In memoriam
03 19. Likimas
Birutė Silevičienė
Aleksejus Kutkinas į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą įstojo 1994 m. Nuo 2008 m. buvo ir Tarptautinės rašytojų ir publicistų asociacijos (APIA) narys. 2003 m. Lietuvoje vykusiame Rusų autorinės dainos festivalyje tapo laureatu. Eilėraščius pradėjo rašyti dar vaikystėje, rašė rusų kalba. Jo kūryba išversta į lietuvių, lenkų, ukrainiečių kalbas, publikuota Trakų r. laikraštyje “Galvė”, Trakų literatų almanachuose “Paparčio žydėjimas” (2001 m.), “Trakuvos poezija” (2004 m.). Išleista dvi autorinės knygos, dalyvavo antologijų, almanachų leidyboje.
Aleksejus labai mylėjo savo mamytę, močiutę. Motina jam buvo „dievaitė“, jai parašė daug eilėraščių, suprato jos vargus po vyro mirties. Augino būrį vaikų, mokė ir daug skaitė jiems pasakų, apsakymų. Aleksejus prieš pradedant lankyti mokyklą išmoko skaityti, iš bibliotekos parsinešdavo po keliolika knygų. Galima tik stebėtis: mokykloje jam nebuvo ką veikti, už tai jis buvo dėkingas mamytei, tėvui – už muziką, kuri pasėjo į būsimo poeto širdį gėrio sėklas, jos suvešėjo eilėraščių posmais, dainomis, novelėmis, humoro gaidelėmis ir džiugino artimųjų sielas po sunkios darbo dienos ar savaitgaliais.
Dar 2013 m. A.Kutkinas, eidamas 71-uosius metus, turėjo tiek daug svajonių: parašyti dvi knygas, išmokyti anūkę dirbti kompiuteriu, kad paruoštų jo archyvinę medžiagą, sugrupuotų straipsnius. Tačiau liga kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė jo sveikatai. Žmogui nebegalėjo padėti ir gydytojai, nors padarė viską, kad liga trauktųsi, ir galėtų dirbti mėgstamą darbą.
Dar prieš kovo 8 dieną (2013 m.) jis man skambino ir prašė ateiti į ligoninę, kad paskaitytume po keletą eilėraščių ligoniams.
Nerimavau visą dieną, nesulaukdama iš jo jokios žinios. Pabandžiau pati paskambinti, bet telefonas buvo išjungtas...
Man į namus paskambino jo svočia Stanislava ir pranešė, kad kovo 8 dieną Aleksejaus gyvybė užgeso. Iki 71-oji gimtadienio buvo likę tiek mažai: mėnuo ir trys dienos.
Skaudu apie Aleksejų rašyti būtuoju laiku, bet toks gyvenimas: su mumis liko jo kūryba, puikūs prisiminimai, pasakojimai.
Šiandieną noriu pristatyti „Lietuvos aido“ skaitytojams A.Kutkino eilėraščius, kuriuos išvertė Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Kostas Fedaravičius. Aleksejaus anuomet paprašytas, garbusis Kostas išvertė ir išleido „Dobilo“ leidykloje knygą lietuvių kalba.
Likimas
“Aš nežinau, kas mus suartino?
Meilė? Gal vienatvė, gal kančia?
Gal noras būt kartu, troškimas artimo? –
Kuždėjo kunigas Undinei paslapčia. –
Aš pavargau nuo atleidimo
Visokiems niekams... Dieve, ar girdi?
Neįžūlus aš, nebėgu nuo likimo.
Nekaltas aš! Ramybė man širdy.
Mane vien tik Undinė nuramina...
Tu pats matai – guodžiuosi Tau malda.
Tegul tos visos laumės žemėj žino,
Kad nemylėjau jų aš niekada.
Likutį metų aš Undinei atiduočiau
Be gėdos, kad galva žila.
Ir galbūt laimę dar su ja patirčiau:
Man būt su ja – gyvenimo byla...“
Ant ežero staiga migla užkrito
Ir sužaibavo debesų kalnai.
Vilkų gaujos staugimas atsirito,
Suriko klaikiai pamiškėj varnai...
Norėjo kunigas susitikimo
Su Undine gelmėj bangų žalių...
Sumirgo žvaigždės ir audra nurimo,
Mėnulis plaukė vienišu keliu.
Atvirumas
Ne grožis tavo man rankas sukaustė –
Gerumas ir jausmų giedra.
Suspurdo siela tarsi paukštė,
Dangaus aukštybė akyse žydra.
Man tavo šypsena tarsi koralai,
O žvilgsny tai, kas jaudina mane.
Ir mano jausmas, tegul pavėlavęs,
Tau beldžias vėl širdin atmintine.
„O atsiverki, Dievo sukurtoji,
Tau mano siela kupina liepsnos.
Patirti laimę tu seniai svajoji
Priglaudus galvą prie širdies manos.
Ar tu girdi, kaip virpa mano siela,
Kaip dega kraujas meile atvirai?“
„O taip. Girdžiu. Man su tavim taip gera...“
Tame atsakyme – visi moters kerai.
Pavasaris
Varnėnas švilpauja smagus,
Žiemos sugriuvo rūmas.
Lašnoja nuo stogų dangus –
Sparnuočiams malonumas.
Upeliai rengia lenktynes,
Sniegus išspardė zylė.
Ir saulė medžių kuprines
Jau pumpurų pripylė.
Varnėnai ginčijas linksmai,
Prie inkilų sutūpę.
Gėlių margiausi kilimai,
Žalia gyvybės upė.
Dievaitei laikas šis džiugus,
Nubaltinęs vyšnynus,
Ir kraujas degina miegus,
Katiušai apkabinus.
Undinė
Apsinuogino švelnūs jos keliai,
Nuvingiavo plaukai nuo pečių.
Ko taip daužosi tavo širdelė,
Gal grįžti į sapnus tuos pačius?
Galbūt ten, kur vaizdai neregėti,
Kur gyvenimas, rodos, gražus,
Kur žolynai po saule žvaigždėti
Pažadėjo tau tuos miražus?
Atgal
