In memoriam
11.11. Mamai atminti… (In Memoriam Elenai Šuravinaitei Kavoliūnienei)
Šių metų gruodžio 15 d. jai būtų sukakę 100 metų. Mes, likę trys jos vaikai bei būrys anūkų, linkėjome jai sulaukti šio garbingo jubiliejaus datos… Bet Dievas turi savo laiką, kurio mes nežinome…
Elena Šuravinaitė gimė Jurbarke. Ji turėjo dar dvi seseris ir tragiško likimo brolį Aleksandrą. Aleksandras Šuravinas, karo pradžioje žuvo nuo vokiečių bombų Palangoje.
Tragiško likimo buvo ir viena iš seserų, Liudmila Steponaitienė, puiki specialistė, pediatrė, Vilniaus universiteto profesorė. Tai įvyko 1973 m. gruodžio 16 d., mūsų šalies ir užsienio medikams vykstant į TSRS gydytojų simpoziumą.
Mama išėjo pas Viešpatį paskutinė…
Jos tėtis, mano senelis, Teodoras Šuravinas, tarpukario Lietuvoje buvo ganėtinai žinomas pažintinės literatūros autorius – gamtos, geografjos sričių populiarintojas, nuolatinis „Vairo“ žurnalo vaikų literatūros ir periodikos apžvalgininkas ir kritikas. T. Šuravinas daugiausia bendradarbiavo pasaulietinės dvasios vaikų žurnaluose („Žiburėlyje“, „Saulutėje“, „Vyturyje“), tautininkiškos krypties leidiniuose („Vaire“, „Tautos mokykloje“ ir kitur).
Šiuos talentus – pedagogo gyslelę, vertėjo bei redaktoriaus sugebėjimus – iš savo tėčio T. Šuravino paveldėjo ir mano mama E. Šuravinaitė Kavoliūnienė.
Mano mama mokytojavo net 54 metus! Šalia pedagoginio darbo, ji yra išvertusi ir ne vieną užsienio autorių knygą į lietuvių kalbą. O ir būdama jau 91 metų, redagavo ir padėjo išleisti žinomam lakūnui rašytojui Viktorui Ašmenskui tris knygas, tarp kurių daugeliui žinoma knyga ,,Didžiosios Tautos aukos“.
Kaip rašė knygos ,,Didžiosios Tautos aukos“ padėkoje jos autorius V. Ašmenskas: ,,Ruošti šią knygą daug padėjo Genocido tyrimo centro Lietuvos Ypatingojo skyriaus darbuotojai, V. Landsbergis, Mokslų akademijos, M. Mažvydo bibliotekos darbuotojai, kraštietė Dalia Parnarauskienė, prof. A. Tyla, dr. A. Anušauskas, Viktoras Alekna, Kondratas Algirdas Banevičius, Elena Algimanta Kryžanauskaitė, E. Šuravinaitė – Kavoliūnienė, padėjusi apibendrinti medžiagą. Dėkoju jiems.“
Ne vieną apdovanojimą bei šūsnį pagyrimų mama pelnė už savo pasiaukojamą darbą ir iš valstybės.
* * *
Mamos mokinių tikrai nesuskaičiuotum ant rankos pirštų... Tarp jų daugelis žinomų ir visuomenei nusipelniusių asmenų – vieni dar gyvi, kitų jau nebėra.
Manau, kad savo gyvenimu mama įrodė, jog tikrai vertingiau mokyti vaikus dieviškų principų, nei atpažinti madingus dainininkus iš užrašo ant jų striukės… Visą savo gyvenimą ji dalino save kitiems – jos širdis talpino kiekvieną, kam tik reikėjo pagalbos.
Parašyta: ,,Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip Viešpats, tavo Dievas, įsakė, kad ilgai gyventum ir tau gerai sektųsi žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda“ (Pakartoto Įstatymo 5, 16).
Ir kas dar gali būti svarbiau nei pagarba savo tėvui ir motinai?
Kartos ateina ir išeina, lyg užleisdamos vietą ateinančioms... Vienos palieka vienokį ženklą po savęs, kitos – kitokį. Tuos ženklus, nors jie gal kam ir neatrodo ypatingi, užfiksuoja ne tik žemiškos širdys, valstybės institucijos, bet ir Dangus.
Ką apie mus kalbės vaikai, vaikaičiai? Apie savo tėvus ir senelius? Ką po savęs paliksim, kokias vertybes?
Ar paskalų ir rietenų nustekentą kraštą, išgrobstytą ir parduotą šalį? Ar gerbiamą už savo principus tautą, ištiesiančią nelaimės metu ranką kitiems?
Už kokius principus? – gal kas paklaus… Už meilę Dievui, Tėvynei, pagarbą tėvams – štai už kokius. Už parodytą vienas kitam širdį!
O meilė ir yra dieviškos širdies vaisius, nerėksmingas, bet dažnai tylus ir nežymus – lyg vėjo šiugždėjimas medžių lapuose, lyg žolės šnarėjimas pievoje… Juk Dievas ir yra meilė!
Tad palinkėjimas ateičiai gal būtų toks – te dabartinis sielvarto slėnis kai kurių gyvenime pavirsta durimis į nesibaigiančią viltį.
Atgal
