VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

09.24. Kurso draugas Algimantas Zurba, kurio jau nebėra..

Jonas Laurinavičius

Ką jau ką, bet mus, kurso draugus Algio (taip jį vadinome) mirtis nenusakomai sukrėtė. Žinojome, kad jis serga. Kad jį kamuoja ne viena liga. Kartą jis man pats telefonu pasakė:

-Žinai, Jonai, gyvenu, atrodo, iš tikros mirties išplėštas. Įsivaizduoji, išrašė iš ligoninės namo, kieme jau mašinėlė laukė. O aš brinkt ir susmukau. Gerai, kad prie pat ligoninės, jei būtų kur toliau taip atsitikę, tai vargu ar būtų mane atgavę...

Tai buvo, regis, praėjusiais metais ar dar kiek anksčiau.

Likimas mane su Algimantu Zurba suvedė jau pačią pirmąją studijų Vilniaus universitete dieną –apgyvendino tame pačiame Stuokinės bendrabučio (Universiteto g.1) 62 kambaryje. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo būsimasis Lietuvos intelektualų žiedynas: akad. Algirdas Gaižutis, filosofai prof. Česlovas Kalenda ir Antanas Rybelis, rašytojas satyrikas Eugenijus Valotka, sporto žurnalistas Vytautas Saulis, Algimantas Zurba, na, ir dar vienas, būsimasis pedagoginės literatūros leidėjas, vertėjas su garsia pavarde – Vytautas Venclova apsigyveno zuikiu (sklido kalbos). Bendrabučio skirstymo komisija, išvydusi Venclovos pavardę, atidžiau net nepažiūrėjusi į dokumentus, Venclovai bendrabučio neskyrė, nes manė – kuriam galui garsaus poeto giminaičiui turėtų jį skirti. Vytautas nieko bendra su A.Venclova neturėjo, tačiau liko be bendrabučio, gatvėje. Kur dėtis? Prašo A.Zurbos, savo bendraklasio Kupreliškio vidurinėje mokykloje, padėti. Mūsų kambariukas buvo mažas, lova prie lovos ir staliukas. Su V.Venclova studentiškais vargais pasidalijo Algis. Kažkokiu būdu jis iš administratoriaus gavo čiužinį, paklojo jį tarpulovyje ir kurį laiką ant jo miegojo Vytautas. Netrukus Vytautas, atrodo, gavo kambarį. O Algimantas Zurba pasirodė kaip tikras draugas.

Kursas (40 studentų) buvo suskirstytas į dvi grupes, maždaug po lygiai. Vieną grupę sudarė studentai, įstoję tiesiai iš vidurinės mokyklos, kitą – turintys dvejų metų darbo stažą arba atitarnavę kariuomenėje. Tie, kurie neturėjo darbo stažo, dieną privalėjo dirbti, o jiems paskaitos vyko po darbo – vakarais, maždaug iki 22 val. A. Zurba pateko į pirmą grupę - ir jį įdarbino „Sąjunginės spaudos“ kioske Vilniaus oro uoste. Vargo jaunikaitis: paskaitas ryte gali ir pramiegoti, o darbo negali – reikėjo keltis apie 6 val. ir laukti pirmųjų autobusų nuvažiuoti į oro uostą. Taip tęsėsi visus mokslo metus. O apie kokį mokymąsi galima buvo kalbėti, jei po paskaitų net normaliam miegui nebelieka laiko.

Turbūt kurso draugai paliudys, kad ten, kur būdavo Algis Zurba, nuobodžiauti neteko. Visur jis šypsojosi, netgi kvatojosi, pasakodamas apie studentiškus nutikimus. O ir pats ta prasme nebuvo šventas - ima ir iškrečia kokią išdaigą. Garsiausia buvo, rodos, ši. Viena būsimoji žymybė turėjo anksti keltis. Kad nepramiegotų, ant spintelės pasistatydavo žadintuvą. Algis nusprendė pasišaipyti: jam atsuko žadintuvą bene dviem valandom anksčiau. Žadintuvas sučirškė, draugas pabudo, nutildė jį, ramiai apsirengė ir tyliai išėjo. Algis manė, kad jis irgi prabus nuo žadintuvo ir kai tas apsirengs, tai pasakys, kad nusirenginėk ir gulkis atgal. Betgi pats Algis taip įmigo, kad žadintuvo nebeišgirdo, o būsimoji žymybė ir nupėdino į autobuso stotelę. Bet ten dar nė gyvos dvasios, autobusai nebekursuoja. Paklausė kiemsargio, o tas ir sako: kas gi tokiu laiku kursuos, jeigu dar tik trys valandos... Nors pažadintasis ir pyko, tačiau konflikto nebuvo.

Su grupe kurso draugų (iš k.: B.Jasiulionis, D.Višinskaitė, V.Dailidaitė, prof. Č.Kalenda 

A.Zurba prie savo rašomojo stalo. 2010 m.

A.Zurba eina į kurso draugų susitikimą. 2009 m.Autoriaus nuotr.

Jis buvo jaunatviškas ir savo kūryba. Moksleivija, švietimas buvo jo mėgstamiausios publikacijų temos. Mes, jo bendraamžiai, atsimename, kiek jaunimo buvo skaitomas jo romanas „Šimtadienis“, kiek mokyklose vyko diskusijų apie jį, kiek kartų į aptarimus buvo kviečiamas ir autorius. Beveik visa publicistika buvo apie moksleiviją, jaunimo reikalus. Ilgametis „Moksleivio“ žurnalo redaktorius. Toks pat ilgametis ir respublikinių jaunųjų literatų konkursų vertinimo komisijų pirmininkas arba jų narys. Kaip žurnalistas, esu dalyvavęs keliuose tokiuose konkursuose (pvz., Mažeikiuose ir kt.), mačiau (ir rašiau), kaip sklandžiai vyko komisijų darbas, koks geranoriškas buvo A.Zurba jauniesiems literatams. Su jo rezoliucijomis „Spausdinti“ į „Moksleivio“ žurnalo puslapius pateko dešimtys Lietuvos literatų kūrybinių bandymų. Atsimenu įdomų atvejį, kai Vilniaus karininkų ramovėje vyko A.Zurbos atsiminimų knygos „Gal taip reikėjo...“ sutiktuvės (2013). Jas surengė Vilniaus biržiečių klubas „Krivulė“. Iš Biržų atvyko didelė delegacija, kuriai vadovavo rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Makselytė-Varzienė. Kaip nudžiugo A.Zurba, kai sužinojo, kad mero pavaduotoja kadaise siuntinėjo savo eilėraštukus „Moksleivio“ redakcijai, o redaktorius A.Zurba juos spausdino.

-Aš tiek kartų buvau Biržuose, susitikinėjau su mero pavaduotoja ir net nepagalvojau, kad čia buvusi mūsų žurnalo jaunoji literatė, - kalbėjo rašytojas

Pokalbis įgavo dar šiltesnį, malonesnį toną. A.Zurbai buvo smagu išgirsti, kad mero pavaduotoja ligi šiol mėgsta literatūrą, daug skaito, tarp jų perskaičiusi ir visas A.Zurbos knygas.

2009 m. rugsėjo 1 d. sukako 50 metų, kaip mes, 40 lituanistų fuksų,pirmą kartą susirinkome į auditoriją klausyti pirmosios (doc. Ričardo Mirono) paskaitos. Mudviem su Viktorija Dailidaite kilo mintis ta proga sukviesti į Vilniaus universitetą visus kurso draugus, pabendrauti, pasidalinti mintimis apie savo ir draugų darbus. Laikas buvo palankus: vaikai jau sutvarkę savo gyvenimus, anūkai paaugę, dauguma mūsų – jau pensininkai, bet dar palyginti guvūs, kodėl nesusirinkti, neprisiminti savo gražių studentiškų dienų?! Vienas iš pirmųjų pro arką į M.K.Sarbievijaus kiemą įėjo A.Zurba. Pasipuošęs, su raudonu kaklaraiščiu, besišypsantis, bet jau apyplikis, pražilęs ir... pasiramsčiuodamas lazda. Toks mums buvo dar neįprastas vaizdas, kai jau išvydome pirmąjį kurso draugą su senatvės ramstimi. Greitai apsipratome, kad čia nieko baisaus, nieko senatviško, juolab kad iš A.Zurbos veido nė minutei nedingo šypsena. Jis buvo vienas iš įspūdingiausių mūsų susitikimų asmenų. O mūsų susirinko net 22! Ir ne bet kas, o M.Martinaitis, prof. Č.Kalenda, europarlamentaras J.V.Paleckis, dr. R.Skeivys, rašytojas satyrikas E.Valotka, knygų redaktorė L.Čiurlytė... Grupė kurso draugų atvyko iš rajonų. Kai kurie jų po universiteto baigimo taip ir nebuvo susitikę. Kiek čia atsirado kalbų, džiaugsmo ašarų, jaunatviškai senatviško šėlsmo... O A.Zurba skėlė vieną po kito anekdotus, studentiškų dienų humorą. Tik kai bendrą nuotrauką darėme prie legendinio filologų berželio, A.Zurba nestojo pirmon eilėn, o už kitų nugarų, kad lazdos nesimatytų.

Nepatikėsite, bet taip yra: nuo 2009-ųjų kasmet antrąjį rugsėjo šeštadienį, 13 val. visi, kas gali, renkamės toje pačioje vietoje... Bet to nebeužteko: ėmėm ir svečiuotis vieni pas kitus... Bene du kartus mudu su Viktorija Dailidaite buvome nuvažiavę pas Zurbas L.Giros g. Zurbos buvo persikėlę iš buto Mildos g., kur jų butas buvo didelis, sunku prižiūrėti, brangiai mokėti už šilumą, be to, rodos, IV aukšte. Algiui buvo nelengva lipti... O L. Giros gatvėje, atrodo, buvo II aukšte, kur kas mažesnis, bet šviesus, ramioje vietoje, netoliese pušynas. Gal po kokias dvi tris valandas kiekvienąkart pabuvodavome. Algio žmona Laima su Viktorija šnekučiuodavosi buitiniais reikalais, o mudu – apie bendrus pažįstamus, redakcijas, knygas. Stebėdavaus, kad jis, būdamas jau ženkliai ligotas, o rašo ir rašo, romaną po romano... Leido susipažinti su biblioteka - tai daugiausia lietuvių rašytojų knygos su autografais. Ypač didžiavosi Biržų rajono garbės piliečio diplomu, kuris įrėmintas kabojo ant sienos. Netrukus ant stalo atsirasdavo kavos, butelaitis vyno, tačiau Algis – nė lašo... Daug vaistų vartoja, negalima. Bet ir valgyti ne bet ką valgė – tik Laima žinojo, kas gydytojų leista. Ji labai skrupulingai rūpinosi vyru.

Trejus metus iš eilės A.Zurba atvažiuodavo į kurso draugų susitikimus. Kas per visus metus jo nematydavo, tai aiškiai pastebėdavo, kad Algio sveikata eina nykyn. 2011m. jau kurso draugai einantį Algį palaikė už parankių, kad nepargriūtų. Daugiau kurso draugai jo savo susirinkimuose nebesutiko... Tačiau šiaip jis dar vykdavo į renginius, pavyzdžiui, 2012 m. į knygų mugę LITEXPO rūmuose, kur sėdėdavo prie „Gimtojo žodžio“ leidyklos stendo ir pasirašinėdavo autografus (ši leidykla išleido keletą jo knygų). Man ypač įsimintinas A.Zurbos susitikimus su Jonu Mikelinsku Rašytojų klube Vilniuje. J.Mikelinskas buvo prancūzų kalbos mokytojas mano Onuškio vidurinėje mokykloje (Trakų r.), o A.Zurbai – pirmosios apsakymų knygelės „Svetimas pabučiavimas“ (1966) recenzentas. Kad ir nesveikuodamas, A. Zurba atvažiavo į Rašytojų klubą pasveikinti savo knygelės krikštatėvį jo 90-ųjų gimimo metinių proga (2013). Tai buvo jaudinantis dviejų rašytojų šventinis pabendravimas.

A.Zurba buvo produktyvus prozininkas, publicistas, taip pat ėjo atsakingas organizacines pareigas – Lietuvos rašytojų sąjungos fondo pirmininko, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojo. Jis parašė daugiau nei 30 knygų – vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukė jo biržietiškos (jis gimęs 1942 02 08 Žvaguičiuose, Biržų rajone) tematikos romanai “Molžemis“, „Savūnė“, „...eina“, „...jai tešviečia“, kiti kūriniai. Jis Tarptautinės vaikų ir jaunimo asociacijos (BBY) Lietuvos skyriaus premijos laureatas (2006) už romaną „Melnragės malūnas“, kuris buvo tų metų skaitomiausia jaunimo knyga. Jis LR Vyriausybės kultūros ir meno premijos (2007) laureatas. Nekrologe Rašytojų sąjunga pažymi: „ Jei kada nors kas nors rašys lietuvių jaunimo literatūros istoriją Algimantas Zurba už savo nuopelnus neabejotinai bus įrašytas joje aukso raidėmis [...]. Nežiūrint į tai, kad (jo – J.L.) gyvenimas buvo itin vingiuotas ir nelengvas, Algimantas Zurba atmintyje išliks kaip žmogus, kuris, eidamas per jį visų pirma šypsojosi. Ne tik šypsojosi, o smagiai kvatojosi, plačiai ir dosniai žarstė savo neišsenkamą humorą. Kolegoms gera ir smagu buvo su juo bendrauti.“

O štai dabar apie tai, kas mums, kurso draugams, ypač šiurpu, negailestinga, kas pribloškė... Vėl kaip ir kasmet susirinkome M.K.Sarbievijaus kieme. Šurmulys, džiugesys, juokas... Visi patenkinti, laimingi.

-Jonai, o kaip Algis? Kaip Zurba? Kaip jo sveikata? Ar skambinai? - pasipylė klausimai.

-Daugsyk skambinėjau, bet niekas neatsiliepė, - aiškinau.

Po kurio laiko nuėjome į restoraną. Aš kaip tyčia iš namų buvau pasiėmęs fotoalbumėlį, kuriame sudėjęs A.Zurbos ir jo šeimos nuotraukas. Albumėlis nuėjo per rankas. Visų atodūsiai, kad mums trūksta šiandien Algio, jo juokingų pasakojimų... Moterys dar iš savo telefonų paskambino, gal mano ne tas numeris. Deja, tyla, niekas neatsiliepė.

Pavakaryje išsiskirstėme.

Tai buvo 2018 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis.

Netrukus sužinojome, kad Algimantas Zurba mūsų kurso susitikimo-šventės dieną mirė...

 

 

Atgal