VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

In memoriam

03 18. In memoriam Edmundui Simanaičiui

Tėve mūsų, kuris esi danguje,

tebūnie nepamiršti vardai mano brolių,

kurie negrįžo iš Archipelago,

saksonijų, konclagerių

ir sibirų.

Teesie tavo valia Žemėje

be broliškų kapų,

be hirosimų,

be ištrėmimų iš gimtų namų,

be kagėbė ir be gestapų.

Duonos mūsų kasdieninės

leisk užsidirbti savo delnu

visiems geros valios žmonėms.

Ir nubausk piktadarius,

kurie atima kąsnį iš savo artimo.

Leisk pavergėjams ir smurtininkams

pajusti gėdą kaip tiesos ugnį.

Nesergėk mus nuo pagundos

išsaugot Tėvynę,

tikėjimo giesmę

ir žodį,

nes antraip mes nepajėgsime

įvykdyti Tavo valios.

Amen

 

Šiais šviesaus atminimo Edmundo Simanaičio žodžiais buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai prisimename dešimtis tūkstančių likimo sesių ir brolių, šiuos žodžius tariame palydėdami ešelonų vaikus Anapilin, tuo pat metu tyliai įsipareigodami saugoti Tėvynę, tikėjimo giesmę ir žodį. Kovo 4-ąją Jonavoje  šiais žodžiais atsisveikinome su Edmundu Simanaičiu, buvusiu Jonavos miesto meru, krašto apsaugos viceministru, politiku, poetu. Velionio palaikai buvo palaidoti kovo 5 d. Kudirkos Naumiestyje, dalyvaujant gražiam šeimos narių ir artimųjų ratui.

Skelbiame sūnaus Dariaus Simanaičio atsisveikinimo žodžius prie kapo duobės. Tai yra jaudinantis pasakojimas apie Tėvą, Senelį,  apie prasmingai nugyventą gyvenimą žmogaus,  kurio darbai  Lietuvai yra pavyzdys, kaip panaudoti visą šioje žemėje žmogui atseikėtą laiką, kad darbuodamiesi,  bylodami  žodžiu ar plunksna prisidėtume  prie to, kad būtų  šviesiau ir geriau.

Sudie, Tėti
Kas buvo mano Tėtis?
Šeimai. Mamai vyras ir draugas. Man ir mano broliams - pirmiausia Tėtis, o anūkams – įdomių istorijų  pasakotojas ir dosnus senelis.
Draugams. Geras bičiulis, patikimas draugas.
Visuomenei. Aktyvus organizatorius, publicistas, rašytojas, įtaigus oratorius, Prezidento visuomeninis padėjėjas.
Jo interesai buvo išties platūs: kaip inžinierius buvo nominuotas vieno išradimo bendraautoris, kaip vadovas buvo novatorius, labai daug dėmesio kreipęs į gerų,kolegiškų santykių kultūrą kolektyve (išleidęs ta tema knygelę, bene pirmąją sovietinėj lietuviškoj spaudoje), kaip kultūrininkas rajono laikraštyje vedė kalbos kultūros kertelę, kaip Vilniaus Exlibriso klubo narys bendravo su žymiais dailininkais ir organizuodavo mažosios grafikos parodas, o likęs vienas rašydavo eilėraščius, kurių išleistų  matyti tada nesitikėjo.

Papūtus gaiviam perestroikos vėjui, tuoj pat aktyviai įsijungė į Lietuvos Sąjūdį, tapo Tarybos nariu ir Etikos komisijos pirmininku. Buvo aktyvus žurnalistas – jo straipsniai buvo publikuoti ir Vokietijos, Australijos bei JAV spaudoje. Išleido keliolika poezijos knygų,  tiriamosios publicistikos bei istorinėmis temomis.
Jo gyvenimas nebuvo lengvas. Gimė dar anoj laisvoj Lietuvoj. Šeima nebuvo turtinga. Iš trijų vaikų jis buvo vyriausias. Dar paauglį užgriuvo pirmoji sovietinė okupacija, po to vokiečių naciai, tada vėl rusų bolševikai, kurie kartą atėję išsivedė jo tėvelį ir tik po kelių mėnesių šeima sužinojo, kad jis atsidūrė Urale. Tebesimokydamas gimnazijoje įsitraukė į pasipriešinimą raudonajam okupantui. Pernešdavo ginklus partizanams, platino atsišaukimus, vykdė kitus nurodymus. Po išdavystės „Vytenio“ būrį greitai susėmė NKVD. Ir tada prasidėjo Stalino "universitetai". Lukiškėse kalėjo su Kaziu Boruta, generolu Juozu Kraucevičium, kitais Lietuvos šviesuoliais. Keturi jo jaunieji bendražygiai buvo sušaudyti ir sumesti į duobę Tuskulėnuose, o Tėtį dešimčiai metų išsiuntė į Sibiro lagerius. Tokia jau tiesa, kad Gulage, vadinamuosiuose Stalino kurortuose, galėjai sutikti šviesiausių žmonių – rusų, ukrainiečių, lietuvių, vokiečių - daugelio tautų žmonių. Tomis baisiomis sąlygomis buvo ugdomas jaunų žmonių charakteris ir pasaulėžiūra. Iš Tėčio pasakojimų patyriau, kad būtent ten stipriausiai buvo ugdoma  tautiško identiteto pajauta ir tikrasis, nuoširdus bendravimas tarp tautų, o ne tas tarybinis paradinis internacionalizmas. Kada skirtingoms tautoms ir tikėjimams priklausantys žmonės nesigėdydami, o didžiuodamiesi, kad priklauso savo tautai taip pat su didžiule pagarba žiūrėjo į kitataučius bendralikimius.

Laidotuvėse dalyvavo tik šeimos nariai ir artimieji

Man giliai įsirėžė atmintin jo pasakojimas, kada nustipus Stalinui (kitaip jis nesakydavo) šiek tiek buvo atlaisvinti lagerio režimo varžtai ir buvo leista kaliniams sudaryti komandas bei rengti tarpusavio sporto varžybas. Kaliniai nuėjo dar toliau - jie tiek „suįžūlėjo", kad valgykloje pradėdavo minėti savo religines šventes: krikščionys – savo, musulmonai – savo ir t.t. Jie vieni kitus pagarbiai pakviesdavo į savo švenčių paminėjimą, ir niekam tai nebuvo užgaulu, bet priešingai – pagarbos ženklas. Tėtis pasakojo, kad tada šalia vienas kito prie stalo susėsdavo katalikų kunigas, stačiatikių popas, žydų rabinas ir musulmonų imamas, jie pasakydavo trumpas kalbas. Ir nieko tai nestebino, ir niekam tuo nesipiktino. Tik praėjus beveik trim dešimtims metų popiežius Jonas Paulius II parodė pasauliui, kad skirtingų religijų išpažinėjai gali ir turi rasti bendrą kalbą vardan bendražmogiškų vertybių. Beje, tame pačiame lageryje kalėjo ir Wladyslaw Bukowinski, katalikų kunigas, kurį vėliau popiežius paskelbė šventuoju. Tėčiui teko dalyvauti ir Kengyro sukilime, bet tam reiktų atskiros kalbos.
Vienoje paskutinių nuotraukų prieš išleidžiant į laisvę mano Tėtis – lietuvis patriotas nusifotografavo su dviem savo geriausiais draugais: Vilnijos lenku Zigmuntu Tužanskiu ir rusu iš Leningrado Aleksandru Ryžkovu. Tai man irgi labai simboliška. Galėjo atrodyti, kad, kai šitie žmonės grįš ir įsijungs į visuomenės gyvenimą, išnyks kvailos priešpriešos tarp tautų ir religijų, o įsivyraus žmoniškumas. Deja, mes žinome, kad išėjo ne visai taip. Lagerininkams buvo visaip trukdoma siekti mokslo ir užimti bent kokias aukštesnes pareigas, bent ką reikšti visuomeniniame gyvenime. Tačiau šitie žmonės jau buvo kitokie, lengvai nesulaužomi, užgrūdinti. Net per visas jiems statomas užkardas jie sugebėdavo ne tik mokslo pasiekti, bet ir prasmingą veiklą susirasti vardan aukštesnio tikslo, vardan būsimos laisvos Lietuvos. Aš žinau daugybę pavyzdžių, kai jie, ir praradę lageriuose sveikatą, dažniausiai sugebėdavo ne tik išgyventi ilgiau už savo sočius ir privilegijuotus kankintojus, bet ir visada išlikti orūs.
Mano Tėtis, kai savo paskutinę gyvenimo savaitę sirgo, vos tik geriau pasijutęs keldavosi ir eidavo dirbti, tvarkyti savo popierių, pasivadinęs mane aiškino kaip sudarytas jo archyvas, kas kam skirta. Jis jautė artėjant savo mirtį ir nuolat pasakydavo, kad šv. Petro kalendorius nemeluoja. Iki pat pabaigos neprarado humoro jausmo. Kai lankydami jį ligoninėje paklausdavom,  „kaip laikotės, Tėti?“, atsakydavo „už nosies“, jei paklausdavom „ar valgėt“, sakydavo, kad „vakar, bet būt neblogai pakartoti ir šiandien“. Niekad nesiskundė, visada perklausdavo, o kaip sekasi mums. Ir vis norėjo šalia turėti bloknotą ir parkerį, kad geriau pasijutęs galėtų užsirašyti kokią savo mintį ar darbus, kuriuos dar reiktų nuveikti.
Taip ir išėjo tyliai, niekam nesiskųsdamas, naktį, visiems sumigus atsikėlė ir eidamas susmuko. Atskubėjusiems medikams jau nebepavyko jo atgaivinti. Skrodimas parodė, kad jo organizmas buvo visiškai susidėvėjęs. Medikai stebėjosi, kaip jis dar galėjo taip ilgai gyventi. Stalino „kurortuose" gautos silikozės suėsti plaučiai, širdis ir kraujotaka. Žmogus galutinai išnaudojo Kūrėjo duotą jam kūną ir šioje žemėje jam skirtą laiką.

Sudie, mielas Tėti, tu mums pavyzdys, kaip reikia gyventi.

 

 

Atgal