In memoriam
01 17. Sausio 13- osios įvykiai: patirti išgyvenimai ir jų vertinimas
Lidija Veličkaitė
,,Lietuvių tautos 1990- ųjų kovo 11-ąją atgautą Nepriklausomybę kaip įmanydamas gniaužęs sovietų okupantas, nepraėjus nė metams - 1991-ųjų sausio 13-ąją parodė savo tikrąjį veidą - ginklu užpuolė į laisvę besiveržiančią jauną Lietuvos valstybę. Gležnai demokratijai su visa blogio imperijos jėga tiesiai į širdį smogė gerai apmokyti oro desantininkai, sovietų saugumo KGB smogikų grupės ,,Alfa“ galvažudžiai, ginkluoti tankais, šarvuočiais, karo lėktuvais, sraigtasparniais, koviniais šoviniais užtaisytais automatais, kulkosvaidžiais ir metalinėmis lazdomis.“ - tai žodžiai Juozo Girdvainio, žurnalisto, redaktoriaus, istoriko, radijo reporterio, publicisto, fotokorespondento, parašyti 2011 m. ,,Versmės“ leidyklos išleistoje jo knygoje ,,Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“. Ši autoriaus knyga - apie beginklę žmonių iškovotą pergalę prie Lietuvos Parlamento, Radijo ir televizijos rūmų, Radijo ir televizijos bokšto, Vilniaus geležinkelio mazgo, Tarptautinės telefonų stoties - Vilniuje, kur veikė svarbiausios Lietuvos valstybės įstaigos, visuomeninės ir politinės organizacijos.
Kalba knygos ,,Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose" autorius Juozas Girdvainis. Nuotrauka Kęstučio Turonio
Sausio 13 - osios mokykla Vilniuje, Lazdynų rajone, netoliese ir televizijos bokštas. Mokyklos fojė - atminimo lenta: ,,Šioje mokykloje mokėsi: Vidas Maciulevičius, g. 1966, Rolandas Jankauskas, g. 1969, Ignas Šimulionis, g. 1973. Lietuvos vilčių ir garbės sargai, 1991 m. Sausio 13 - ąją žuvę prie Vilniaus televizijos bokšto.“
Sausio 13-osios mokyklos bibliotekos vedėja Jurgita Šakočiuvienė maloniai sutiko parodyti nedidelį mokyklos muziejų. Šalia jo esančiame kambaryje Fotomenininkų sąjungos narės Leonos Kurkutienės padovanota fotografijų paroda ,,Čikaga po Sausio 13-osios“. Muziejuje minėtų žuvusių nuotraukos ir biografijos, taip pat šioje mokykloje 1991 m. besimokančių Roberto Povilaičio (10 klasė) ir Roberto Vaitkaus (12 klasė) tėvelių, žuvusių 1991 m. sausio 13-ąją prie televizijos bokšto, Apolinaro Juozo Povilaičio, g. 1937 m. ir Vytauto Vaitkaus, g. 1943 m. nuotraukos. Ant sienų kabo stendai apie mokyklos kasdienybę, ant stalo sudėta 1999-2001 m. leisti žurnalai, kuriuose atsispindi mokytojų veikla. 2011 m. sausio 1 dieną, Lietuvos Vėliavos dieną, Sausio 13-osios mokyklai perduota Gedimino pilies bokšto Trispalvė, bei Juozo Girdvainio dovanoti du dideli metaliniai stendai: ,,1991 m. Sausio 13-ąją žuvę Lietuvos laisvės gynėjai“ ir ,,Sausio 13-oji Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės kelyje“.
Prisimenant 1991 m. sausio įvykius ir pagerbiant žuvusiuosius, Sausio 13-osios mokyklos salėje 2014 m. sausio 7 d. pradėtas renginių ciklas apie Sausio 13-osios įvykius ir patirtus išgyvenimus bei Juozo Girdvainio knygos ,,Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“ pristatymas. Vėliau renginiai persikėlė į Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešąją biblioteką, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešąją biblioteką, Telšių miesto Žemaitės dramos teatrą, Kauno rajono Rimgaudų mokyklą, Alytaus miesto dramos teatrą, Lietuvos kariuomenės jungtinį štabą Vilniuje ir Vilniaus ,,Užupio“ gimnaziją.
Šio pirmojo renginio organizatoriai: ,,Versmės“ leidykla, Sausio 13-osios mokykla ir Lazdynų seniūnija. Renginyje dalyvavo Sausio 13-ąją žuvusio Virginijaus Druskio našlė Asta Druskienė-Klingienė, knygos autorius Juozas Girdvainis, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) magistrantas, istorikų klubo narys Simonas Jazavita, Parlamento gynėjas dim. mjr. Vitalijus Edvardas Straleckas, Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Dainavos apygardos 153-ios kuopos kariai iš Druskininkų - eilinis Rimvydas Valenta ir eilinis Justinas Vaitkevičius, mokyklos mokiniai, Lazdynų bendruomenė. Atvyko Lietuvos Respublikos Seimo nariai - Linas Balsys ir Algis Strelčiūnas, Lazdynų seniūnė Daiva Mikulskienė, Sausio 13 -osios nukentėjusiųjų draugijos pirmininko pavaduotojas Rimantas Olšinskas, Vilniaus miesto Tarybos narys Vytautas Milėnas, apdovanojimų ,,Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ komisijos kancleris Saulius Povilaitis.
Renginio pradžioje sugiedotas Lietuvos himnas, tylos minute pagerbti žuvusieji už laisvę, ekrane rodomos žuvusiųjų Sausio 13-ąją nuotraukos. Taip pat parodytos nuotraukos iš pristatomos knygos apie žmonių saugomus objektus, Kovo 11-osios aktą, rusų kariuomenės išvedimą iš Nepriklausomos Lietuvos. Renginio vedėjas ats. plk. Arūnas Dudavičius kalbėdamas sakė, kad valstybė tarsi indas. Kaip ąsotyje laikosi vanduo, taip valstybėje gyvuoja tauta. Tautos, neturinčios savo indo - savo valstybės, anksčiau, ar vėliau išnyksta. Lietuviai tai suprato jau seniai, todėl tokia ilga, atkakli ir kruvina buvo tautos kova dėl savo valstybės ir jos nepriklausomybės.
Kalba Asta Druskienė-Klingienė. Nuotr. Zigmo Juškevičiaus
Sausio 13-oji verčia mus susimąstyti apie praeities reikšmę ateičiai. Ypač tai svarbu jaunimui, kuris labiau linkęs žiūrėti į ateitį. Juk ateitis nenutraukiamais saitais yra susijusi su praeitimi.
Sausio 13-osios mokyklos direktorė Birutė Rudzinskienė priminė, kad 1991 metai buvo ne tik sunkūs, bet ir skaudūs. Kalbėdama su mokiniais, vis primena, kad niekas laisvės ir šviesos Lietuvai neatnešė. Ją reikėjo iškovoti susitelkimu, susibūrimu, dainomis ir kūrenamais laužais. Ir mes lenkiame galvas prieš tuos, išrinktuosius - didvyrius, kurie buvo patys drąsiausi. Jų pasiaukojimas, jų gyvybės auka sudėta ant Lietuvos laisvės aukuro. Jai, kaip mokyklos vadovei, garbinga pasakyti, kad net penki žmonės, žuvę tą naktį prie televizijos bokšto, yra susiję su mokykla. Ir jie niekada nebus užmiršti ne tik šios, bet ir ateinančių kartų. Mes, vyresnieji, pasižadame ir įsipareigojame, kad tai, ką turime kiekvienai valstybei brangiausia, kas kiekvienam piliečiui privaloma žinoti, turi būti išsaugota, turi būti gerbiama, turi būti prisimenama. Todėl patriotizmo dvasios išsaugojimas, kvietimas būti vieningiems, kvietimas būti neabejingais bet kurioje srityje, yra didžiausia šiandienos švietimo darbuotojų pareiga. Visa mokyklos bendruomenė didžiuojasi turėdama tokį garbingą - Sausio 13-osios mokyklos vardą, nes tai yra viena ryškiausių Lietuvos valstybės dalių.
Sausio 13-ąją žuvusiojo prie Vilniaus televizijos bokšto Virginijaus Druskio (g. 1969 m.) našlė Asta Druskienė-Klingienė padėkojo visiems susirinkusiems paminėti šią Sausio 13-osios datą ir prisiminti tas akimirkas, kurios jau tapo istorija. Jai mokykloje mažai teko girdėti apie Lietuvos laisvės kovas ir pergales siekiant Nepriklausomybės. Jų tėvų širdyse ir jų, jaunų žmonių širdyse, atėjusi Lietuvos nepriklausomybė buvo labai aiškus žiburėlis, kurio visi troškome. Laisvė, kuri turėjo būti iškovota, tai buvo ta nuotaika, kurią išgyvenome budėdami prie laužų ir dainuodami dainas. Išgyvenome džiaugdamiesi tuo masiškumu, kuris buvo tiesiog netgi neprivalomas. Žmonės savo gera valia ir savo didingu troškimu rinkdavosi prie Aukščiausiosios Tarybos, prie televizijos bokšto. Padariusi pauzę, Asta Druskienė-Klingienė pasakė, kad tarp žuvusiųjų tą naktį buvo ir jos vyras - Virginijus Druskis. Jam teko trumpa jaunystės dalia. Tik baigęs technikumą, įstojo į Kauno politechnikos institutą ir tuo metu buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Baigęs tarnybą, jis grįžo kaip tik Baltijos kelio dieną - 1989 m. rugpjūčio 23 d. Virginijus labai norėjo savo tautos laisvės, jos siekė ir tikėjo. Sunku Astai, tada buvusiai tik 21 metų, prisiminti tas skaudžias dienas ir ji savo kalbą užbaigė poeto Justino Marcinkevičiaus eilėmis ,,Kur tu, Tėvyne?“
VDU magistrantas Simonas Jazavita pasisveikinęs pasidžiaugė, kad mato salėje įvairaus amžiaus žmonių. Sausio 13-ąją jis apibrėžė, kaip išskirtinę svarbos datą ne tik Lietuvos istorijai, bet ir viso pasaulio istorijai, kai buvo išskirtinė vienybė, kurią lietuviai parodė tomis dienomis. Jis vadina tai ypatingu reiškiniu, kai pavojaus akivaizdoje įvairūs kivirčai, ideologiniai nesutarimai buvo nustumti į šoną. Istoriškai Lietuva daugybę vargų iškentėjęs kraštas, patyręs daug išmėginimų. Gal dėl to lietuviai taip gerai moka vertinti laisvę, nes daugybę kartų jos netekę. Sausio 13-ąją magistrantas lygina su birželio 15-osios versija, kaip nauja versija naujais laikais. 1991 m. sausį vyko pasauliniai įvykiai - karinė operacija Pietų Kuveite, viso pasaulio žiniasklaida nukreipta buvo tenai, kaip 1940 m. birželį visas pasaulis stebėjo, kaip Hitleris užima Paryžių. Bet niekam nerūpėjo Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių likimas. Tas pats scenarijus turėjo įvykti ir 1991 m. sausio mėnesį. Tačiau jis neįvyko, nes buvo žmonių, kurie ne ginklu, ne smurtu, ne agresija, o savo širdžių jėga, savo patriotizmu apgynė savo valstybę. Lietuviai parodė savo dvasinę stiprybę. Tai turi būti svarbu kiekvienam žmogui, nes tokiomis aplinkybėmis tai tampa heroizmu, aukščiausios rūšies idealizmo pavyzdžiu. S. Jazavita klausia, kodėl jis pasirinko kalbėti ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui svarbią Sausio 13-osios datą. Nes Lietuva išjudino tą sovietinę imperiją - milžinišką žvėrį, kuris jau buvo sužeistas, jau merdėjo. Sausio 13-osios smūgis buvo jai lemtingas.
Renginio dalyviai gieda Lietuvos himną. Nuotr. Zigmo Juškevičiaus
Lietuvos žmonės išėjo ginti savo tautos vertybių, savo idealų ir tai yra labai svarbu dabartyje. Kiek ta istorija lemia šiandien vykstančius procesus ir jų ateitį?! Magistrantas sako nesuklys sakydamas, kad Sausio 13-oji yra viena svarbiausių kertinių akmenų mūsų valstybingumui, mūsų tautinei ir patriotinei savimonei. Ir kaip svarbu, kad vyktų tokie renginiai, kaip šis ir kad juose dalyvautų kuo daugiau jaunimo. Pavojus žmogui atsiranda tada, kai jis praranda šias įvardytas vertybes, kai jos jam tampa visiškai nesvarbios. Tada atsiranda nusivylimas, kad viskas negerai ir tai skatina didelį pesimizmą.
Kadangi į renginį negalėjo atvykti knygos ,,Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“ vertinimą parengęs VDU dėstytojas dr. doc. Kęstutis Bartkevičius, jo kai kurias mintis perdavė S. Jazavita. Nors išleista ne viena knyga apie Sausio 13-ąją, bet jos naujumą docentas K.Bartkevičius įvertino kaip labiau koncentruotą į to meto Vilniaus gynybą. Jo manymu, vertingiausi prisiminimai šioje knygoje yra Vilniaus miesto Nepriklausomybės gynybos štabo, sudaryto 1991 m. sausio 11 d., narių. Šiuose atsiminimuose atsiskleidžia, kaip buvo organizuota barikadų aplink Parlamentą ir kitus svarbius pastatus, statyba, pirmą kartą įvardyti skaičiai, kiek tai kainavo, kaip buvo organizuotas budėjusių prie Parlamento žmonių maitinimas, parodyta derybų su sovietų kariškiais eiga ir sunkumai, kaip buvo užtikrintas vidinis telefoninis ryšys tarp Lietuvos Respublikos valdžios įstaigų ir pasaulio. Tada buvo tiktai laidiniai telefonai ir ryšys su pasauliu ėjo tik per Maskvą. Dar vieną aspektą pastebėjo docentas - knygoje yra tokie puslapiai, pavadinti ,,Prakalbintos barikados“. Juose sudėta gal net visi ant barikadų, sustatytų aplink Parlamentą ir kitose Vilniaus vietose, užrašai Kaip kritikas docentas K. Bartkevičius net nerado knygoje trūkumų. Joje sudėti svarbiausi kovos akcentai ir išleista labai gerai.
Knygos ,,Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“ autorius Juozas Girdvainis pratęsė Astos Druskienės mintį apie jos vyrą Virginijų Druskį. Kai V. Druskis grįžo iš sovietinės kariuomenės, jis buvo labai nekantrus, dažnai prie Parlamento ir televizijos bokšto skubėdavo vakarais ir neatsitraukdamas su visais budėdavo. Paskutinį kartą išeidamas jis pasakė savo žmonai: ,,Astute, nieko neatsitiks man. Jei visi bijosime, Lietuva niekada nebus laisva“.
Prieš tai kalbėjusio VDU magistranto S. Jazavito pasakymą, kad Sausio 13-oji buvo reiškinys, J.Girdvainis vadina netinkamu. Jo nuomone, tai buvo Lietuvos istorijos tarpsnis - 1988 m. birželio 3 d.-1993 m. rugsėjo 1 d. - nuo Sąjūdžio pradžios iki paskutinio sovietų kareivio išvedimo iš Lietuvos. Istorijos tarpsnis, kurį turime žinoti visi, nuo moksleivio, kareivio iki bet kurioje šalyje gyvenančio lietuvio. Australijos lietuviai J. Girdvainiui padovanojo 83 spalvotas nuotraukas, kuriose užfiksuota, kaip jie savo šalyje, susirūpinę Lietuvos ateitimi, ėjo į demonstracijas. Autorius dėkingas visiems Lietuvos žmonėms, kurie dieną naktį stovėjo ir šalo, stovėjo ir dainavo, giedojo, su didele viltimi ir liūdesiu meldėsi, kad tik nepradėtų važiuoti tankai. Daug kartų Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Lansbergis kvietė žmones ateiti ginti savo valstybės. Ir žmonės bėgo, palikę nebaigtus darbus, namus, pasiimdami ir savo mažus vaikus.
Rinkdamas medžiagą autorius apie jokį knygos leidimą negalvojo. Lietuvai tuo laiku grėsė pavojus. Jo ginklas tada buvo fotoaparatas ir mikrofonas, toks sovietinis 6,5 kg. Kai tik vakaras ateidavo, užsidėdavo jį ant peties, užsivilkdavo lietpaltį, ant kaklo fotoaparatą ir išeidavo - pasakojo autorius. Dar ir sūnų Mindaugą, Saulute vadintą (4,5 m.), pasiimdavo ir eidavo prie laužų. Sūnus mėgdavo pagaliu žarijas žarstyti. O ten, bedainuojant, ir pakalbindavo tiek vilniečius, tiek atvažiavusius iš Dzūkijos, Suvalkijos, Aukštaitijos ar Žemaitijos. Tokių įrašytų gyvų pokalbių jis sukaupė 192. Galėtų išleisti dar kelias knygas. Šioje išleistoje knygoje įdėta 60 pokalbių ir dar dalis klaipėdiečių mokinių parašytų eilėraščių. J. Girdvainis ir docento K. Bartkevičiaus mintį, kad knygoje sudėti žmonių prisiminimai, sukritikavo. Autorius tai įvardija gyvų žmonių liudijimais, panašiai, kaip teisme liudija. Dažnai žmonės ne taip lengvai atsiverdavo, reikėdavo ilgokai kalbinti. Vieni, atvažiavę iš Dzūkijos prie Parlamento, pasakojo, kaip jų autobusą sustabdė sovietinė milicija ir saugumas (KGB), visus iškratė, kai kuriuos šaltą sausio 9 d. suguldę ant asfalto pralaikė 1,5 val., po to nuvežė į areštinę, esančią Kostiuškos gatvėje, ten dar ir primušė. Tokių atvejų buvo kelios dešimtys.
Juozas Girdvainis pateikė statistiką, kad 1991 m. sausio mėnesį nuo sovietų okupantų krito 15 laisvės gynėjų, 52 suvarpyti kulkų, 702 žmonės sužeisti, daugiau kaip 1500 suluošinti. Po tragiškos Sausio 13-osios nakties daugelis jų net nebesuspėjo kreiptis į gydytojus. Autorius pasmerkė Maskvos Kremliaus komunistų pradėtą slaptąjį žudikų karą prieš Nepriklausomą Lietuvą, jos beginklius žmones, mūru stojusius ir gynusius gyvybiškai svarbius valstybės pastatus.
Apdovanojimų ,,Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ komisijos kancleris Saulius Povilaitis pasakė, kad labai simboliška, jog esame Lazdynuose, toje istorijos dalyje, šalia televizijos bokšto, mokykloje, kuri turi garbingą Sausio 13-osios vardą. Apdovanojimai ,,Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ kaip tik ir gimė Parlamento gynėjų širdyse, jų kurti, puoselėti, ilgai laukti ir sulaukti. Apdovanojimų komisijos pirmininkas Tomas Šernas, nukentėjęs Medininkų pasienio poste, taip pat simboliška, kad yra lazdynietis, perdavė nuoširdžiausius linkėjimus šio renginio dalyviams. Šiais apdovanojimais pagerbti visi žuvusieji Sausio 13-ąją, Medininkų, Krakūnų pasienio postuose. Taip pat apdovanoti mūsų garbingi žmonės, jie pasiekė ir čia esančius šioje salėje.
Sausio 12 d. Laisvės gynėjų susitikime Lietuvos Respublikos (LR) Seimo salėje Juozui Girdvainiui buvo įteiktas II laipsnio atminimo medalis ,,Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.
Renginyje Lazdynų seniūnė Daiva Mikulskienė padėkojo bendruomenės nariams, svečiams, kurie tomis lemtingomis Lietuvai dienomis saugojo svarbius valstybės objektus ir kurie šiandien atvyko pasidalyti prisiminimais. O tų, kurie paaukojo gyvybę už mūsų visų laisvę, pratęsti ir įprasminti jų darbus.
Buvęs Lazdynų seniūnas, dabar Seimo narys Algis Strelčiūnas tik čia, salėje, pavartęs Juozo Girdvainio knygą, pajutęs širdyje virpesį prisiminė tas klaikias sausio dienas, kai išėjęs iš namų, nežinojo ar dar į juos sugrįš. Padėkojo autoriui už liudytojų įamžinimą, kurių istorijas galės skaityti jaunimas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje..
Renginyje tarp kalbėjusių gražiai įsiterpė KASP Dainavos apygardos 153- ios kuopos karių iš Druskininkų eilinių Rimvydo Valatkos ir Justino Vaitkevičiaus atliekamos lietuvių liaudies dainos.
Po gausių plojimų ir gėlių įteikimo visiems kalbėjusiems, renginio dalyviai pratęsė pokalbius prie kavos puodelio, kuriuose Parlamento gynėjas dim. mjr. Vitalijus Edvardas Straleckas pasidalijo savo patirtimi apie Parlamento gynybą.
Atgal
