In memoriam
10 22. Ir išėjo Žmogus… Palydint Anapilin leidėją ir spaustuvininką Alfonsą Pivoriūną
Adolfas Strakšys,
Rašytojas, žurnalistas
Ateina toks laikas, kai žmogaus nebėr - lieka tik prisiminimai, artimųjų rauda, išėjusio žmogaus ilgesys, paguoda, kad visagalis Laikas užgydo visas šios žemės žaizdas, ir žinojimas, kad visų mūsų likimas toks pat - atžydėjai, kiek tau duota, ir išeisi ten, kur išėjo mūsų kartų kartos...
Šitaip amžinybėn išlydėjome ir aštuoniasdešimt pirmus gyvenimo metus pradėjusį Alfonsą Pivoriūną, kurio tvarkomoje leidykloje spausdinome žurnalus ir laikraščius, kuriems mes, žurnalistai, Lemties buvome pašaukti atiduoti savo jaunystės metus. Tie mūsų leidiniai jau irgi kapinėse be antkapių - archyvuose ir bibliotekose, kaip nugyvento laiko liudytojai, o mes, kurie dar gyvi lyg ano laiko juodieji ar baltieji metraštininkai kartais pavartome juos, apmąstydami nueitą savo gyvenimo kelią.
Alfonsas Pivoriūnas
Alfonso Pivoriūno gyvenimo kelias prasidėjo 1936 metų sausio penktą Ignalinos rajono Lazinkų kaime, baigė Švenčionėlių vidurinę mokyklą, mokytojavo Betygaloje, iš ten pašauktas į karinę tarnybą, po karinės tarnybos Ariogalos vidurinėje mokykloje dėstė muziką, ėmėsi studijų Vilniaus Pedagoginio instituto neakivaizdiniame skyriuje, vietinės valdžios buvo pastebėtas - paskirtas rajono kultūros skyriaus vedėju, bet panaikino rajoną, ir teko pačiam ieškotis darbo - važiuoja į Vilnių, dirba Veličionyse mokytoju, pakviečiamas į ką tik įsteigtą „Periodikos" susivienijimą, ir tolesnis jo gyvenimas jau susietas su poligrafija ir spauda - dirba „Tiesos" leidykloje, kur išauga iki leidyklos vyr. inžinieriaus, studijuoja Maskvos poligrafijos instituto neakivaizdiniame skyriuje, ir 1984 metais paskiriamas naujai statomos LKP CK leidyklos direktoriumi.
Šiai leidyklai, jau kitais pavadinimais (leidykla “Spauda”), vadovauja 1984-1993 ir 1995-1997 metais.
Toks oficialus Lazinkų sodžiaus vaiko Alfonso Pivoriūno gyvenimas. - kaip ir daugelio mūsų, kaimo vaikų, kurie pasitraukėme nuo gimtosios žemės ir išėjome į žmones, anot Teofilio Tilvyčio Dičiaus.
Toksai savo kaimo išeivis buvau ir aš, 1985 metais atsidūręs Alfonso Pivoriūno leidykloje - toks buvo „Šluotos", o kartu ir mano, kaip redaktoriaus, statusas, o po metų tapau ir jo kaimynu - mūsų kolektyvinio sodų sklypai greta. Dar daugiau - tapau ir leidyklos darbuotoju, kuriam buvo pavesta organizuoti knygų leidybą, o po metų jau esu išrenkamas leidyklos kolektyvinio sodo pirmininku.
O laikai buvo neramūs.
Atkurta Nepriklausomybė, o Kremlius mūsų nepaleidžia iš savo gniaužtų. Juodi debesys niaukia jaunos valstybės padangę. Jau aišku, dainuojanti revoliucija baigėsi. Laukia kova - kas ką. Sostinė budi. Į darbo pabaigą užeinu pas direktorių. Kada man budėti?
Ant Alfonso Pivoriūno stalo - kirvis.
- Jei įsiverš...
- Ką tu, žmogau, padarysi su tuo kirveliu prieš automatą ir tankus...
- Bet vis dėlto ramiau, - atsako direktorius.
Kur ten ramiau, jei kirvis ir ant stalo...
O karštesni vyrai jau velka į devynioliktą aukštą du benzino kanistrus - jei puls, paleis laiptais žemyn ir padegs. Ir suliepsnos toks gražus rūmas, kurį pats statei valstybei ir žmonėms?
Tai išdegintos žemės politika?
Vadinasi, netikime savo pergale - jau traukiamės, nes deginam tiltus, kai jau esam anapus jų?
Audrius Butkevičius aiškina: koks gražus vaizdelis užsienio spaudoj - žurnalistai šokinėja pro liepsnų apimtus Spaudos rūmų langus...
Iš aštuoniolikto rūmų aukšto?
Vaizdelis?
Bet kažkas tuos kanistrus atėmė, ir Spaudos rūmai nesuliepsnojo...
Ne, tai buvo ne tą dieną, kai užėjau pas direktorių, kuris sėdėjo savo kabinete ir žiūrėjo į kirvį ant stalo. Sutarėme, kad aš budėsiu kitą vakarą, nes šį vakarą esame sutarę susitikti su „Vakarinių naujienų" redaktoriumi Vytautu Žeimantu...
Kitos dienos vakare mes jau nebebuvome Spaudos rūmų šeimininkai. Aukščiausiosios Tarybos rūmus apgulė Kremliui ištikima Vilniaus darbininkija, apsiginklavusi bliūdais ir keptuvėmis - atėjo versti Nepriklausomos valstybės valdžios, o Vilniaus karinė įgula pradėjo manevrus, ir tankai jau ant Spaudos rūmų laiptų - vienas vamzdžiu išmaišo medicinos punkto langus, o kitas sustoja priešais paradinį įėjimą, lyg dūmodamas - kopti laiptais aukštyn ar dar palaukti...
Ir Spaudos rūmai jau okupuoti.
Okupantai mums pasako - jums bus pranešta, kada ateiti į darbą...
Malonės nelaukiame - įsikuriame Maironio gatvėje ir pradedame darbą.
Prieš pat okupaciją paruošiau spaudai „Juokų kalendorių". Laužinys paliko Spaudos rūmų ceche, kur turėjo būti spausdinamas. Ką daryti? Direktorius pataria - nueik pas aną direktorių, gal pavyks susitarti. Nueinu. Tas nesileidžia į kalbas - spausdinkit pas mus, jei ne, išbarstysim.
Ne, ten nespausdinsim, nes jei spausdinsim, pripažinsim juos kaip šeimininkus. Bet leidinį reikia išleist, nes jei neišleisim, vadinasi, kapituliuojam prieš okupantą. Tačiau visa kalendoriaus medžiaga pas okupantą - mano kabinete Spaudos rūmų penktame aukšte. Prisiprašau įleidžiamas - esą ten palikti mano asmeniniai daiktai, ir aš turiu teisę juos pasiimti. Kantriai laukiu prie laukujų durų kokias tris valandas, jei ne ilgiau. Lydi kapitonas su automatu rankoje. Surankioju ant grindų išmėtytas karikatūras ir tekstus, surandu rašytojos Birutės Vėlyvytės suredaguotą apysakaitę, ir tas pats kapitonas su automatu rankoje lydi mane laiptais žemyn ir išleidžia pro duris burbtelėjęs budinčiam: „Netikrinkit, jis pasiėmė tik savo popierius". Kitą dieną skaitau „Lietuvos aide" - girdi, aš nuėjęs dirbti pas okupantus...
Paskambinu tuo metu laikraštį redagavusiam Sauliui Stomai. Tas numykia lyg romijamas...
Tiek jau to, lokite.
Sėdame su Alfonsu Pivoriūnu į mašiną ir važiuojame į Kauną popieriaus, bet grįžtam tuščiomis - Janonio popieriaus fabriko direktorius tik papurtė galvą - ne, popieriaus mums jis neturi...
Bet mūsų direktorius popieriaus suranda, ir tokiais visai ne juokų laikais „Juokų kalendorius" išvysta dienos šviesą net 50 tūkstančių egzempliorių tiražu su replika viršelyje: „Šis leidinys turėjo išvysti dienos šviesą sausio mėnesį, bet mūsų įmonę užgrobė okupantas, kuris atsisakė atiduoti laužinį, ir viską teko pradėti iš naujo. Tai, be abejo, atsiliepė ir kainai. Ji irgi - okupacinė."
Tą repliką viršelio autorius dailininkas Valerijonas Jucys apvedžiojo spygliuota viela, bet kažkas ją nuėmė.
Kažkas kažko išsigando?
Tačiau tai nebuvo Alfonsas Pivoriūnas.
Tai, beje, vienintelis tų metų leidinys su šitokiu palydimuoju raštu.
Ir dar vienas beje: tas 1991 metų kalendorius, spaudos kioskuose pasirodęs gegužės mėnesį, per kelias dienas buvo išpirktas. Kaip visos devyniolika knygų, kurias teko išleisti.
Ir dar. Vieną rytą šaukiamas partinis susirinkimas. Aš jau atsisveikinęs su kompartija dar gerokai prieš Spaudos rūmų okupaciją, tad lieku kabinete. Pasirodo, paskelbtas bado streikas, ir jo organizatoriai pateikė reikalavimus įmonės direktoriui - gauti streikininkui lengvąjį automobilį ir raudonų plytų gyvenamojo namo statybai...
Direktorius sėda į automobilį ir lekia į Didžiasalį...
O po kiek metų, Spaudos rūmams ėmus vadovauti nuo partinių keptuvių nuimtiems šulams, reklaminiu skydu paslepiamos ir skylės, kurias rūmų frontone iškalė okupantų pulkininko ar papulkininkio paleisti šūviai, taikyti į rūmų gynėją...
Begėdis Laikas šitaip gydo padarytas žaizdas, šaukdamas : „Viskas apželia žole"?
Išeina žmonės, ir Laikas nuo to nesustoja.
Jis daro savo darbą.
Ir belieka mums, gyviesiems, tik ištarti tradicinį: „Ilsėkis ramybėje tavo numylėtoje Lietuvos žemelėje...
Atgal
