In memoriam
2022.03.28. Mirus Livijai Šidlauskaitei ŠIUGŽDIENEI
Raimundas Kaminskas
Mirus aktyviai antisovietinio pasipriešinimo dalyvei, pogrindinės religinės ir tautinės literatūros leidėjai bei platintojai, sąjūdietei Livijai Šidlauskaitei ŠIUGŽDIENEI (1946-2022),sunkią netekties valandą reiškiame nuoširdžią užuojautą vyrui Edvardui, artimiesiems ir ją pažinojusiems draugams, bendražygiams.
Tegul Livijos patriotiškumo, tautiškumo idėjos ir darbai visada išlieka mūsų atmintyje.
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga
Lietuvos Sąjūdžio Kauno taryba
Kovo 11-osios g, bendrija
P.S. Velionė bus pašarvota Kaune, S. Žukausko g. netoli Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios. Lankymas 2022 m. kovo 29 d. nuo 10 00 val. iki 12 00 val. Šv. Mišios bus aukojamos 14 00 val. Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje. Laidotuvės vyks Vilkaviškio miesto kapinėse.
Livijos Šidlauskaitės-Šiugždienės gyvenimo istorija buvo įdomi ir sudėtinga. Livija gimė 1946 m. liepos 8 d. Kaune. Livijos tėvas Bruno Šidlauskas (1911-2002 (tikroji pavardė Bruno de Fourier) atvyko į Lietuvą 1920 m., kai jo tėvą Prancūzijos ambasadorių Rusijoje bolševikai sušaudė kartu su caro Nikolajaus II artimaisiais. Bruno Šidlauskas buvo aristokratas iš senos karališkos šeimos, siekiančios Prancūzijos karalių Liudviką XIV bei Ispanijos monarchus. Bruno perėmė jį auginusios lietuvės Julijos Šidlauskaitės pavardę ir tokia pavarde gyveno ir emigracijoje – Vokietijoje ir JAV. Bruno baigė VDU Tarptautinės teisės studijas. 1939 m. apsivedė su mama Elena Vaižgėlaite (1911- 1976), kuri taip pat baigė VDU studijas, Medicinos fakultete.
Pirmaisiais pokario metais Bruno kelis kartus perėjo Lenkijos – SSRS sieną ir taip 1946 m. gimė antroji dukra Livija, kuriai motina su medikais suteikė pirmosios dukters Lidijos, mirusios tais pačiais metais, gimimo metrikus. Savo tėvą Livija pamatė tik 1991 m. vasario 17 d., kai atvyko į JAV.
Livija Šidlauskaitė ŠIUGŽDIENĖ
Turėdama netikrus gimimo liudijimo dokumentus, Livija pagreitintai baigė pradinės mokyklos kursą, o vėliau, gavusi vidurinės mokyklos išduotą charakteristiką, kad „yra neatsikračiusi religinių prietarų“, negalėdama tiesiai stoti į aukštąją mokyklą, studijavo farmaciją Kauno medicinos mokykloje. Į Kauno medicinos Institutą durys jai vis vien liko uždaros, tad stojo į Kauno politechnikos Instituto (KPI) Elektronikos fakulteto radijo specialybę (kur jai buvo lemta susitikti savo būsimu vyru Edvardu ir po ketverių metų draugystės susituokti), tačiau Livijai buvo „pasiūlyta“ išeiti iš tokios „itin slaptos“ specialybės kaip radiotechnika. Prasidėjo ilgi klajojimo po KPI skyrius metai, ir tik 1977 m. Livija gavo Mašinų gamybos fakulteto (vakarinio skyriaus) inžinieriaus diplomą. Lygiagrečiai pradėjo dirbti Kauno Maisto pramonės technikume (dab. Kolegijoje) archyvo vedėja, nes dirbti dėstytoja ilgai jai nebuvo leista. Tik artėjant nepriklausomybei, 1986 m., tapo tos mokymo įstaigos etatine dėstytoja – dirbo iki 1991 metų pabaigos. Nuo 1994 m., pradėjo dirbti laikraščio „XXI amžius“ redakcijoje. Nuo 1998 m. iki 2013 m. vadovavo šį laikraštį leidusioje „Naujojo amžiaus“ leidykloje. Šioje įstaigoje Livija, uoliai globodama judėjimo negalią patyrusį savo vyrą ir prižiūrėdama sunkiai gyjančias jo kojos žaizdas, dirbo iki pat savo mirties.
Nors Livija niekur nesiskelbė ir netgi slėpdavo savo karališkąją kilmę, turėdama nedidelį, bet labai veiklių draugų ratą, praėjo daugybę sovietinio gyvenimo pinklių, persekiojimų, tragiškų momentų. Su savo bendraklasiais kauniečiais dar būdama vaiku gelbėdavo nuo KGB seklių Kauno Karmelitų kapinėse lietuvišką trispalvę vėliavą iškeliančius paauglius, sekliams nurodydama klaidingą besislepiančių patriotų kelią. Dalyvaudama su savo bendraminčiais tautinėje veikloje jau po partizaninio judėjimo pralaimėjimo, Livija neteko kelių savo bendraminčių: vienas buvo sudraskytas rusų pasieniečių šunų, bėgant jam per sieną, kitas, jau dirbant su platinama pogrindžio spauda („LKB kronika“, „Aušra“ ir kitais) bei slapto archyvo apie okupacijos pasekmes rinkimu, buvo taip sudaužytas tariamai atsitiktinių „chuliganų“, kad tapo sunkiu ligoniu, o paskiau, tuoj po 1980 m. Maskvos olimpiados, kartu su Livija ir keliais kitais savo draugais organizavęs iš Maskvos tremiamų disidentų apgyvendinimą Lietuvoje pas patikimus žmones, galop buvo išsiųstas į Vakarų Vokietiją ir ten mirė nuo rimtus susirgimus sukėlusių sužalojimų. Kita jos bendražygė, tapusi KGB karininko žmona, uoliai padėdavo organizuoti susitikimus su bendraminčiais, kuriuos jos vyras, apeidamas saugumo pinkles, visa tai sumaniai slėpdavo nuo budrios KGB akies. Livija kartu su vyru Edvardu aktyviai dalyvavo ir Romo Kalantos laidotuvių įvykiuose 1972 m., dar vėliau buvo sudėtingi darbai, platinant ir leidžiant pogrindžio spaudą. Livija uoliai prisidėjo prie vyro Edvardo redaguojamo religinio, kultūrinio, filosofinio ir istorinio žurnalo „Viltis“ (1982-1986) leidimo, ir tik kratos bei tardymai jų abiejų bičiulio Algirdo Patacko byloje sutrukdė žurnalo leidimą. Livijai tekdavo pergyventi, kai vyras, rizikuodamas būti suimtas, daugindavo ir platindavo įvairią, tiek pogrindyje leidžiamą, tiek išeivijoje ar prieškario metais išleistą literatūrą. Vėliau Atgimimo laikotarpiu Livija su vyru dalyvaudavo ir Kauno Sąjūdžio veikloje, ir įvairiuose akcijose, mitinguose ar renginiuose.
Pastebėtina, kad Livija dalyvavo Europos aristokratų susitikimuose. Per savo pažintis su kai kuriais užsienio veikėjais Livija susitiko ir pažino daugybę aukštos kilmės ir žymių užsienio politikos veikėjų: Indijos prezidentą, Tailando karalių Bhumibol Adulyadej (prieš kelerius metus mirusį), jo sūnų, su kuriuo, tada dar paaugliu buvusį, įdomiai kalbėjosi. Tas susitikimas su Livija jaunajam princui Vajiralongkorn taip patiko, kad jis panoro vėl pamatyti Liviją, kai neseniai tapo karaliumi. Deja, galimybių tą padaryti Livijai nebuvo. Su aukšto rango draugais 2002 m. aplankė ir Japonijos imperatorių Akihito ir tada jo sūnų, būsimą imperatorių Naruhito, kurio įžengimo į sostą iškilmėse 2019 m. gegužės 1-ąją irgi teko dalyvauti. Pirmą kartą priimta imperatoriaus Akihito, Livija tada įvykdė rimtą „diplomatinę“ misiją: iš imperatoriaus sūnaus griežtai pareikalavo nelaikyti savo žmonos „uždarytos“ nuo visuomenės, o vadovaujantis vakarietiška tradicija ir gerbiant moterį, „įvesdinti“ ją į visuomenę, taip žmonai grąžinant nusilpusią sveikatą, ir tik tokiu būdu jis susilauks palikuonių, kas netrukus ir įvyko. Imperatorius Naruhito liko dėkingas „įsakmiai“ lietuvei. Kai imperatorius Akihito 2007 gegužės pabaigoje lankėsi Lietuvoje, jis net Palangoje ieškojo galimybės pamatyti ten buvusią Liviją. Livija yra susitikusi ir su Danijos, Švedijos karališkaisiais atstovais. Labai vertino Belgijos karaliaus Baudouino I (Boduenas I) krikščioniškus poelgius. Bet artimiausi Livijos ryšiai buvo su Jungtinės Karalystės karaliene Elžbieta II, kuri labai įdėmiai išklausydavo Livijos. Beje, Elžbietos II lankymosi Lietuvoje metu 2006 metų spalį Livija drįso sukritikuoti žymiojo karalienės mylimo politiko Winston Churchill (Vinstono Čerčilio) nusikaltimus prieš Sovietų diktatoriaus Stalino susidorojimui „perduotas“ Baltijos kraštų tautas. Aukštas principingumas ir aukšti moraliniai reikalavimai buvo įgimta Livijos charakterio savybė. 2005 m. Livijai Šiugždienei buvo pripažintas Laisvės kovų dalyvio statusas, o 2013 m. liepos 6 d. buvo įteiktas LDK Gedimino ordino Riterio kryžius.
Atgal
