buvo ir J. Urbšio žmona Marija Mašiotaitė (1895–1959). Puikiai iki karo sugyvenę Mašiotų ir Urbšių šeimos karo buvo išsklaidytos. M. Urbšienė, mokiusis Rygoje, Maskvoje, savo veiklą susiejo su vyro darbais, gyveno bendrais rūpesčiais. Šiandien žinomi jos raštai, spaudai parengti kitų autorių kūriniai, dienoraščiai. Ji buvo XXVII knygos mėgėjų draugijos iniciatorė, Lietuvių-prancūzų draugijos vicepirmininkė, talkino pirmininkui – prof. Mykolui Romeriui.
Ypatingą dėmesį M. Urbšienė skyrė specialioms lituanistinėms bibliografijoms. Parengė daug publikacijų, vertė grožinę literatūrą. Jos išverstas Prospero Merimė „Lokys“ buvo akstinas B. Kutavičiui sukurti operą. M. Mašiotaitės-Urbšienės prisiminimuose atgyja Aukštaitijos egzotiškasis siaurukas traukinukas, kuriuo ji dardėdavo į tėvų dvarelį Šlavėnuose Anykščių apylinkėse. „Trumpas garvežiukas, prislėgtas gobtuvu, tarsi grybo kepure. Nelauktai sustoja. Gal malkų pasikrauti, o gal kad ponas spėtų išlipti ir nuraškyti nuo linkstančios pakelės vyšnios šakos uogų savo sužadėtinei...“
Atskiri vienas nuo kito tremtyje Urbšiai buvo kilnojami iš kalėjimo į kalėjimą: Tambovas, Kirovas, Saratovas, Maskva, Ivanovas, Vladimiras, Gorkis... Buvo laikomas vienutėse. Kartą, stovėdamas veidu į sieną „pasivaikščiojimo“ metu, akies krašteliu pamatė ratu einančių kalinių virtinėje savo žmoną. Reiškia, jie „buvo kartu“...1954 m. J. Urbšys paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą, amnestuotas. Kartu su žmona apsigyveno Vladimiro srityje, Viaznikuose, Negavus kito darbo, dvejus metus dirbo kasininku Viaznikų pirtyje. 1956 m. išleistas į Lietuvą. 1988 m. išleido knygas „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“, „Atsiminimus“. Visi vyresnieji skaitė ne vieną J. Urbšio vertimą: R.Rolano „Kola Brenjon“, Prevo „Manon Lesko“, Bomaršė „Figaro vedybos“, Moljero „Tariamasis ligonis“, „Šykštuolis“ ir kt.
Ir tremtyje J. Urbšys buvo kovotojas už Lietuvą. Karui baigiantis Stalinui buvo nusiuntęs net du memorandumus. O 1963 m. Rytų Berlyne liudijo nacisto Hanso Globkės byloje.
Pasimėgaudama skaičiau Jadvygos Zinaidos Janulevičiūtės sudarytą knygelę „Kas liko laiškuose“( Lietuvos aklųjų biblioteka, 2004). Tai Beatričės Grincevičiūtės ir J. Urbšio tris dešimtmečius siųsti laiškai. Atrodytų, paprasti, privatūs ir nereikšmingi vienas kitam simpatizavusių žmonių pokalbiai. Tačiau jie šiandien atskleidžia mokančius rasti bendrus sąlyčio taškus du skirtingus pasaulius. Impulsyvi, emocingai nuotaikas reiškianti neregė menininkė ir žmoną palaidojęs, ilgai buvęs beteisis politinis kalinys. Santūrus, „iš tų nekalbiųjų“, bet gebantis išklausyti kitą žmogų. „Aukštas, tiesus, lieknas, judesiai laisvi, darnūs, visame kūne jautei rimtį, pusiausvyrą, pasitikėjimą savimi. Kalbėjo taisyklinga bendrine kalba, įpindamas sąmojų, o bendrąjį toną laikydamas taip, kad tau su juo būtų jauku, smagu. Nė mažiausio įtarumo, bet tobulai mandagus. Žodžiu, tikras džentelmenas. Gera buvo su juo bendrauti, o dirbti – tikras malonumas“, – rašė „Vagos“ leidyklos redaktorius Dominykas Urba. „Brangus dėde Juozai, (...). Dirbu neperdaugiausiai, bet ir dyka nesėdžiu. Po truputį ruošiu repertuarą vaikams klausyti. Dabar kankinu Vlado Švedo dainas. Tai Kauno kompozitorius, dar jaunas. Namai nemažai atima laiko, laimė, kad turiu vieną kartą savaitėj pagalbą butui apkuopti. (...) Dėde Juozai, bučiuoju labai nuoširdžiai, ir nemanykit, kad negalvoju apie Jus. Esu visada ta pati. Jūsų Bea“, – fragmentas iš dainininkės laiško 1978-aisiais. Rašo J. Urbšys: „Koks lakus pasakymas: „gyvenu pušų viršūnėj“! Turbūt su margais geniais ir voveraitėmis. Aš Palangos seniai seniai nebesiekiu. Mat, pasidariau nerangus namisėda. (...) Turiu netolies puikų lieptą per Nemuną, juo nukulniuoju į Panemunės garsų šilą. Pušų ir ten yra, tik žinoma, jų viršūnių nepasiekiu – klupinėju ant jų iš žemės prasišovusių šaknų. (...) O dabar likite sveika ir linksma, mieloji Bea, mano per šį margą lakštelį aplankyta.“ Gražios bičiulystės netylantis aidas.
Atgal
