In memoriam

09 10. Atiduok Tėvynei, ką privalai! Vlado Montvydo - Žemaičio žūties paminėjimas

Loreta Kalnikaitė

2013 metų vykusioje Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų organizacijos metinėje konferencijoje, buvo priimtas organizacijos veiklos projektas – paminėti 1944 m. Lietuvos laisvės armijos kario, „Vanagų“ būrio organizatoriaus Varnių valsčiuje, vėliau tapusio Žemaičių apygardos partizanų vadu Vlado Montvydo – Žemaičio 60 – sias žūties metines. Jis 1953 m. rugpjūčio 23 d. žuvo kautynėse su okupacine kariauna. Buvo sunaikinta iš devynių veikusių partizaninių apygardų, paskutinė ginkluoto pasipriešinimo apygarda.

Varniai, Didingas Žemaitijos miestas. Žemaičių Vyskupystės centras, kurio grindiniu vaikščiojo patys iškiliausi žemaičiai. Tas pats grindinys šildė kovotojų už Lietuvos laisvę išniekintus žuvusiųjų kūnus.

Saulėtą rugpjūčio 24 - sios rytą Varnių Šv. Aleksandro bažnyčia plačiai atlapojusi duris, laukė iš visos Lietuvos plaukiančių šventės dalyvių.Išdidžiai į šventovę įžygiavo įvairių rajonų ir organizacijų vėliavininkai: Varnių Vyskupo M. Valančiaus gimnazijos skautai, Šilalės rajono jaunieji šauliai, LPKTB Telšių skyriaus nariai, vadovaujami pirmininkės A. Striaukienės, LPKTS Šilalės, Mažeikių, Telšių filialų nariai ir Telšių buvusių politinių kalinių tremtinių choras vadovaujamos vadovės, LPKTS Telšių filialo pirmininkės Reginos Chmieliauskienės. Klaipėdos apskrities Jūros šaulių 3-iosios rinktinės kariai, vadovaujama ats. plk. ltn. Arvydo Daukanto ir kt. Pagrindinė iškilmių vėliava – Lietuvos Laisvės Armijos karių ir rėmėjų sąjungos pirmoji parimo prieš altorių.

Vlado Montvydo šeima

Šv. Mišias už Žemaičių apygardos partizanų vadą Vladą Montvydą – Žemaitį, minint Jo žūties 60-ąsias metines, už visus žuvusiuosius Lietuvos laisvės kovose aukojo Panevėžio Vyskupas Jonas Kauneckas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas - Vyčio Kryžiaus ir Šaulių žvaigždės ordino kavalierius, Varniųparapijosklebonaskan. Jonas Petrauskis. Vyskupas Jonas Kauneckas kvietė Šv. Mišių dalyvius visada prisiminti Lietuvos tautos sūnus ir dukteris, nebijojusius daug galingesnio priešo, atėmusio Mūsų Tėvynės laisvę. Šiandien Lietuva laisva, bet ar laisvi mes. Ar sugebame atsilaikyti nuo pat okupacijos pradžios tebesklandančiai netiesai, okupanto įskiepytai, apie Laisvės kovotojus. Ar sugebame prisiminti ir įvertinti patriotų gyvybių aukas, už laimingą mūsų šiandieną. Dar daug klausimų mums uždavė Vyskupas, o mes susikaupę stengėmės įsiminti ir niekada neužmiršti skaudžios Laisvės kainos.

Po Šv. Mišių aukos, iškilmingo minėjimo dalyviai išsirikiavo priešais Šv. Aleksandro bažnyčią atminimo nuotraukai. Istorijai paliks gražus priminimas, kad minint Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejų, daugybė žmonių susirinko į Varnius atiduoti pagarbą 1944 m. buvusiam Lietuvos laisvės armijos kariui, LLA "Vanagų" būrio organizatoriui, Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui – Žemaičiui, minint žūties, Žemaičių apygardos paskutinio štabo sunaikinimo ir ginkluoto pasipriešinimo pabaigos 60 - ąsias metines.

Iškilmingo minėjimo dalyviai, pagal Varnių parapijos klebono kan.J. Petrauskio nurodymus išsirikiavo eisenai. Vedami vėliavnešių, dalyvių kolona žygiavo prie buvusio stribyno. Lietuvos laisvės dalyviai ir gimnazistai, jaunieji šauliai ir žilagalviai seneliai, ištvėrę pažeminimą ir kančias kalėjimuose, buvusio Varnių stribyno rūsiuose ir tremtyje, petys petin žygiavo Varnių gatvėmis link parkelio, kurio žemė sugėrė karžygių kraują. Medžių apsuptyje, kalvelės papėdėje, lininiu audiniu apsuptas stovi paminklas Žemaičių apygardos vadui Vladui Montvydui – Žemaičiui.

Iškilmingo minėjimo vedantysis, Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis paminklo atidengti pakvietė atkurto partizaninio Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Žemaičių apygardos vadą, Karį savanorį Steponą Grybauską ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininką, Karį savanorį Vytautą Balsį. Nukritus paminklą gaubusiam lino audeklui, į mus pažvelgė Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas – Žemaitis.

Mitingo metu

Paminklą pašventino Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Skambant Lietuvos valstybės himnui jis žvelgė į mus, po 60 – ties metų susirinkusius paminėti jauno, 42 metų penkių vaikų tėvo, Lietuvos ūkininko, Lietuvos šaulių būrio vado, Lietuvos partizanų vado žygdarbių. Ir aidint saliuto salvėms už jį ir jo bendražygius, už Lietuvos laisvės armiją, už Laisvą, tikrai laisvą Lietuvą. Jo žvilgsnis mus stebėjo, vertė mąstyti ir atsakyti sau, ar galime laisvai, be baimės pakelti akis į gyvybę už mūsų šalies Laisvę paaukojusiųjų akis. Ar viską padarėme, kad Jų darbai nenueitų veltui, ar prisimename ir didžiuojamės, kad mūsų krašte, kartu su mūsų Tėvais, Seneliais vaikščiojo, apie Laisvą kraštą svajojo ir dėl Tėvynės laisvės žuvo daugybė Lietuvos patriotų.

Paminklo apatinę dalį nuklojo gėlių jūra. Čia padėjo gėles ir pagarbą atidavė tarpukario Lietuvos Šaulių būrio vadui Klaipėdos apskrities Jūros šaulių 3-sios rinktinės vadas ats. plk. ltn. Arvydas Daukantas. Gėles dėjo Telšių savivaldybės atstovai, Lietuvos politinių kalinių tremtinių organizacijos. Žvakutes degė beveik kiekvienas kam brangi ši mūsų tautos istorija.

Žvelgdamas iš paminklo į susirinkusiuosius, Jis nesutiko Varnių šeimininkų – Varnių seniūno ir seniūnijos darbuotojų akių. Kur Jie buvo, kodėl nepasitiko ir nevedė Varnių gatvėmis miesto svečių?

Mylinčiu Tėvo žvilgsniu pažvelgė prie paminklo išsirikiavusius visus penkis savo vaikus būrį vaikaičių, net nesitikėjo, kad po 60 – ties metų tokia didelė jo šeima, vienijama Jo pirmagimės Irenos, kuriai teko sunkiausia dalia. Vedamai iš vienų namų į kitus, iš vienos mokyklos į kitą ir laukiančiai, ir laukiančiai nors trumpučių pasimatymų su Tėvu, jos Tėvu, tačiau priklausančiu Lietuvai ir dirbančiu Jos Laisvės labui.

Ir Ji, Jo mažoji Irena Montvydaitė – Giedraitienė po kruopelytę sudėliojusi prisiminimus, Lietuvos archyvų įrašus, okupantų ir jų pakalikų stribų raportus prabilo į susirinkusiuosius. Apie Tėvą, gerbiamą Lietuvos partizanų vadą ir visus Laisvės kovų bendražygius.

„Džiugu, kad atėjo tas laikas kad po puse šimtmečio tylėjimo galime pagerbti savo tautos didvyrius. Lietuviai visais laikais gerbė savo kovotojus dėl laisvės, nors ir ne pasisekdavo laimėti kovų. Mūsų partizanai kovojo prieš pavergėjų valstybę, šimteriopai didesnę, likę vienu vieni, be Vakarų pagalbos, Jie pergalės laimėti ir negalėjo. Tačiau išsaugojo tautiškumą, sumažino rusakalbių antplūdį.

Partizanai buvo savanoriai, kaip ir 1918 metais. Jie norėjo būti savo krašto šeimininkais. Kiekvienas šeimininkas nuo įsibrovėlių turi teisę gintis ginklu. Nes kiekvienas okupantas naikina tautos papročius, naudojasi darbo jėga , plėšia uždirbtą turtą.

Šis partizaninis karas, vadinamas karas po karo, ypatingas tuo, kad iš pasipriešinimo pusės nebuvo fronto linijos, apkasų, įtvirtinimų, o dalyvavo beveik visa tauta, išskyrus kolaborantus. Senoliai, paaugliai budėdavo sargyboje, moterys gamindavo maistą. Jie žinojo, kad patekę į enkavedistų rankas bus kankinami, tremiami...

Suprantama, kiek rizikavo žemaičių valstiečiai augindami penkis partizano vado mažamečius vaikus ir beveik dešimtmetį padėjo išsisaugoti pačiam partizanui. Kada NKVD kariauna, nepajėgdama sunaikinti Lietuvos partizanų vado, pradėjo organizuoti agentų pulkus. Vien 1951 – 1953 m. jų buvo užverbuota apie 30. Birutė, Mama, Tėvas, Rūta, Gegutė it t.t. Tačiau nei vienas agentas neišdavė, bet atvirkščiai pranešdavo apie pavojus. Čekistai nesugebėdami suimti arba sunaikinti nepagaunamą partizaną, savo agentams pradėjo įdavinėti specialius preparatus: Neptun 12. 22, 28 - tai buvo užmigdantys arba nervų sistemą paralyžiuojantys chemikalai. Jie panaudojami su maistu arba sudrėkinti kilimėliams, kad šunys pasektų pėdsakus. Tačiau nei vienas agentas ir šitų preparatų nepanaudojo. Enkavedistų viršininkai apgailestaudavo, kad Montvydas pasinaudodamas karinių operacijų silpnumu ir patikimų savo ryšininkų tinklu, išvengia sunaikinimo operacijų.

Labiausiai enkavedistus piktino pogrindžio spauda. Šios spaudos okupantai bijo ne mažiau kaip šaunamo ginklo. V.Montvydas nemėgo akcijų, per kurias gali nukentėti gyventojai, be to saugojo ir partizanines pajėgas. Kombinacijos sunaikinti partizaną ir jo leidžiamą spaudą žlugdavo. Gal tai lėmė ne tik sėkmė, orientacija, bet ir Žemaitijos krašto žmonių meilė sąžiningam, autoritetą turinčiam partizanui. Pamenu, kaip būdavo laukiama „Dėdės“ apsilankymo. Jis paguosdavo karo ir kolektyvizacijos nuvargintą valstietį, skatindavo nenustoti vilties tikėti ateitimi, visada užtikrindavo - būsime laisvi.

V. Montvydo iniciatyva, Varnių ir kitose gimnazijose buvo įkurtos pogrindžio organizacijos. Buvę gimnazijos mokiniai ir jau pradėję studijuoti gaudavo iš Montvydo užduoti sukurti pogrindžio organizacijas aukštosiose mokyklose. Jis pasitikėjo jaunimu. Jauni žmonės dirbo štabe. Kai partizaninis karas blėso, jaunimas buvo nusiteikęs patriotiškai. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tradicijų tęsėja turėjo būti, jaunimo organizacija VYČIŲ SĄJUNGA – neginkluoto pasipriešinimo organizacija. Jau 1953 m. Žemaičių apygardoje 11 jaunuolių buvo davę priesaiką. Kitos apygardos jau buvo sunaikintos. Sunaikinta ir paskutinė apygarda užsispyrusių Žemaičių.

Mes, kaip mamos suprantame kokia širdgėlą pergyveno motinos, matydamos gatvėse išniekintus sūnų, dukrų kūnus. Savo širdimis pridengti norėdavo, tačiau „stribas“ šautuvo buože atstumdavo sakydamas „bandytų mat“. Tikėkime, kad Lietuvių tauta daugiau to nepatirs niekada“.

Apie nepaprastą Meilę ir supratimą, prisiminimais dalijosi Kazimiera Rimeikytė – Stončienė. Vladas Montvydas – Žemaitis žmonių buvo vadinamas Dėde. Jaunutė Kazimiera, su grupe patikimų žmonių, 1947 metais, išvyko į misiją, atrodo neįmanomą misiją, parvežti iš Sibiro tremtinių vaikų, išgelbstint juos nuo bado mirties. Turėjo ir dokumentų ir pinigų. Šios ypatingos misijos organizavimas mums dar kartą primena, kokie svarbūs mūsų tautiečiai buvo Vladui Montvydui. Kokių sugebėjimų vadovauti reikėjo turėti, kad taip plačiai vykdyti įvairiapusę išlaisvinimo veiklą, apsuptam priešų ir medžiojamam savo žemėje.

Paminklas Vl. Montvydui. Nuotraukų autorius Mečislovas Šilinskas

Žemaičių apygardos partizanų pogrindžio spaudos bendradarbė, politinė kalinė, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio Kryžiaus kavalierė, Klaipėdos universiteto Irenos Petkutės premijos laureatė Teresė Rupšytė – Ūksienė su jauduliu pasakojo apie darbą pogrindinėje spaudoje. Vladas Montvydas suprato, kad pagrindinis ginklas prieš okupantus yra Laisvas žodis. Rinko gabiausius jaunuolius, sugebančius rašyti, analizuoti. Pats redagavo leidinius. Pasklido po kaimus „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvės Balsas“. „Laisvės kovų aidai“ – eilėraščių rinkinys 1952 m. buvo išleistas net 1000 egz. tiražu. Negailėdamos jaunystės darbavosi Laukuvos gimnazistės, Irena Petkutė – Neringa, Elena Vitkutė – Samana, Teresė Rupšytė – Ūksienė ir daugelis kitų.

Garbingą Lietuvos sūnų pagerbė LR Seimo narė Vilija Aleknaitė – Abramikienė. Ji perdavė nuoširdžiausius linkėjimusnuo LR Seimo narių A. Kubiliaus, R. Juknevičienės ir Europos atminties ir sąžinės platformos prezidento, žinomo Europos ir Švedijos politiko Gorano Lindblado, kuris dalyvavo parodos atidaryme Tuskulėnuose. Paroda keliauja po Europos šalis, ja siekiama pagerinti Europos visuomenės informavimą ir švietimą apie 20-ojo amžiaus totalitarinių diktatūrų padarytus nusikaltimus ir atskleisti jų istorinius tarpusavio sąryšius. Tikimasi, kad ji taip pat prisidės prie visų totalitarizmo formų, įskaitant ir komunizmą, tarptautinio pasmerkimo.

LR Seimo narės Vincės Vaidevutis Margevičienės sveikinimą perdavė Vlado Montvydo – Žemaičio vaikaitė Vilma Strončikienė.

Iškilmingo minėjimo dalyvius pasveikino Telšių rajono savivaldybės mero patarėja Danutė Popovič, kuri taip pat perdavė mero Vytauto Kleivos sveikinimus.

Prisiminimais dalijosi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas, Karys savanoris Vytautas Balsys, buvęs jauniausias Žemaičių apygardos partizanas, Karys savanoris, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Liudvikas Simutis, Juozas Parnarauskas laisvės kovų dalyvis.

Šilalės Garbės pilietis, Vyčio ordino Karininko Kryžiaus kavalierius Albinas Kentra stengėsi užfiksuoti kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną žodį, kad po daugelio metų galėtume pamatyti Laisvės kovų dalyvius, išgirsti Jų kalbą. Šilalės garbės pilietis, prof. Petras Bielskis stebėjo, bendravo su dalyviais ir tikriausiai tie įspūdžiai atgims kokiame spektaklyje, ar paskaitoje studentams.

Žemaičių vyskupystės muziejaus direktorius Antanas Ivinskis visų mintis apibendrino cituodamas Žemaičių labai gerbiamą, palaimintąjį Popiežių Joną Paulių II- ąjį. Šventasis Tėvas totalitarizmo aukas priligino kankiniams. Kai klausiantysis patikslino Popiežiaus, „Vadinasi, Šventasis Tėve, prisideda dar mažiausiai šeši milijonai šventųjų?“ Popiežiaus atsakymas pasigirdo iš karto, be menkiausios abejonės: „Taip“

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Telšių skyriaus pirmininkė Adolfina Striaukienėpadėkojo garbingiems svečiams, visiems dalyviams ir gausioms rajonų organizacijoms, Telšių rajono savivaldybei už pagalbą, pakvietė neišsiskirstyti, pasidalinti įspūdžiais ir pasivaišinti kareiviška koše.

Klausantis amžininkų prisiminimų, patriotinių dainų žodžių ir švelnaus medžių šlamesio vedami mes vėl ir vėl mąstėme, kokius narsius Lietuvos vaikus mes minime. Kurių vienintelis siekis buvo Tėvynė, Laisva Tėvynė. Jie atidavė Tėvynei, ką privalėjo – gyvybę.

Šio renginio baigiamąjį žodį tarė Varnių parapijos klebonas kan. Jonas Petrauskis, pogrindžio spaudos poetės Teresės Ūksienės žodžiais. Iš eilėraščio „ Apygardos vadui – Žemaičiui“

Buvai Viltis –

Tavim šventai tikėjom.

Buvai Žvaigždė –

Į Laisvę mus vedei.

Tu pusę amžiaus

pamirštas budėjai,

Į Laisvę žygdarbiais savais

visus kvietei.

Širdies savo krauju palaistei

Laisvės daigą,

Jis nenuvyto –

Subujojo jau!