In memoriam
03 21. Kas jis – Pupų Dėdė?
Vaclovas Volkus
Ukmergės kraštotyros muziejuje „Bočių“ sambūrio literatų klubo „Prie židinio“ vadovė, poetė Zuzana Stunžėnienė Petro Biržio – Pupų Dėdės 120 gimimo metinių proga organizavo įdomų literatūrinį pokalbį apie šį ne eilinį lietuviško kaimo literatą, saviveiklos aktorių. Lietuvos savanorį- karininką.
Programą režisavo ir pranešimą parengė ta pati Z. Stunžėnienė. Pranešėjos medžiagą papildė P. Biržio žmona Marceliutė (vaidino S. Navalinskienė). Petro Biržio prisiminimus skaitė A. Atkočiūnas. Susirinkusieji klausėsi P. Biržio – Pupų Dėdės radijo įrašų, armonikos ir įdainavimų. Bočių tautinės dainos ansamblis „Seduva“ (vadovė J. Grigienė) padainavo keletą ryškesnių jo kupletų.
Į renginį atėjo pusšimtis žmonių. Jo sėkmę lėmė geras pasiruošimas ir tai, kad renginį parėmė kraštotyros muziejaus direktorė V. Sokolnikienė, bibliotekos darbuotoja S. Astikienė. Literatų, muziejininkų, bibliotekos darbuotojų pastangomis pamirštas Petras Biržys – Pupų Dėdė buvo prikeltas iš užmaršties.
Visais laikas lietuviškas kaimas garsėjo ir garsi daugeliu įdomių ir veiklių žmonių. Kėdainių krašte Dievdirbys Vincas Svirskis – liaudies skulptorius, keliavęs su maišeliu įrankiams susidėti po Kėdainių, Surviliškio. Krakių. Truskavos apylinkes, dirbdavęs kryžius ir koplytstulpius. Krakių apylinkėse garsėjo žemdirbys – agronomas. laisvamanis Mikalojus Katkus, aprašęs 18 a. pabaigos, 19 a. lietuviško kaimo valstiečių buities įvairovę kūrinyje „Balanos gadynė“. Tose apylinkėse likęs žmonių atmintyje Vitas Baltramiejus – keliaujantis siuvėjas, knygnešys, kuris su savo rankine siuvama mašina, žirklėmis ir M. Valančiaus knygelėmis, religinio turinio pradžiamoksliais maišelyje buvo laukiamas, globojamas, slepiamas kaimo žmonių nuo žandarų. Nuo jų teko bėgti net į Ameriką.
Toks keliaujantis, spalvingas nenuorama, pilnas sėkmės ir praradimų, pliusų ir minusų, buvo saviveiklos aktorius – muzikantas, anykštėnas literatas Petras Biržys, save vadinęs Pupų Dėde. Pavartykime jo gyvenimo knygos lapus, nupūskime laiko dulkes. Petras Biržys buvo gimęs 1896 metais Liūdiškių kaime Anykščių rajone septynių brolių ir seserų Biržių šeimoje. Tėvas Dominykas buvo visų darbų auksarankis, kaimiečių įvairių švenčių nepakeičiamas muzikantas. Petriukas – jauniausias šeimos vaikas su tėvais gyveno dvaro pirtyje įruoštoje trobelėje. Šeimai išsikėlus į Anykščius, išsinuomojo žydų apleistą antrą trobos galą, kuriame įruošė keletą kambarėlių ir arbatinę. Žydų namuose slaptai rinkosi socialdemokratai. Į jų veiklą buvo įpintas ir tėvas Dominykas, ir paauglys Petriukas. Policijai susekus pogrindį, tėvas Dominykas su savininku pabėgo į Ameriką. Netekus tėvo, motina su vaikais patyrė nemažai vargo. Vaikams teko piemenauti, bernauti, dirbti padienius darbus.
Vienas brolių Juozas, išmokęs siuvėjo amato, paėmė savo padėjėju Petriuką. Petriukui siuvėjo darbas nepatiko. Jo stichija buvo muzika., daina, vaidyba. Vogčiomis išmoko groti brolio armonika. Užgrojo ir nenutilo kaimo vakaruškose, vestuvėse, klojimo teatruose. Pirmojo pasaulinio karo metu (1914 m.) Biržių šeima atsidūrė Rusijoje – Voronežo mieste. Čia Petras mokėsi gimnazijoj, vėliau Maskvoje baigė komercinę mokyklą. Rusijos revoliucijos metu grįžo į Lietuvą, savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, baigė Kauno karo mokyklą. Gavęs leitenanto laipsnį buvo nukreiptas į Ukmergėje dislokuotą karinį dalinį. Tuo metu jis domėjosi literatūra, rinko medžiagą iš kariuomenės gyvenimo, išleido pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Sielos sparnai“. Už karinės drausmės ir karininkų orumo pažeidimą paleistas į atsargą. Pradėjo mokytojauti Alytaus, Radviliškio mokyklose. Mokėsi Pagėgių lietuvių kalbos kursuose. Po jų įstojo į Kauno universiteto humanitarinių mokslų fakultetą. Antraisiais studijų metais, negavęs stipendijos, mokslus metė. Patekęs į bėdą rado išeitį: persikrikštijo į evangelikus ir pradėjo studijuoti universiteto teologijos fakultete. Už egzaminų nelaikymą buvo pašalintas.
Išvyko į Ameriką, kur jau gyveno trys jo broliai. Čia sėkmingai koncertavo lietuvių kolonijose. Grįžęs į Lietuvą prašė Smetonos leisti jam dirbti karininku kariuomenėje. Prezidentas sutiko. Buvo įdarbintas karininku Kauno karo komendantūroje. Išgėręs Kauno karininkų ramovėje pametė tarnybinį lagaminėlį su dokumentais. Už grubų karininko drausmės ir orumo pažeidimą buvo priverstas atsistatydinti. Nesėkmę skaudžiai pergyveno, bandė nusišauti, bet Kauno karo ligoninėje buvo išgydytas.
Antrą kartą išvažiavo į Ameriką – Argentiną, Braziliją, Urugvajų. Su amerikiečio Vanagaičio koncertine grupe sėkmingai koncertavo lietuviškose kolonijose, kartu nepamiršdamas ir Lietuvos. Domėjosi krašto gyvenimu, Vilniaus krašto likimu, platino lankstinukus apie gyvenimą Lietuvoje. Už merginėjimą buvo pašalintas iš koncertinės grupės. Grįžęs į Lietuvą įsidarbino Kauno radijo fone. Vedė satyrinę valandėlę „Pupų Dėdės pastogėje“. Tuo pačiu, nusipirkęs arklį ir vežimėlį, su dainininke Rozaliuke važinėjo po apylinkes, koncertavo, rinko knygoms medžiagą. Griežė jis virtuoziškai. Jo kandūs, šmaikštūs kupletai patiko kaimo žmonėms. Valdžioje esantys ponai, jų damos ant jo pyko – esą, jis juos įžeidinėja. Už tai net 11 kartų teko savaitę kitą belangėj pasėdėti, mokėti baudas.
1940 – pirmaisiais sovietų okupacijos metais P. Biržys – Pupų Dėdė smagiose kompanijose neiškentęs uždainuodavo pritariant armonikai: „Vilnius mūsų, o mes rusų. Lietuvėlė jau ne mūsų...“. Išsigelbėjo iš nemalonumų, grodamas ir dainuodamas valdžios organizuojamose įvairiuose renginiuose, netgi raudonose su vėliavom gurguolėse. Neįtiko Petras Biržys – Pupų Dėdė ir 1941 m. vokiečiams. Už savo šmaikščius kupletus buvo atsidūręs Pravieniškių kalėjime, iš jo buvo atimta armonika.
1944, antros sovietų okupacijos metais, P. Biržys – Pupų Dėdė įsidarbino Vilniaus filharmonijoje, vaidino trijuose filmuose, tačiau įvairiose kompanijose nuolat „išsišokdavo“ su savo kupletais, kaip antai: „ Pupų Dėdės dreba ūsai, nes užvaldė šalį rusai“. Už tokius pašmaikštavimus iš filharmonijos buvo atleistas, nes neįtiko tuometinei valdžiai. Netekęs darbo vėl bandė nusižudyti, bet nesėkmingai. Išgydytas dėl patirtos traumos groti nebegalėjo. Gaudamas nedidelę pensiją apsigyveno Vilniuje pas savo vienmintį tremtinį E. Danilevičių. Valdžios nustumtas, paliegęs 1970 m. rugsėjo 23 d. mirė. Palaidotas Vilniuje Saltoniškių kapinėse. Jo palikimas – 30 įgrotų plokštelių, 2 eilėraščių rinkiniai ir nemažai krašto pažintinių knygelių.
Renginyje dalyvavo penki kaimyninio Kėdainių rajono literatų klubo „Varsna“ atstovai, kurie papildė Ukmergės renginį poezijos posmais, daina ir muzika.
Ukmergės literatų klubo „Prie židinio“ vadovė Z. Stunžėnienė tarė: „Ačiū kėdainiečiams už puikų pasirodymą Pupų Dėdės renginyje“. O kraštotyros muziejaus direktorė pakvietė į Smetonines, kurios vyks 2016 m. rugpjūčio 13 d. 15 val. prezidento A. Smetonos rezidencijoje Užugirio dvare Taujėnų seniūnijoje Ukmergės rajone.
Atgal
