In memoriam
08 09. Valdemaro Kukulo atminimui
Dr. Elina Naujokaitienė
Fantastinės lietuvių poeto ir literatūros kritiko, spaudos darbuotojo kelionės po saulę ir mėnulį - daug kuo primena Michelio Butoro metamorfozes. Iš gyvųjų pasitraukęs švęsdamas 53 metus išsinešė su savimi olandišką Kupiškio egzempliorių. Lietuvių meninėje tipografijoje poetas pagarsėjo straipsniais „Metuose“ ir „Nemune“, literatūros kritikos rinktine. Kukulo nyčeistinė kritika - it iš Miomandro ir Brunelleschi lapų, it pripildyti šuliniai, it baltiniai. Gracingomis literatūrologinėmis realizacijomis poetas pateikė lašišinių leidinių su šaltais ir paauksuotais raidžių įdubimais, kartasi Art deco. Plaukiančios vandenyje braškės priminė sausus taškus ir rozarijus, juodus papuošimus, kur vinjetės arba eau fortai kalba apie žodingumą ir populiarumą. Leidybinėmis strėlėmis miręs autorius buvo it Cazanova, su knygomis auksiniam Rameau. Mozaikiniais lapais vaikų poezijos literatūros kritikos autorius tapo galantišku klasiku. Tekstas minkštas it Žiulio ir Rozos fetras. Cazottes cul de lampe, lemputės patronas priminė pranašystes su tropinėmis scenomis iš Noriūnų kaimo. V. Rekašiaus mokyklos absolventas savo alter ego buvo pedagogu Judu danguje. „Atgailos baladėmis“ gėrė it pieną, mineralinį ir sodos vandenį nuo difterito. Vytautas, Mindaugas, sargdinę laiką, Kukulo tekstuose rodė nonsenso arba logografų žmogų, kur nepatyrę lingvistai istorikai ieško eliminuojamo melo. Kreidos rate, augimo nerimastyje, žalioje vėtros šakoje netyčia randame knygas. Tai it 10 pasimatymų Paryžiuje. Mėlynos graviūros, skirtos susitikimams Kaune. Kartą Prano Lemberto konkurse užkviestas dalyvauti redaktorius neatvyko, vietoje jo pasikviečiau Vytautą Rubavičių su Vytautu Kubiliumi. Teatro pjesės ir visos gėlės kaip Kazanovos. Poeto regėtas mėnulis buvo it regėjimas su medalikėliais. Kvaili šuniški atgailos viršeliai. Couverture et dos con. Legendinės serpantinos. Literatūra pure chiffon, sunumeruota poeto. Aštuoni gėli vakarai, Bailiojo drąsa, kai poetas parašo:
.jpeg)
Valdemaras Kukulas (1959 - 2011)
Aš nieko nežinau
Skaudesnio už tą laiką,
Kurs mūsų laukia,
Ir į jį žiūriu
Su tokiu liūdesiu -
Lyg žvelgčiau į gražiausias,
Linksmiausias savo
Praeities dienas.
Vaikai liūdniausieji
Liūdnoj pasaulio dramoj,
Nežinantys net,
Kas yra drama...
Net kas jie patys...
Klausiantys, ar galima
Būt nelaimingiems
Ir prie to priprast...
Kokie laimingi
Metai tie, kai viskas
Jau buvo – liūdesys,
Kančia, kaltė,
O taip norėta,a
Veržtasi patirti
Ir liūdesį,
Ir kančią, ir kaltes...
Ir kai dabar žiūriu
Į tai, kas laukia
Skaudaus ir neteisingo,
Aš jaučiuos
Toks jaunas
Toks naivus ir jaunas,
Kad nieko nematau
Ir nežinau...
Kukulas, Valdemaras. Kreidos rate/ Prašau atminties: Eilėraščiai, poemos. – Vilnius, Vaga, 1989.
Toks brechtiškas nuliūdimas su vėjo birbyne daugiausia byloja apie melo karą mūsų paskiepytoje visuomenėje. Skaitomės ir su rangais, ir su leidybinėmis ambicijomis. Bei su olimpine dvasia... Sauliaus Žuko akademinis žmogus, pasimetęs simbolių girioje, iškeliavęs amžino poilsio (1959-2011).
.jpg)
