In memoriam
07.25. In memoriam Bronislava Urbanavičiūtė-Daunorienė (1932 11 23 – 2020 07 03)
Bronislava gimė Alytuje. Ji nežinojo, kas yra tikrieji Jos tėvai. Visą gyvenimą geru žodžiu minėjo Ją užauginusius žmones.
Baigė VPI. Dirbo Žagarėje, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų mokyklose. Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė puoselėjo lietuvybę. Jos straipsniai, recenzijos buvo spausdinami respublikinėje spaudoje.
Bronislava Urbanavičiūtė-Daunorienė
Nuo 1991 m. - prasmingi misionierės metai Argentinoje.
Apdovanota Jono Varno premija, padėkos raštais.
Lietuvos mokytojų literatų ,,Spindulio“ draugijos veteranė. Rašė eiles, sugebėjo vertinti kolegų kūrybą. Išleido savo kūrybos eilėraščių knygą ,,Vaivorykštės taku“. Jos eilėraščių yra ir almanachuose.
Turėjo gražų balsą ir labai mėgo dainuoti.
Likimas Jai buvo palankus. Nuo pat paauglystės metų Ją lydėjo pirmoji ir vienintelė tikroji gyvenimo meilė.
Liūdime kartu su dukra Jolita ir vaikaičiais: Justu, Pauliumi ir Monika.
Lietuvos mokytojų literatų ,,Spindulio“ draugija
Man reikia Tėvynės
Bronislava Daunorienė
Nereikia man aukso,
Nereikia šlovės –
Man reikia tiktai Lietuvos,
Jos kryžių kalnelio,
Svyruoklio berželio,
Lopšinės prie vygės senos.
Man reikia Tėvynės,
Man reikia kalbos,
Lietuviškos duonos rupios.
Basa per ražienas
Blausioj mėnesienoj
Į kaimišką pirkią grįžtu.
Per lieptus vaikystės,
Per Sibiro rykštes...
Prie slenksčio sukniubus verkiu...
Atgal