In memoriam
11.18. In memoriam Lietuvybės puoselėtoja Birutė Verkelytė-Fedaravičienė
Lietuvos moterų lygos pirmininkė, LPD Garbės narė prof. Ona Voverienė
Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis
Tai uždaryk mane Tėvyne savyje
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro
Taip kaip uždaro vakarą naktis
O Tu man atsakai - aš tavo laisvė.
Justinas Marcinkevičius
Tokia buvo Lietuvos patriotė, Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo viena iniciatorių ir ilgametė jos Garbės narė Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, išėjusi į Amžinybę, eidama 103 metus, 2017 m. spalio 25 d.
Birutė Verkelytė-Fedaravičienė
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, įteikdama apdovanojimą B.Fedaravičienei jos 100-ojo gimtadienio proga, kalbėjo: „Į šią nepaprastą vienos moters biografiją telpa visa Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio, kurį minėsime po trejų metų, istorija, tai pavyzdys patriotizmo ir ištikimybės Lietuvai, jos kultūrai. Mūsų stiprybė – tokie žmonės, kaip Birutė, dėka jų esame laisvi ir nepriklausomi jau 25 metus, 2014)“. Anksčiau 2011 m. Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo B.Fedaravičienę, įteikdama jai Garbės Kryžių už jos nuopelnus diplomatinėje tarnyboje.
B. Fedaravičienė pagerbta ne tik aukščiausio rango Lietuvoje pareigūnės – Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės valstybiniais apdovanojimais, bet taip pat ir Jono Rinkevičiaus knyga apie ją „Su Lietuva širdy. B.Verkelytės-Fedaravičienės gyvenimas ir veikla“ (V., 2015).
Taigi jos gražus ir prasmingas gyvenimas įvertintas ir Lietuvos valstybės, ir Tautos, sulaukęs jų aukščiausio pripažinimo.
Marija Birutė Verkelytė gimė 1915 m. kovo 4 d. Švenčionyse Prano Verkelio ir Antaninos Kisieliūtės-Verkelienės šeimoje. Jos senelis Pranas Verkelis buvo garsus knygnešys, žandarų gaudytas su knygų ryšuliais Šiauliuose ir spėjęs nuo jų pasislėpti Švenčionyse. Birutės vaikystė ir jaunystė prabėgo lenkų okupuotame Vilniaus krašte. 1918-1924 metais mergaitė gyveno pas savo senelius, motinos tėvus Aleksandrą ir Marijoną Kisielius, vaizdingame Palūšės miestelyje Kaltanėnų vlsč. Švenčionių apskr.). 1921-1924 metais Birutė lankė „Ryto“ švietimo draugijos įkurtą Palūšės lietuvišką mokyklėlę. Labai šiltai ir dažnai Birutė minėdavo savo pirmąją mokytoją Rozaliją Vilkelytę, išmokiusią ją lietuviškai skaityti ir rašyti bei į jos jautrią širdelę pasėjusią darbštumo, doros, sąžiningumo, atjautos, meilės artimui, Tėvynės meilės bei tautiškumo daigus, padėjusius jaunai mergaitei atsispirti agresyviems lenkinimo vajams. Su didele širdgėla Birutė prisimindavo vieną siaubingą naktį, kai Lietuvos okupantės Lenkijos kariai užpuolė Lietuvos kareivėlius, budinčius prie demarkacinės linijos, juos žiauriai nukankino, o „storos spygliuotos vielos raizgalynę, vadinamą „siena“, esančią netoli Palūšės, lenkai savavališkai perkėlė į Lietuvos gilumą už Meironių kaimo“ (Jonas Rinkevičius. Su Lietuva širdy. – V., 2015. – P.15). Apie lietuvių žudynes lenkų okupuotame krašte išsamiai rašė 1930 metais Mykolas Biržiška jo knygoje „Vilniaus Golgota: okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis“, ir istorikas Algimantas Liekis jo knygoje „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“ (dvitomis, V., 2011).
Patriotiškai nusiteikę to krašto lietuviai, siekdami pasipriešinti okupantų lenkų represijoms, įkūrė „Šv. Kazimiero ir „Ryto“ draugijas ir susitelkę bendromis jėgomis priešinosi nutautinimui, kaip brangiausią tautos turtą gynė savo gimtąją kalbą, Lietuvos istoriją nuo okupantų pastangų ją klastoti, ir lietuvių tautos orumą nuo jos niekinimo: „litvin – cham; poliak – pan“.
1924 metais Birutė paliko mielus savo senelių Kisielių namus Palūšėje ir atvažiavo pas mamą Antaniną Kisielytę-Verkelienę, kuri nuo 1923 metų organizavo lietuvių našlaičių labdarybės išlaikomas amatų mokyklas ir joms vadovavo. Baigusi „Žiburėlio mokyklos trečiąją klasę (1924-1925), Birutė sėkmingai įstojo į Vytauto Didžiojo lietuviškos gimnazijos pirmąją klasę. Tai mokyklai sėkmingai vadovavo Lietuvos patriotai mokytojai Mykolas Biržiška, vėliau Marcelinas Šikšnys. Mokydamasi Vytauto Didžiojo gimnazijoje, Birutė stengėsi atrasti save ir visuomeninėje moksleivių veikloje; įstojo į „Folkloro“ ir „Atžalos“ draugijas, kuriose buvo mokoma lietuviškų tradicijų ir papročių, lankė dramos būrelį, kuris vėliau tapo „Vaidilos“ teatru, „Mildos“ meno kuopą, kur pirmą kartą išgirdo apie genialų dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir kitus to meto lietuvių dailininkus, susižavėjusi skautų veikla ir tuometinio Vilniaus skautų vado Prano Žižmaro asmenybe, įstojo į Lietuvos skautų organizaciją, davė jai įžadus. Be kitų skautiškų priedermių, su savo bičiule Mile Liobyte prižiūrėjo senose Rasų kapinėse palaidotų Lietuvos didžiavyrių Povilo Višinskio, Emilijos Vileišienės, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Lietuvos kareivėlių kapus, net keletą kartų susitiko su dr. Jonu Basanavičiumi ir net įstojo į jo organizuotą Lietuvių mokslo draugiją, jaunimo sekciją, dalyvavo Jono Basanavičiaus laidotuvėse 1927 m. vasario 16 d., (laidotuvių eisenoje ji nešė vainiką). Jau vėliau žurnalistei Marijai Šaknienei Birutė pasakojo: „Laidojant tautos patriarchą Rasų kapinėse, kapą jam supylėme tiesiog rankomis, be kastuvų, toks didis buvo sielvartas jo netekus. To pamiršti negaliu iki šiol, nors prabėgo daug metų“ (J.Rinkevičius. Ten pat, p. 21).
1933 metais baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją, įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universitetą, į norimą medicinos fakultetą per konkursą nepateko, o įstojusi į agronomijos specialybę, jos nemėgo ir 1935 metais Universitetą paliko. Susidomėjusi politikos mokslais 1935-1939 metais B.Verkelytė studijavo Aukštųjų politikos mokslų mokykloje, studijuodama lankė lietuvišką chorą „Varpas“ ir dramos būrelį, jau tapusį lietuvių teatru „Vaidila“. 1935 m. kartu su Šv. Kazimiero draugijos aktyviste Zuzana Stašiene Vytauto Didžiojo gimnazijos patalpose suorganizavo Vilniaus krašto lietuvių liaudies meno parodą, kurią palankiai minėjo net lenkiška spauda; 1936 metais B. Verkelytė Šv. Mikalojaus bažnyčios patalpose šeštadieniais ir sekmadieniais organizuodavo Vilniaus krašto merginų vakarones, kuriose buvo supažindinama su politiniais įvykiais, naujausiais lietuvių rašytojų – Maironio, Juozo Tumo-Vaižganto, Žemaitės, Šatrijos Raganos ir kitų kūriniais; akinama nepasiduoti polonizacijai, o puoselėti savo lietuvišką kultūrą, buvo organizuojamos Kalėdinės ir Velykų šventės, skatinama dorai rengtis tvirtai lietuviškai šeimai ir pan. Dar studijuojant Stepono Batoro universitete lenkai ypač diskriminavo savo kolegas žydus. Kai koks nors aršus šovinistas seniūnas sukomanduodavo auditorijoje: “Lenkai – į dešinę, žydai – į kairę „ su žydais visada solidarizuodavosi lietuviai studentai. Lenkai už lietuvybės puoselėjimą Vilniaus krašte lietuvius sodino į kalėjimą. Tuo metu tokių kalinių, daugiausiai inteligentų – mokytojų, gydytojų, inžinierių – kalėjo apie 300, ypač jų padaugėjo J.Pilsudskio valdymo metais. Studentės, tarp jų ir B.Verkelytė, lankė kalinius, organizavo paramos rinkimą jų šeimoms.
1939 m. vasarą, pasikeitus Europoje geopolitinei situacijai, lenkų okupuotame Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos Generalinis konsulatas. Jam vadovavo patyręs diplomatas dr. Antanas Trimakas. 1939 m. rugsėjo 1 d. hitlerinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, į Vilnių pradėjo veržtis pabėgėliai lenkai. Konsulatą užgriuvo tūkstančiai pabėgėlių. B. Verkelytė, kaip gerai išmananti politikos mokslus ir puikiai mokanti lenkų kalbą, buvo pakviesta diplomatiniam darbui į Vilniaus konsulatą. Jai teko dirbti ir sekretorės, ir mašininkės, ir scenografės darbus. 1939 m. rugsėjo 17 d. Lenkijos rytinę dalį užpuolė stalinistinė Sovietų sąjunga. Ji išstūmė lenkus iš jos okupuotų Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijų. Ir dar daugiau – kartu su vokiečiais Lenkiją visai sutriuškino. Ir vėl Generalinį Vilniaus konsulatą užplūdo daugybė pabėgėlių – lenkų ir žydų. Į Lietuvą Lenkijos piliečiai žiūrėjo kaip išsigelbėjimo salelę. Likimo ironija – bet šių įvykių kontekste pirmosios pabėgėlės iš Lenkijos buvo „tautos vado“ maršalo Josefo Pilsudskio našlė su dviem dukrelėmis. Lietuvoje buvo internuota apie 15 000 Lenkijos kariškių. Rusams Lietuvą okupavus, dalis jų atsidūrė Katynėje, dalis – Sibire ir dar nežinia kur. 1939 m. lapkričio mėn. Lietuvos Generalinis konsulatas Vilniuje sustabdė savo veiklą. Apie B.Verkelytės ir Vilniaus Generalinio konsulato darbą bei to meto įvykius Vilniuje yra sukurtas filmas „Lietuvos Generalinis konsulatas Vilniuje 1939 metais“ (V., 2010). Filmo autoriai Gražina Mareckaitė ir Juozas Sabolis. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, generalinis konsulas dr. A.Trimakas išvyko į Vokietiją, o iš jos – į JAV, kur ir mirė 1964 m., sulaukęs 62 metų. Lietuvos Respublikos įgaliotinio įstaigoje, kuriai vadovavo vicepremjeras Antanas Merkys, B. Verkelytė dirbo iki 1940 m. birželio 30 d. Prasidėjus sovietinei okupacijai, B. Verkelytė grįžo į Kauną. Čia ištekėjo už gydytojo Petro Fedaravičiaus, susilaukė dviejų dukrų ir sūnaus, kurį laiką rūpinosi savo šeima.
1945 m. po karo, antrą kartą rusams okupavus Lietuvą, Birutės vyras Petras Fedaravičius buvo NKVD suimtas už pasipriešinimą okupantams ir nuteistas 6 metams kalėjimo. Birutei teko rūpintis šeima. Ji įsidarbino atkurtoje Raudonojo Kryžiaus draugijoje sekretore ir finansų tvarkytoja. 1948 m. B. Fedaravičienė tapo Kauno universiteto bibliotekininke, vėliau Kauno politechnikos instituto bibliotekininke; 1958 m. jai buvo pavesta organizuoti biblioteką naujai steigiamame Mokslų akademijos Statybos ir architektūros institute. Ten ir dirbo dvejus metus. 1960-1971 m. dirbo Kauno kultūros instituto bibliotekoje vedėja. Vaikai užaugo. Dukros baigė aukštuosius mokslus, sūnus Vytautas tapo automobilių sporto entuziastu, tapo sporto meistru. Dirbdama Kauno kultūros instituto bibliotekoje, B. Fedaravičienė daug širdies ir laiko skyrė lietuvybės gaivinimui etninėse lietuvių žemėse Baltarusijoje. Tas darbas jai buvo gerai pažįstamas nuo 1958 metų, kai tuometinės vaikų literatūros leidyklos vedėja Aldona Liobytė ją supažindino su prof. Tadu Ivanausku, dideliu šio lietuviško krašto lietuvybės gaivinimo entuziastu. Prof. Tadas Ivanauskas ir jo žmona Honorata Ivanauskienė net savo lėšomis įsteigė mokyklėlę lietuviukams Varėnos rajone Musteikavos kaime Jono Miškinio sodyboje, kuri 1919 m. buvo J.Pilsudskio plėšikų lenkų nusiaubta. Tik 1924 metais „Ryto“ draugijai pavyko atkurti lietuvišką pradinę mokyklą šiame krašte, ir ji veikė iki 1935 metų, kol lenkai ją uždarė. Ten kur būdavo sunkiausia, visada atsirasdavo B. Verkelytė, vėliau Fedaravičienė. 1957 metais ji ėmėsi globoti lietuvišką mokyklą Gervėčiuose, bendravo su lietuvių kalbos mokytojais Antanu Šironu bei Padirvio bibliotekoje dirbusia Ona Valeikyte, užmezgė ryšius su to krašto lietuvybės puoselėtojais gervėtiškiu Juliumi Valeika, pelesiške Marija Kruopiene, kitais to krašto šviesuoliais. Vilniaus rajono Marijampolio aštuonmetės mokyklos direktorius Vilius Semaška jau 1951 m. įkūrė pirmąją lietuvišką aštuonmetę mokyklą, kuriai daug metų vadovavo, entuziastingai puoselėdamas lietuvybę. 1957-1958 metais į šią mokyklą atėjo mokytis 50 šio krašto lietuviukų, tarp jų ir šios knygos autorius. Joje buvo moksleivių iš Pelesos ir iš kitų Baltarusijos vietovių. Dabartinio Marijampolio vidurinės mokyklos direktoriaus Algimanto Masaičio duomenimis, šią mokyklą baigė 198 moksleiviai, joje įgiję tvirtus lietuvybės pagrindus. 2013 metais Marijampolio vidurinė mokykla tapo gimnazija ir jai suteiktas Tautinės mokyklos koncepcijos rengėjos prof. Meilės Lukšienės vardas. B. Fedaravičienė visada rūpinosi lietuvių mokyklų kūrimu šiame karšte, varstė Lietuvos švietimo ministerijos, Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo komiteto ir kitų Lietuvos švietimo įstaigų duris su įvairiausiais prašymais kurti lietuviškas mokyklas šiame natūraliai nutaustančiame lietuviškame krašte. 1970 m. birželio 1 d. mirus prof. Tadui Ivanauskui, pagrindiniam lietuvybės puoselėtojui šiame krašte, jo funkcijas drąsiai perėmė B. Fedaravičienė, ieškodama talkininkų tai idėjai remti moraliai ir finansiškai. Į tą kilnią veiklą noriai įsijungė jos kviečiami prof. Pranas Norkūnas, apmokėdavęs sąskaitas už lietuviškos spaudos prenumeratą to krašto lietuviškoms mokykloms, prof Marija Karužaitė-Horodničienė, iš savo šeimos biudžeto remdavusi lietuviukų moksleivių apgyvendinimą internatuose prie lietuviškų mokyklą, pedagogė Eugenija Karužaitė-Dudėnienė, prof. Česlovas Kudaba, kiti taurios dvasios lietuviai.
1973-1996 metais B. Fedaravičienė dirbo Valstybiniame M.K. Čiurlionio muziejuje. Čia jai ir gimė sumanymas parašyti knygą, kuri tikroviškai atspindėtų genialaus lietuvio dailininko M.K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą. B.Fedaravičienės albumas-knyga „M.K. Čiurlionis. Paveikslai. Eskizai. Mintys“ rankraštis 1991 metais buvo atiduotas „Vagos“ leidyklai. Tačiau kažkokių tai manipuliacijų 1992 metais pradėjusiam muziejui vadovauti Osvaldui Daugeliui rezultate , rankraštis iš „Vagos“ leidyklos buvo atimtas ir atiduotas kažkokiai „Fodio“ leidyklai, vadovaujamai tūlo V.Koreškovo, dideliam B.Federavičienės skausmui, buvo sugadintas, išleistas su klaidomis, nesuredaguotas. Pasirodo šita leidykla priklausė Rusijai. O kam priklauso Osvaldas Daugelis, vadovaujantis M.K. Čiurlionio muziejui?
Visą savo gyvenimą B. Verkelytė-Fedaravičienė buvo aktyvi visuomenininkė. Ją visuomet žavėjo knygnešių ir „daraktorių‘ pasiaukojanti veikla. Dar daugiau – ji buvo įsitikinusi, kad po 123 metų rusų okupacijos Lietuva atgimė ir atgavo nepriklausomybę tik knygnešių ir „daraktorių“ dėka, skleidusių Lietuvoje šviesą ir paruošusių tautiniam atgimimui jų auklėtinius.
1989 metais B. Fedaravičienė, nors jau ir būdama garbaus amžiaus, buvo viena jų “Knygnešių“ draugijos steigėjų (jos pirmininkė dr. Irena Kubilienė). 1989 m. kovo 14 d. būtent ji, B. Fedaravičienė, inicijavo „Knygnešių“ draugijos Kauno skyriaus įkūrimą.
1988 m. kovo mėn. B. Fedaravičienė buvo viena iš „Vilnijos“ draugijos steigėjų Vilniuje, Kaune, Šalčininkuose (dabar pirmininkas prof. K.Garšva).
2011 m. balandžio 30 d., švenčiant Lietuvai pagražinti draugijos devyniasdešimtmetį Kauno karininkų ramovėje, pirmą kartą pamačiau jau garbaus amžiaus, bet dar žvalią ir energingą B.Fedaravičienę, kuri tada savo pranešime supažindino su LPD veiklos istorija ir jos renginiais. Pirmą kartą ji apie tą draugiją išgirdo dar mokydamasi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje 1929 metais, kai vienas iš patriotiškiausių tos gimnazijos mokytojų kun. Vincas Zajančkauskas supažindino su tos organizacijos veikla ir paskelbė, kad būtent Lietuvai pagražinti draugija 1930 metais organizuoja patriotiškiausią žygį per Lietuvą, švenčiant Vytauto Didžiojo gimimo 500-ąsias gimimo metines. Mokytojas tada sakė, kad „Lietuvą lankys pats Didysis kunigaikštis“. Iš tikrųjų tai LPD nariams sutelkus per visą Lietuvą buvo nešamas Vytauto Didžiojo didelis portretas, lydimas patriotiškiausių Lietuvos žmonių grupių, organizuojamų LPD draugijos. Lietuvos miestuose ir miesteliuose „Didįjį kunigaikštį“ pasitikdavo žmonės, pasipuošę tautiniais rūbais su lietuviškomis dainomis ir giesmėmis bei iš ąžuolų šakelių moterų nupintais vartais. Žygyje dalyvavo ir pats Prezidentas Antanas Smetona bei Ministrų kabineto nariai. Visoje Lietuvoje buvo sodinami ąžuolai, statomi paminklai Vytautui Didžiajam. Žygio organizatoriai neaplenkė nei lenkų okupuoto Vilniaus krašto, tuo sukeldami lenkų įtūžį ir dantų griežimą iki tokio lygmens, kad Vytautui Didžiajam pastatytas paminklas tarp Birutės gimtųjų kaimų – Meironių ir Palūšės - buvo lenkų nugriautas ir 1930 m. rugpjūčio 9 d. paskandintas Lūšių ežere. Visas tas žygis sukėlė didžiulę patriotinių jausmų bangą ir sustiprino obalsį „Mes be Vilniaus nenurimsim...“ Po šio svarbaus patriotinio įvykio B. Verkelytė ėmė sekti Lietuvai pagražinti draugijos veiklą, ieškojo ir rinko publikacijas apie ją ir kai Lietuvai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1995 m. birželio 23 d. buvo atkurta Lietuvai pagražinti draugija, B. Fedaravičienė jau turėjo, ką papasakoti apie šią vieną patriotiškiausių prieškario Lietuvos visuomeninių organizacijų, palinkėjo ir kad atkurtoji, kurios pirmininku buvo išrinktas Vilniaus miškų urėdas Juozas Dingelis, neišklystų iš jų pirmtakės pasirinkto tautinio patriotinio kelio. Po LPD devyniasdešimtmečio konferencijos Kauno ąžuolyne buvo pasodinti atminimo ąžuolai Draugijos vadovams ir jos ir garbės nariams – jo įkūrėjams ir vienam iš pirmųjų jos vadovų kanauninkui Juozui Tumui-Vaižgantui, gen. Vladui Nagevičiui, pulk. Vladui Braziulevičiui, LPD centro valdybos nariams Stasiui Šilingui ir Povilui Matulioniui, LPD Garbės pirmininkams kun. Kazimierui Vasiliauskui, poetui Justinui Marcinkevičiui, Garbės narei Birutei Fedaravičienei ir Garbės nariui publicistui Viliui Bražėnui.
B. Fedaravičienė aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos skautų sąjungą, puikiai pažinojusi tos sąjungos vieną iš žymiausių vadovų Praną Žižmarą, suimtą ir nukankintą NKVD, ji su meile ir susižavėjimu juo, pasakodavo apie jį visuose jaunimo renginiuose; visur buvo nuolat kviečiama, iki pat mirties turėjo puikią atmintį ir mielai pasakodavo apie Vasario 16-osios Lietuvos svarbiausius įvykius ir žymiausius žmones. Ypač dažna viešnia ji būdavo Edukologijos universiteto dėstytojų ir studentų sambūriuose. Viename iš jų, skirtame žydų holokausto tematikai Lietuvoje, Edukologijos universiteto studentas Tomas Aleknavičius pasidžiaugė B.Fedaravičienės apdovanojimo „Žūvančiųjų gelbėjimo Kryžiumi“ už žydų gelbėjimą holokausto metu ir kalbėjo: „Lenkiuosi jai, kaip tautos sargei, karžygei. Didžiuojuosi, kad mūsų tauta išugdė tokį žmogų. Kaip šviesi žvaigždė Lietuvos istorijoje spindi pasaulio teisuolė B. Fedaravičienė (Ten pat, p. 81).
Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis visada apie B.Fedaravičienę , LPD Garbės narę, draugijos atkūrėją ir globėją, kalbėdavo pagarbiai ir pakiliai; daug kartų ji buvo LPD valdybos apdovanota padėkos raštais už jos įvairiapusę patriotinę veiklą.
Knygos „Baigiamajame žodyje“ jos autorius rašo: „Birutės Verkelytės-Fedaravičienės prasmingas gyvenimas ir visuomeninė veikla yra sektinas pavyzdys, rodantis, kaip turėtume gyventi kiekvienas iš mūsų, kad Lietuva būtų saugi ir stipri, kad joje gyventų stiprios dvasios žmonės ir kad mūsų Valstybėje visiems būtų gyventi gera.“ (Ten pat, p.189).
Išlydėdami tautos patriotę Birutę Fedaravičienę į Amžinybę, norėtume palinkėti, kad knygos autoriaus Jono Rinkevičiaus gražūs ir teisingi žodžiai apie ją pasiektų ir mūsų jaunimo protus ir širdis, kad skatintų juos gyventi prasmingą gyvenimą, tarnaujant, kaip ir ji, savo Tautai ir savo Valstybei.
Atgal
