In memoriam
04 08. Vilnius atsisveikino su poetu Marcelijumi Martinaičiu
Robertas Poškus
Tik kai poetas miršta, pajunti, ko netekai ir kaip svarbu buvo jį turėti, klausytis poeto. "Šiandien su prisikėlimo viltimi paleidžiam Marcelijų Martinaitį, atiduodam žemei, tikėdami, kad per tą pačią prisikėlimo tikrovę jis kažin kaip tęs savo buvimą kartu su mumis, su savo mylimaisiais ir visais, kuriems jis kalbėjo", - palydėdamas Amžinybėn poetą Marcelijų Martinaitį sakė kunigas Julius Sasnauskas.
"Kažkas iš didžiųjų Šventojo Rašto tyrinėtojų yra sakęs, kad ten, kur įžengia poetas, ten šėtonas netenka dalies savo valdžios. Ir ne veltui visi šėtoniški režimai taip stengėsi papirkt, nupirkt, sugundyti poetus, kūrėjus. Žinoma, poezija gali ir meluoti, tokia poezija nepavojinga, poezija gali nekęsti, kiršinti... Bet Marcelijaus Martinaičio poezija buvo ta, kuri pavojinga buvo iš tiesos išėjus", - pabrėžė kunigas.
"Dažnai galvoju apie žmogaus gyvenimo pabaigas, kaip keistai kartais susidėlioja. Jis irgi savo garsiajame eilėraštyje rašė, kad jam leistų bent ant laiptų teisingai numirt. Dažnai mes tarpusavyje kunigai pasikalbam, kad mirt per Velykas tai yra didžiulė Dievo dovana. Šiandien vis prisimenam tą "Balandžio sniegą", pirmojo jo rinkinio pavadinimą, ir tą visą foną, kuriame jis iškeliavo. Balandžio sniegas yra Velykų metafora, Prisikėlimo, visa nugalinčios meilės, gailestingumo ir tiesos metafora. Nepaisant visko, nepaisant sniego, vis dėlto pavasaris - Prisikėlimas", - sakė kunigas Julius.
Sulaukęs 77-erių, poetas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marcelijus Martinaitis mirė balandžio 5-osios vakarą. Velykų rytą M. Martinaitį ištiko insultas, po kurio poetas taip ir neatsigavo. Pirmadienį poetas, gražiai ir jautriai palydėtas, atgulė amžinojo poilsio Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
Atgal
