In memoriam
08 09. Vyskupo M.Valančiaus blaivystės Sąjūdžio atstovo Vytauto Uogelės kalba
pasakyta Vilniuje, rugpjūčio 3 d., minint kunigo Broniaus Laurinavičiaus 100-ąsias gimimo metines, prie paminklo jo žuvimo vietoje
“Užmirškim šiaurės vėją. Ir mirties šešėliai teišnyksta amžinai,
Aušra palauš nakties sparnus, atgis akiračiai aptemę –
Ir kils iš rytmečio rūkų ugnies ir saulės milžinai,
Besparniai paukščiai ir bedvasiai žmonės nebegrįš į žemę…”
Taip skelbė lietuvių poetas Stasys Santvaras, dainavęs Valstybės teatre Kaune, nuo antrosios sovietų okupacijos pasitraukęs į Vakarus. Savo simboliais norėjo išreikšti žmogaus neramią būtį, kvietė užmiršti sunkią praeitį, siūlydamas skaitytojams, klausytojams vyti bedvasingumą iš savo tarpo.
Panašios mintys, panaši savijauta ir manyje šiomis dienomis, minint Lietuvos patriotams, Lietuvos tikintiesiems didžiai gerbiamo, deja, prieš 31 metus čia žuvusio, kunigo Broniaus Laurinavičiaus 100-ąsias gimimo metines.
Bet neteko jo gyvo man matyti, klausyti jo pamokslų. Suspėjau iki jo tragiškos mirties gal tik iš slapta gaunamos “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos”, o gal ir iš sovietiniame “Tiesos” laikraštyje išspausdinto tulžingo Danguolės Repšienės straipsnio suvokti, kad tai nepalaužiamas kunigas, ginantis Bažnyčios, jos tikinčiųjų teises.
Priklausiau prie tų žmonių, kurie nebuvo praradę tikėjimo Tiesa, Gėriu, savo tėvyne Lietuva. Bet sovietinės istorijos mokymas apie Viduramžių inkviziciją mane jaunystėje nutolino nuo praktikuojančio kataliko vaidmens.
Tačiau klausymas Literatūros paskaitų Liaudies universitete prie tuometinės Respublikinės bibliotekos, susitikimai, taip pat klausymas paskaitų Lietuvos Mokslų Akademijos klube Verkių rūmuose, tokių kunigų, kaip Broniaus Laurinavičiaus, Juozo Zdebskio kruvina auka, kunigo Jono Lauriūno pamokslai, pažintis akis į akį su kunigu Algimantu Keina, kunigu, būsimu vyskupu Juozu Tunaičiu, padėjo įsilieti ne vien į patriotinį, bet ir į katalikišką visuomeninį gyvenimą. Džiaugiuosi, kad tai įvyko anksčiau, negu prasidėjo atviras vadinamas Atgimimas 1988 metais.
Asmenybės, kurios sunkiais okupacijos metais, negailėdamos savęs, rizikuodamos savo laisve ir gyvybe, neišdavė savo įsitikinimų, juos gynė, gynė dieviškas ir patriotines idėjas, diegė blaivaus gyvenimo tradicijas, negali būti užmirštos, negali būti negerbiamos.
Čia per vargą, per kovą, atkaklumą iškilęs Jėzaus Kristaus, nešančio Kryžių, paminklas tegu visada primena ne tik kunigo Broniaus Laurinavičiaus žūtį nuo klastūnų rankų, bet auką visų Lietuvos dvasininkų, nepasidavusių sovietų prievartai. Sėmėmės mes iš jų pavyzdžio dvasios stiprybės; norėčiau, kad jos semtųsi ir naujos Lietuvos žmonių kartos, neišskiriant ir dabartinio jaunimo.
Nors išsilaisvinome iš vieno jungo, bet tai nereiškia, kad galime toliau be rūpesčių gyventi. Kova tarp gėrio ir blogio, tarp dvasingų siekių ir šėtoniškų pinklių, matyt, vyks iki pasaulio pabaigos. Išsilaisvinus iš diktatūros vergovės, tik susidarė demokratinės galimybės visuomenės grupėms siekti aukštesnio dvasinio ir geresnio medžiaginio gyvenimo.
Bet pastangų tam reikia didelių, nes plūsta pragaištingas liberalizmas, globalizmas jau ne iš Rytų, o iš Vakarų. Po peršama klastinga priedanga, vadinama “tolerancija”, kišama tolerancija ne kitaip mąstančiam žmogui, o pačiam blogiui: ar tai būtų siekiui įvaikinti vaikus gėjų tarpe, ar narkotikų, svaigalų vartojimui ir pan.
Taigi neturime pasiduoti tokiems siekiams. Tegu iš tikrųjų “besparniai paukščiai ar bedvasiai žmonės nebegrįš į žemę!”
Atgal
