VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

09.07. Palydėjus į Amžinybę kultūrologę Ireną Seliukaitę

Jonas Laurinavičius

Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys

Po ilgos varginančios ligos mirė Irena Seliukaitė (1954 05 21 Lingėniškėse – 2018 08 26 Vilniuje). Kas ją pažinojo, bendravo su ja –  o tokių daug visoje Lietuvoje – ši žinia buvo be galo skaudi, sukrečianti.

 Irena Seliukaitė.  Asmeninė nuotr.

Į kraštotyrinę veiklą I.Seliukaitė įsijungė 1981-aisiais. Ji buvo Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, 1990-2005 -  šios draugijos pirmininkė, po to vėl pirmininko pavaduotoja, valdybos narė.

Kultūros ministerijos nekrologe rašoma: „1989-2004 m. I.Seliukaitės iniciatyva ir jai vadovaujant organizuotos 25 kompleksinės ekspedicijos po įvairias Lietuvos vietoves. Drauge su Etninės kultūros draugija surengtos ekspedicijos ir į Mažąją Lietuvą, lietuvių etnines žemes – Punską ir Seinus, Pelesą. Jų rezultatas – parengtas ir Lietuvos nacionaliniam muziejui saugoti perduotas beveik 3 tūkst. tomų archyvas, apibendrinta medžiaga paskelbta 15 lokalinių monografijų, 14 almanacho „Mūsų kraštas“ numerių.  I.Seliukaitė buvo daugelio šių monografijų, almanacho „Mūsų kraštas“,  kitų etninės kultūros leidinių vyriausioji redaktorė,  leidinių ir straipsnių rinkinių sudarytoja, bendraautorė. Ji ir pati paskelbė per 100 straipsnių kraštotyros monografijose, spaudoje, taip pat sukūrė scenarijus keliems dokumentiniams kino filmams, televizijos laidoms.“

Devyniolika metų (iki 2017 m.) I.Seliukaitė dirbo Kultūros ministerijoje etninės kultūros specialiste, skyriaus vedėja,  departamento vadove. Ji kuravo etninės kultūros bei regionų kultūros sritis. Inicijavo, parengė,  dalyvavo darbo grupėse rengiant Dainų švenčių, Kultūros centrų, Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymus, Etninės kultūros plėtros programą, rengė jų meno strategiją, kitus svarbius kultūros srities dokumentus.

Man teko I.Seliukaitę pažinoti nuo pat pirmųjų jos darbo dienų Lietuvos kraštotyros draugijos administracijoje. Tai buvo puiki vadovė, mokanti šiltai bendrauti su žmonėmis, nuoširdi, negailinti paskatinamojo žodžio kiekvienam, kas domėjosi kraštotyra, Lietuvos kultūros paveldu. Noriai konsultavo, važiavo į rajonų kraštotyrininkų konferencijas, šventinius renginius.

Baigiantis sovietmečiui ir pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais dvi Draugijos kompleksinės ekspedicijos buvo surengtos į Kaišiadorių rajoną: Paparčių ir Žaslių apylinkėse. Joms vadovavo I.Seliukaitė. Tuo metu buvau rajono tarybos pirmininko pavaduotojas (dabar atitinkamai – mero pavaduotojas), kuravęs kultūros sritį, taigi besirūpinantis ir šių ekspedicijų reikalais. Bendrauti buvo malonu, su vadove nebuvo nė mažiausio nesutarimo – ekspedicijos vyko sėkmingai, pakiliai, produktyviai.  Surinkta gausybė medžiagos, o netrukus išleista ir monografija „Paparčių ir Žaslių apylinkės“. Įdomiai, dalykiškai praėjo ir šios monografijos sutiktuvės Paparčių kultūros namuose. Dalyvavo būrys mokslininkų, kraštotyros savanorių, rajono kultūros darbuotojų.

Kaišiadorių rajono kraštotyrininkai buvo laikomi vienais iš darbščiausių Lietuvoje. Tai neliko nepastebėta:  I.Seliukaitė kaišiadoriečiams surengė išvyką į Baltarusiją. Važiavo pilnas autobusas rajono kraštotyrininkų. Aplankyta Krėva, Naugardukas, galiausiai nuvežė į Chatynę, prie memorialo hitlerininkų sudegintam kaimui atminti. I. Seliukaitė, išvykos vadovė,  prie memorialo grupė rajono kraštotyrininkų už gerą darbą įteikė padėkos raštus.  Išvykos įspūdžiai gyvi ligi šiol.

Kas besuskaičiuos, kiek tokių išvykų,  renginių vien rajono kraštotyrininkams buvo surengta per visą I.Seliukaitės darbo laiką Lietuvos kraštotyros draugijoje?!  Bet tai tebuvo tik dalis jos daugiabriaunės veiklos... Visur matėme jos kompetenciją, geranoriškumą, darbštumą.

Kai kuriuos savo darbus man teko dirbti tiesiogiai vadovaujant I.Seliukaitei. Ji inicijavo, o aš parengiau keletą leidinių – „Žurnalistai kraštotyros baruose“, „Bibliotekininkai kraštotyros baruose“, „Jonas Kirlys“, „Pranas Juozapavičius“ ir kt. Visus juos ji redagavo. Ji ir vėliau mielai konsultavo, kai aš leidau knygeles „Tremtiniai“,  „Saugojantys atmintį“ (Kaišiadorių rajono memorialiniai paminklai) ir kt.

Nenutrūko mūsų ryšiai, nors jau nebuvo tokie glaudūs, kai aš įsijungiau į Tėvynės pažinimo draugijos veiklą. Šios draugijos nariu esu ir dabar, tačiau visada prisimenu I.Seliukaitę, garbią Šviesuolę, vieną iš žymiausių Lietuvos kraštotyrininkių.

Už nuopelnus kraštotyrai, etninei kultūrai I.Seliukaitei buvo skirta Jono Basanavičiaus premija (2004), ji apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2014), kultūros ministerijos ženklu „Nešk šviesą ir tikėk“ (2014).

Ilsėkis ramybėje, Irena. Tebūna lengva Tau vaikystės dienų Tverečiaus žemė, kuri tave priglaudė.

Atgal