In memoriam
08 06. Pagerbtas gyvos bažnyčios statytojas
Kostas Pranaitis
Saulėtąją rugpjūčio 3-osios popietę, Vilniuje, greta judrios Kalvarijų-Žalgirio gatvių sankryžos prigludusiame kunigo Broniaus Laurinavičiaus skverelyje, prie paminklo šiam garsiam dvasininkui atminti, suspindo žvakelių jūra, liejosi giesmės ir patriotinės dainos, buvo dalijimasi gyvais prisiminimais apie kun.B.Laurinavičių, jo neeilinę asmenybę. Į Kunigo Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos fondo iniciatyva surengtas iškilmes susirinkę vilniečiai ir svečiai kukliai, bet prasmingai paminėjo ištikimo Lietuvos Katalikų Bažnyčios tarno 100-ąsias gimimo metines.
Dar prieš minėjimą, šv. Arkangelo Rapolo bažnyčioje buvo aukojamos šv.Mišios. Jas drauge su kunigais Petru Dumbliausku SDB, Mykolu Petravičiumi SDB ir Antonu Zavalskiu aukojęs parapijos klebonas kun. Arūnas Kesilis plačiai nušvietė bebaimio dvasininko Broniaus Laurinavičiaus nueitą gyvenimo kelią, kupiną įvairių pavojų ir dramatiškų įvykių. Jo pasiaukojanti veikla, pasak kun.A.Kesilio – gyvas pavyzdys ir šių dienų Bažnyčios tarnautojams. Statydamas ir kurdamas tikinčiųjų širdyse ne tik mūrinę, bet ir gyvąją Bažnyčią, kun.B.Laurinavičius pelnė didžiulę tautos meilę ir pagarbą. Tačiau jo uoli ir atkakli veikla ginant ne tik Bažnyčios bet ir žmonių teises, sukėlė didžiulį įniršį okupacinės sovietų santvarkos sergėtojams. Jis ilgą laiką buvo persekiojamas, šantažuojamas, kol galų gale, 1981 m.lapkričio 24-osios vėlų vakarą, sostinės Kalvarijų-Žalgirio gatvių sankirtoje, sovietinio saugumo inscenizuotos avarijos metu, buvo jėga parblokštas ir pastumtas pražūčiai po sunkvežimio ratais.
Minėjimo dalyviai pagerbė kunigą BroniųLaurinavičių, kitus Laisvės kovotojus. Autoriaus nuotr.
Šv.Mišių aukoje taip pat buvo prisimintas prieš 27 metus tų pačių okupacinių struktūrų nužudytas kunigas Juozapas Zdebskis, pasimelsta ir už kunigą Algimantą Keiną, prieš pusę metų iškeliavusį pas Viešpatį.
Prisimintos tradicinės vertybės
Prie iškilios granitinės skulptūros „Po kryžiumi visa Lietuva“ į susirinkusiuosius prabilusi Kun.Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos fondo vadovė Julija Ambrasienė trumpu įžanginiu žodžiu priminė apie fondo nuveiktus sudėtingus ir nelengvus darbus įprasminant taurios sielos dvasininko, kunigo Broniaus šviesų atminimą. Anot Julijos, tik kilniadvasiškų žmonių ir pavienių, altruistiškai nusiteikusių verslininkų pastangomis, prieš keletą metų pavyko pastatyti šį gražų paminklą. Dėl kun.B.Laurinavičiaus įamžinimo ilgus metus įvairių valdžios struktūrų kabinetus varsčiusiai J.Ambrasienei jau atrodė, kad šis kilnus tikslas pagaliau pasiektas. Tačiau po metų teko gerokai nusivilti - greta paminklo, pagal sostinės valdžios parėdymus netikėtai išdygęs viešasis miesto tualetas tapo gėdinga ir skaudžia rakštimi. Apmaudžiausia, pasak J.Ambrasienės, kad pono A.Zuoko valdžia, nė centu neprisidėjusi prie šio skvero sutvarkymo, išdrįso mesti mėšliną pirštinę ir taip ciniškai paniekinti kunigo Broniaus, kitų Laisvės kovotojų atminimą...
Savo kovų bendražygį, kunigą B.Laurinavičių prisiminę saleziečiai kunigai Petras Dumbliauskas ir Mykolas Petravičius teigė, jog kovose už Nepriklausomybę Lietuvos žemė sugėrė daug kraujo: pirmųjų kritusiųjų Laisvės kovotojų P.Lukšio ir A.Juozapavičiaus bei sovietinės okupacijos laikais nužudytų partizanų, o vėliau kunigų J.Zdebskio ir B.Laurinavičiaus aukos nėra beprasmės – Lietuva atgavo nepriklausomybę. Deja, pasak kun.P.Dumbliausko, išsivadavus iš Rytų komunistinės priespaudos, mūsų Tėvynę pastaruoju metu užplūdo ne mažiau pavojingos blogio jėgos iš Vakarų. Neoliberaliomis, globalistinėmis idėjomis prisidengę veikėjai Lietuvai primigtinai perša dvasiškai ir doroviškai pražūtingą „kultūrinę strategiją“, atversiančią kelius nežabotam ištvirkavimui ir vienalytės asmenų partnerystės įteisinimui.
“Sodomitų nešama „kultūra“ - tai mirties kultūra, vedanti žmoniją į pražūtį. Šventajame Rašte aprašyta tragiška dviejų senovės žydų miestų Sodomos ir Gomoros istorija paliudija, kas laukia į moralinį nuosmukį patekusios ir ištvirkusios žmonių bendruomenės. Lietuvai, o taip pat ir visam pasauliui, reikia krikščioniškos, dorovinės ir dvasinės kultūros skleidėjų, kurie ištikimai garbintų Kristų ir gintų tradicines šeimos vertybes“, -sakė kun.P.Dumbliauskas SDB.
Savo broliui Kristuje antrinęs kun.M.Petravičius SDB teigė, kad tik tradicinė šeima yra visos žmonijos išlikimo pagrindas, vienas iš didžiausių Viešpaties Dievo pašaukimų. Jei mūsų Žemėje neliks šeimos – neliks ir paties pasaulio! Iš Dubingių parapijos atvykęs kunigas Anton Zavalskij tvirtino, kad norint išsigelbėti nuo pražūtingos antimoralios politikos, būtina kasdienė kiekvienos doros šeimos tvirta ir nuoširdi malda.
Malda ir giesmėmis pagerbtas kun.B.Laurinavičiaus šviesus atminimas – iš dešinės į kairę kun.Anton Zavalskij, vilnietė Angelė Ragaišienė, kun. Petras Dumbliauskas SDB ir kun. Mykolas Petravičius SDB
Prisiminimais apie kun.B.Laurinavičių, taip pat ir apie Lietuvoje pastaruoju metu išsikerojusias blogybes, dalijosi Kun.Broniaus Laurinavičiaus paminklo paramos fondo valdybos narė, disidentė Angelė Ragaišienė, M.Valančiaus blaivystės Sąjūdžio atstovas Vytautas Uogelė, paminklo autorius, prof. Antanas Kmieliauskas, pedagogė Teresė Kriščiūnienė ir kt. Minėjimo pabaigoje buvo priimta Vliniaus miesto valdžiai skirta rezoliucija, reikalaujanti, kad iš kun. B.Laurinavičiaus skvero būtų iškeltas tualetas.
Atsisveikindama su renginio svečiais, Fondo vadovė Julija Ambrasienė nuoširdžiai dėkojo Vysk. M.Valančiaus blaivystės Sąjūdžio folkloro ansamblio „Giedra“ dainininkams, pakiliai atlikusiems giesmes ir patriotines dainas, taip pat vilnietei, Laisvės kovų dalyvei Danutei Umbrasienei už puošnų ąžuolo vainiką, kuriuo buvo apjuostas paminklas kunigui B.Laurinavičiui ir kitiems už Laisvę kritusiems kovotojams atminti.
Atgal
