In memoriam
2022.06.11.Netektis
Viktė Jacytė
Š. m. birželio 3 d. netekome disidento, buvusio politinio kalinio, publicisto ir visuomenininko Stasio Stungurio. Šis žmogus buvo idealistas, aukojęs savo asmeninius interesus aukštesniems tikslams, ir niekuomet nebijodavo išsakyti savo nuomonės.
Stasys gimė 1929 m. sausio 6 d. Skaudvilės miestelyje. Pasaulį išvydo Kosto ir Zofijos Stungurių šeimoje, augo kartu su seserimi Konstancija bei broliu Teodoru. 1937 m. būsimasis disidentas pradėjo lankyti Skaudvilės mokyklą ir 1943 m. baigė 6 jos skyrius. Brolio padedamas, 1943 m. išlaikė egzaminus į Šiaulių gimnaziją, bet dėl vietų trūkumo į ją nebuvo priimtas, tad 1944 m. įstojo į naujai įkurtą Skaudvilės gimnaziją, kurią baigė 1948 m. Po to sekė studijos Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, kur mokėsi logikos, psichologijos ir lietuvių kalbos.
1951 m. buvo pašalintas iš paskutinio kurso, nes atsisakė stoti į komjaunimą. Tais pačiais metais įstojo į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, kurią baigė 1955 m. Po Stalino mirties, sušvelnėjus režimui, 1954 m. baigė paskutinį studijų kursą ir Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute.
S. Stungurys nuo pirmųjų savarankiško gyvenimo dienų dirbo. 1948 m. įsidarbino budėtoju amatų mokykloje, o 1952-1954 m. dirbo Lietuvos valstybinėje filharmonijoje choro artistu, kur atlikdavo solines partijas. 1956-1957 m. dirbo Valstybiniame televizijos ir radijo komitete, dainavo televizijos ir radijo vokaliniame ansamblyje.
Stasys Stungurys
Raseiniuose 2012 09 01
Su bendražygiu Vytautu Skuodžiu 2011 10 11
Su Kleopu Šauliu ieškant partizanų slėptuvės 1996 06 01
1957 m. S. Stungurys pajuto, kad yra intensyviai sekamas. 1957 m. gruodžio 12 d. komiteto pirmininkas J. Januitis siunčia Stasį į komandiruotę Latvijoje ir Maskvoje. Gruodžio 13 d., išlipus iš traukinio Rygoje, jis saugumo darbuotojų suimamas ir pervežamas tardymui į Vilnių. Kaltintas tuo, kad 1956 m. įstojo į Nacionalinio liaudies fronto organizaciją ir parašė jos programą, užsiėmė antitarybine agitacija perrašinėdamas ir platindamas partizanų eilėraščius, nuo 1954 m. rašė antitarybinį kūrinį „Laisvės kovų keliais – per kraują į laisvę“. 1958 m. birželio 9-14 d. vykęs LSSR Aukščiausiasis teismas pagal BK 58-10 str. 1 d. ir 58-11 str. nuteisė Stasį Stungurį 7 metams nelaisvės. Bausmę jis atliko Komijos ir Mordovijos lageriuose, 1964 m. grįžo į Lietuvą.
Iš tikrųjų tai į rezistencinę veiklą S. Stungurys įsitraukė dar jaunystėje. Būdamas paauglys, 1942-1944 m. padėjo broliui Tauragės apskrityje gabenti antinacinę literatūrą. 1951-1953 m. bendradarbiavo Žemaičių apygardos partizanų pogrindžio leidinyje, per ryšininkus perduodavo savo straipsnelius tautine tematika. Jis rinko partizanų poeziją, pagal šias eiles su bendraminčiais kūrė dainas.
Grįžęs į Lietuvą, 1965-1971 m. dirbo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamykloje darbininku, 1972-1977 m. – Komunalinio ūkio ministerijoje Raštvedybos skyriuje, rašė į leidinį „Komunalinis ūkis“, 1978-1990 m. darbavosi Komunalinio ūkio projektavimo institute Raštvedybos skyriuje. Taip pat vadovavo Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos kraštotyros būreliui, redagavo kraštotyros sienlaikraštį.
Nors ir stebimas KGB, įsitraukė į pogrindinę veiklą. Nuo 1972 m., prisidengęs slapyvardžiais (pavyzdžiui, K. Jakšys, Tautvydas, Tarutis, S. Beržinis, „Tautiečiai“, Vilniaus inteligentai, Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė), rašė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“, „Aušroje“, „Perspektyvose“, „Laisvės šauklyje“ ir kituose pogrindžio leidiniuose. Straipsniams medžiagą rinkti jam padėjo bendražygis Albertas Zvicevičius. Daugelis pogrindyje išspausdintų S. Stungurio straipsnių buvo ištisai skaitomi arba komentuojami „Laisvosios Europos“, Vatikano ir „Amerikos balso“ lietuviškose radijo laidose, perspausdinami lietuvių išeivijos spaudoje.
S. Stungurys į lietuvių kalbą išvertė Andrejaus Sacharovo knygą „Mano šalis ir pasaulis“ (išspausdinta „Perspektyvose“ ir išeivijoje), didelę dalį Aleksandro Solženicyno knygos „Gulago archipelagas“, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaraciją.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990-1991 m. dirbo Lietuvos Respublikos energetikos ministro padėjėju, 1992-1993 m. Lietuvos Respublikos vyriausybės informacijos biuro direktoriumi, ministro pirmininko patarėju, o 1993-1997 m. vyriausybės patarėju išeivijos klausimais.
1994-1998 m. vadovavo Genocido ir rezistencijos tyrimo, aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondui. 1996-1997 m. buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidžiamo žurnalo „Tautos atmintis“ vienas redaktorių, šiame žurnale publikavo daug savo straipsnių. S. Stungurys buvo produktyvus kūrėjas, jo straipsniai buvo spausdinami įvairioje Lietuvos spaudoje.
1998 m. pasirodė jo knyga „Saulėtekio linkui“, į kurią sudėti straipsniai, publikuoti pogrindinėje spaudoje, atsiminimai apie disidentinę veiklą. 2006 m. išleista knyga „Ilgesio žodžiai iš gulago: Komija ir Mordovija, 1958-1964 metai“, kurioje išspausdinti jo laiškai, rašyti artimiesiems iš lagerių 1958-1964 m. 2007 m. išleista jo straipsnių ir apybraižų rinktinė „Rūškano laiko godos“.
2001 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Atgal
