In memoriam
11 23. Poetas, Laisvės šauklys... in memoriam Sigitui Gedai
Jonas Užurka
2008 m. gruodžio pradžioje nutilo gyvas Sigito Gedos balsas. Netekome ne tik genialiai talentingo Poeto, ne tik vertėjo, ne tik doro tautiečio, ryžtingo sąjūdiečio, netekome nuoširdaus, patikimo bičiulio. Tarsi po netikėto sprogimo ne vieno krūtinėje atsivėrė tuštuma, kurią vargu ar įmanoma bus užpildyti. Per anksti mus aplankė kūrybiškai dvasinė netektis...
Sigitui esant gyvam, mums neretai bendraujant, labai detaliai gilindavomės į mūsų tautos istoriją, prisimindavome apie mūsų valstybės atkūrimą. Mane žavėjo Sigito asmeniškas požiūris į įvykius, į pasaulį, jutau iš Jo sklindančią erudiciją, Jo savitą požiūrį, argumentuotus teiginius. Na, o kalbant apie tai, ko Jis nežinojo, Jis kuo įdėmiausiai klausosi, domisi. Kadangi aš dešimtį metų gyvenau musulmoniškuose kraštuose, tai Sigitas, tuo metu versdamas „Koraną“, labai domėjosi musulmonų gyvenimu, papročiais daug mane klausinėjo. Sigitas nuoširdžiai susidomėjo ir mano kūryba, skatindamas kuo drąsiau, anot Jo, arti neartus mūsų istorijos dirvonus, juo lab, kad Jis pats labai giliai domėjosi ne tik mūsų tautos praeitimi, bet ir pasauline istorija.
Mane labai sukrėtė Jo šeimyninių reikalų nepagrįstai tendencingas, intriguotai išpūstas, nepateisinamas kažkurių žiniasklaidos leidinių puolimas. Tie patys spaudos leidiniai ir straipsnių autoriai, ką tik buvę bičiuliai - kolegos, tarsi pagal komandą, pasimėgaudami, ar ne tik suvesdami užslėptas sąskaitas, be teismo šaltai nuteisė Sigitą.
Aš Sigitą pažinau, prisimenu ir prisiminsiu kaip tikrą Žmogų, kuo nuoširdžiausiai įėjusį į mano širdį su visomis žmogiškosiomis savybėmis. Tačiau Jo ryžtas lemiamais momentais tiek artimam, tiek valstybei, Jo talentas - užgožia visas buitines žemiškąsiąs savybes, būdingas kiekvienam mirtingajam. Sigito ryžtas atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, talentingi Poeto sparnai Jį pakėlė ne kiekvienam pasiekiamai aukštai. Įsitikinęs, kad dabar Sigitas – palaimingai laimingas, kad Jis, atitrūkęs nuo žemiškųjų reikalų, pakilęs dar aukščiau, kaip lygus su lygiais, bendrauja ne tik su Jo verstais į mūsų kalbą autoriais, bet ir su visais Didžiaisiais Kūrėjais. O ir čia, žemėje, Jam išėjus į nebūtį, Jo vardas it Feniksas, nepriklausomai apie jį skleidžiamų gandų, kyla dar aukščiau.Greta S. Gedos pastatyti galime tiktai M. K. Čiurlionį: tai du didieji dzūkai, kilę iš tyrų vandenų ir įstabių dainų krašto.
Šiais žodžiais, trumpai prisimindamas Sigitą, aš net ir minties neturėjau kaip nors rašyti apie Jo kūrybą. Mes dar nesuvokiame didžios Talento netekties. Praeis daug laiko kol atsiras talentas, kuris turės ne tik profesinę bet ir dvasinę teisę vertinti Sigito kūrybą. Todėl tenka tik apgailestauti, kad V. Daujotytė, ar ne tik spartuoliškai rašydama apie Sigitą knygą, mano giliu įsitikinimu, nesugebėjo, o gal net ir nebandė, atskleisti Sigito įvertintų nuopelnų mūsų Nepriklausomybei, toli gražu ne inteligentiškai net ir Sigito tėvus, seniai iškeliavusius Anapilin, nepelnytai bando pažeminti.
„..Likimas atėmė protėvių skeptrą,
jėgą, o dabar jau suskubo
plėšte plėšti brangiausius poetus
ir apskritai dorus žmones...
„.. o kad būčiau žinojęs,
kad užgims tokie žmonės,
bekiaušiai, bekūšiai
su dideliais ūsais...
Dabar krašte mūsų
kitos rasės būsiu...
(S. Geda)
Poeto kūrybingumas priminė veikiantį ugnikalnį, pirmosios jo knygos prilygo sprogimui nykioje socialistinio realizmo dykroje. Tačiau išgyventi tais laikais buvo įmanoma, net ir pabaigusiam aukštuosius mokslus, tik prisiglaudus po Partijos sijonu. Kai kurie mūsų rašytojai ir poetai, ten įsitaisę, giedojo užsakytas giesmes, tačiau maištingai S. Gedos natūrai tai netiko. Jo gyvenimo kelias buvo kaip reta akmenuotas ir duobėtas, tarsi Poetas pats ieškotų sunkiausio, stačiausio maršruto: nė neketindavo apeiti duobės, nuspirti akmens. „Savo kartos draugų nelabai turėjau – jie Universitete pradėjo rašyti skundus, kad Geda ne tokių pažiūrų. Paskui bėgau nuo sovietų kariuomenės ir dėl to tarp bendraamžių neturėjau pasitikėjimo“, – karčiai prisimindavo Sigitas. Ir iš tiesų ne nekart buvo praradęs „šiltą“ darbą dėl „aktyvių politinių pažiūrų, nesuderinamų su tarybinio žmogaus morale“. Dėl politinių motyvų ir pažiūrų gūdžiais sovietizmo 1975 metais Sigitas atleidžiamas ir iš „Mūsų gamta“ redakcijos. Tačiau tai nesumažino jo įsiūčio kurti. Jis imdavosi sudėtingiausių užduočių, kebliausių vertimų, kurių baidėsi profesionalūs vertėjai, džiaugdavosi, kad turi sunkaus darbo.
Visa jėga atsiskleidė Sigito talentas tik Nepriklausomybės metais. Sigitas rimtai ar juokais prasitardavo apie savo bajoriškas gilias šaknis. Mano galva, kūryboje Jis buvo dar aukščiau – kunigaikščiu. Lazdijų rajono žmonės, gerai pažinoję Gedų šeimą, pripažindami Sigito talentą ir nuopelnus, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno, Baltijos asamblėjos bei daugelio kitų aukščiausių kūrybinių premijų laureatui Sigitui Gedai Lazdijų rajono žmonės suteikė garbės piliečio vardą.
Gerai prisimenu slogias, skubotas S. Gedos laidotuves žvarbią 2008-ųjų gruodžio dieną. Tiesa, norėję atsisveikinti su poetu netilpo sostinės Rašytojų namuose, tačiau nudelbtų akių, kreivų žvilgsnių čia buvo daugiau nei nuoširdaus liūdesio ir ašarų. Kalbos prie kapo duobės Antakalnio kapinėse buvo išspaustos iš reikalo, priversti tarti žodį „kultūros elito‘ atstovai valdiškai vogravo, kiti tylėjo. Sakytum, dori krikščionys laidoja bedievį savižudį už kapinių tvoros. Velionis poetas buvo viešosios opinijos jau nuteistas be teismo. Tačiau dabar aišku viena: anglai turi Šekspyrą, vokiečiai – Gėtę, italai – Dantę, o mes – Gedą, paskutinį mūsų kultūros mohikaną.
Jo kūrybos teisėjas ir vertintojas – Aukščiausiasis. Poeto, Sąjūdiečio, Nepriklausomybės kūrėjo, Lazdijų rajono garbės piliečio atmintis ir Jo žodis lieka mumyse.
... Užsimerkiu ir matau kaip amžinybės aukštybėse Sigitas, apsuptas sau lygių pasaulinio garso kūrėjų, gyvai kalbasi su Donelaičiu, Vergilijum, Dante. Jis net ne žvilgteli į pragaro gelmes, kur prie Acherono upės po jo kojomis, blaškydamosios raitosi į pragarą tremiamos, save žemėje išsiaukštinusios „žvaigždės“, „nacionalinės vertybės“, „kitokios socialinės padėties“ būtybės...
„...Tiems, kur girias, neva dideli,
Neva, kalbasi su žvaigždėm, -
Tikros žvaigždės – šaltos kaip deimantas
(sakė siras poetas),
karštos žvaigždės – nereikalingos...
...Subėgę mano seserys ir broliai
Dar pasakyt norėjo man kažką.
Aš juos paglosčiau šviečiančia ranka.
Jau ūžė žalias ąžuolo altorius... ...
(S. Geda)
Atgal
