In memoriam
10 29. Palydėjus grafiką, dizainerį, meno redaktorių Valerijoną Vytautą Jucį
Vytautas Žeimantas
Vilniuje, Kairėnų kapinėse gėlėmis pasipuošė naujas kapas. Valerijoną Vytautą Jucį į paskutinę kelionę palydėjo jo giminės, kolegos ir jo talento gerbėjai.
Dažnai man tekdavo susitikti su V. V. Juciu, ir ne dėl to, kad buvome labai geri draugai. Taip jau sutapo, kad ir aš gyvenau, ir jo naujosios kūrybinės dirbtuvės buvo toje pačioje Debesijos gatvėje. Anksčiau, man, kaip žurnalistui kartais tekdavo apie jį ir jo aktyvią meninę veiklą parašyti. O kai jis buvusiame statybininkų bendrabutyje nusipirko patalpas savo kūrybinėms dirbtuvėms, tapome kaimynais. Dažnai susitikdavome netikėtai, Debesijos gatvėje. Tie susitikimai dažniausiai baigdavosi draugiškais rankų paspaudimais ir tradiciniu klausimu, kaip gyveni ar kvietimu į naują parodą. Bet būdavo ir kitaip, V.V Jucys pakviesdavo į kūrybines dirbtuves, tada pokalbiai užtrukdavo, sužinodavau daug naujo apie dailininkų gyvenimą, jų kūrybą. Tokie pokalbiai, be abejo, turtino mano žinias apie menininkų pasaulį.
Valerijonas Vytautas Jucys
Iš štai netikėta žinia: Vilniuje spalio 21 dieną mirė grafikas, dizaineris, meno redaktorius Valerijonas Vytautas Jucys.
Jis gimė 1930 m. gruodžio 18 dieną Skuodo rajono Truikinų kaime. 1963 metais baigė Lietuvos dailės institutą. Beveik trisdešimt metų atidavė periodinei spaudai: nuo 1962 m. ik 1990 metų buvo žurnalo "Tarybinė moteris" (vėliau "Moteris") meno redaktorius.
Kalbant apie jo kūrybą reiktų pabrėžti, kad jai būdingi lietuvių liaudies meno motyvai, humoras, ekspresija, stambi štrichuotė.
Vytauto Žeimanto ekslibrisas. Dailininkas Valerijonas Vytautas Jucys
Per savo kūrybos metus iliustravo daug knygų. Tarp jų L. Valaičio „Gyvačių trauktinė”, N. Bualo „Poezijos menas", L. Janušytės „Taškai ir daugtaškiai", A. Dabulskio „Porimtės poringės”, A. Pakalnio „Parašyk feljetoną”, A. Misevičiaus „Linksmieji Pamažupiai”, R. Aleknos „Žemės spalvos”, kitas.
Jis apipavidalino per 40 įvairių leidinių: „Pirmieji Vilniaus litografų darbai" (1982), J. Užurkos „Karaliaus karūna ir mirtis" (1999), „Lietuvių dvasininkai kūrėjai" (2000), kitas.
Yra surengęs 38 personalines parodas įvairiuose mūsų šalies miestuose (Vilniuje, Panevėžyje, Utenoje) ir užsienyje (Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje). Dalyvavo 80-yje kolektyvinių parodų Lietuvoje ir kitose šalyse (Australijoje, Čekijoje, Danijoje, Italijoje, JAV, Kinijoje, Prancūzijoje, Turkijoje, Vokietijoje ir kitur). Ir iš dažnos parodos grįždavo su įvairiais apdovanojimais. Tarp jų ir Katovicų (Lenkija, 1992, 1996), Gliwico (Lenkija, 1997,1999). 2010 metais jis buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo medaliu.
Valerijono Vytauto Jucio albumo „ Aktas. Erotika” viršelis
Apie V. V. Jucio kūrybą rašiau ne tik aš. Yra paskelbta visa eilė straipsnių periodinėje spaudoje, pavyzdžiui, A. Gedminas. „V. Jucio ekslibrisai". „Naujos knygos" (1967, Nr. 4), V. Kisarauskas. „Valerijono Jucio ekslibrisai". „Naujos knygos" (1977), I. Pleikienė. „Romantiškas ekslibrisų patriarchas". „7 meno dienos" (2000-12-15), M. Kniežaitė. „Didysis ekslibrisų magistras Valerijonas Jucys". „Lietuvos aidas" (2000-02-12).
V.V. Jucys yra išleidęs du albumus: „Grafika" (2010), „Aktas. Erotika” (2015) ir prisiminimų knygą „Homo sum" (Esu žmogus). Prisiminimų knygoje šalia tekstinių prisiminimų apie ekslibrisininkų sąjūdį Lietuvoje išspausdintas ir didelis, net 34 estampų ciklas „Homo sum". Šis ciklas - tai pirmas toks bandymas Lietuvos dailėje, kai menininkas paties pergyventus, pajaustus, apmąstytus prisiminimus perkelia į didelį ciklą kompozicijų, kuriose asmeninė patirtis persipina su tragiškais Lietuvos istorijos faktais.
Reikšmingiausią vietą visoje V. V. Jucio kūryboje užima ekslibrisai. Jų autorius yra sukūręs apie 1000 , tarp jų ir šių eilučių autoriui.
Beje, V.V. Jucys buvo didelis žurnalistų draugas, gerbė žurnalistus, skyrė jiems kūrybinį dėmesį. Vilniuje 2012 m. ir 2013 m. jis surengė kelias Lietuvos žurnalistų ekslibrisų parodas.
Ekslibrisų srityje V. V. Jucys turi ne vieną ir ne du sekėjus, mokinius. Patį V. V. Jucį ir kai kuriuos kitus jo kartos dailininkus galima pavadinti lietuviško ekslibriso reformatoriais. Jų dėka maždaug prieš keturis dešimtmečius lietuviškuose ekslibrisuose vyravusią klasikinę ir gana statišką meninio vaizdo sandarą pakeitė veiksmo kupinos kompozicijos su daugiau ar mažiau išryškinta siužetine linija, meninėmis priemonėmis atskleistu knygos ženklo adresato charakteriu, kūriniuose ėmė atsispindėti ne vien herojų profesinė priklausomybė, bet ir pomėgiai, netgi tam tikros silpnybės ar juokingos savybės.
Dailininkas ne tik kūrė knygos ženklus. Dar daugiau laiko (apie 50 gražiausių ir kūrybingiausių metų), jėgų ir energijos jis atidavė ekslibrisininkų sąjūdžio Lietuvoje telkimui, nenuilstamai drauge su kolegomis organizavo Lietuvos ekslibrisų parodas (III-V ir VIII-XXIII), o Tarptautinę Vilniaus ekslibrisų bienalę kuravo nuo pat pirmosios ekspozicijos 1977 m. Šių metų lapkričio mėnesį atvers duris jau XIX-oji tarptautinė Vilniaus ekslibrisų bienalė. Deja, jos nenuilstamas kuratorius šios šventės nebesulaukė - užgeso baigęs parodos katalogo apipavidalinimo darbus.
Iš štai mes Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šarvojimo patalpose. Atsisveikiname su tikrai talentingu menininku, aktyviu parodų organizatoriumi, geru kolega.
Atgal
