In memoriam
02 27. Dievui ir Tėvynei: monsinjoro Alfonso Svarinsko idealai ir šiandienos Lietuva
Lidija Veličkaitė
Lietuvos valstybės atkūrimo išvakarėse 2016 m. vasario 15 d. Vilniaus rotušėje įvyko renginys, skirtas didžiam kovotojui už Lietuvos laisvę monsinjorui Alfonsui Svarinskui, pavadinimu „Dievui ir Tėvynei: monsinjoro Alfonso Svarinsko idealai ir šiandienos Lietuva“.
Džiugu buvo išgirsti, kad monsinjoro A. Svarinsko kovą už Lietuvos laisvę tęsia jaunoji Lietuvos karta, surengusi tokį nuostabiai turiningą atminimo vakarą. Tai jaunimo sambūris „Pro Patria“ ir Studentų ateitininkų sąjunga.
Renginio vedėjas – studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas ir jaunimo sambūrio „Pro Patria“ narys Linas Braukyla, kreipdamasis į gausiai susirinkusius, atėjusius pagerbti mons. Alfonsą Svarinską, kalbėjo, kad atėjome paminėti žmogų, kuris yra mums vis dar artimas ir tikimės visuomet išliks brangus, atsiminti patį žmogų, kuo jis gyveno, ką sakė ir ką darė, atsiminti žmogų, pažymėtą kovos ženklu, kurį visą gyvenimą lydėjo drąsa.
.JPG)
Atminimo vakaro svečiai Vilniaus rotušėje. Nuotrauka Eimantės Daukšaitės
Savo gyvenimo dieną mons. A. Svarinskas visada pradėdavo malda, tad ir atminimo vakaras prasidėjo malda, kurią dėkodamas Viešpačiui Dievui už nuostabų lietuvį, didvyrį, nesulaužomą žmogų mons. A. Svarinską sukalbėjo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Vyskupas dėkojo Viešpačiui Dievui už abiejų organizacijų jaunimą, norintį, kad tauta prisimintų pavyzdingiausią ir tvirčiausią lietuvį.
Lietuvos edukologijos universiteto mišrus choras „Ave vita“ (meno vadovas ir dirigentas Kastytis Barisas), jausmingai atliko dainą „Kur giria žaliuoja“ (muzika Juozo Gudavičiaus). Vėliau jie dar vakaro dalyvius pradžiugino keliomis dainomis.
Pakviesta kalbėti jaunimo sambūrio „Pro Patria“ narė Santa Kančytė niekada asmeniškai nepažinojo mons. A. Svarinsko. Ir ji klausė, ar yra prasmė kalbėti apie monsinjorą. Ji nebuvo šalia, nematė monsinjoro didžių darbų, kaip kiti, kurie ėjo greta su juo ir nešė didesnį ar mažesnį kryžių. Tačiau pati ir atsakė, kad yra prasmė kalbėti, jei galima žvelgti kaip į pamoką – tapti geresniais, teisingesniais žmonėmis. S. Kančytė apgailestavo dėl Europos savižudiško požiūrio į save ginant islamo religiją ir pamirštant savo krikščioniškas šaknis. Žiūrėdama į savižudybių skaičiumi garsėjančią ir prasigėrusią Lietuvą, pranešėjai matyti, jog mūsų politikams atrodo, kad būsime stipresnė valstybė jei atsisakysime savo pinigų, žemės ir kalbos. Tada jaunoji pašnekovė atsidūsta ir sielvartauja – ką ji savo jėgomis galinti pakeisti. Ir staiga primena: „Štai tada reikia žvelgti į mons. A. Svarinską, kuris buvo kunigas pagal Visagalio ir amžinojo kunigo pavyzdį, kuris žinojo esąs Kristaus karalystės karys, dirbo šioje tarnyboje ištikimai ir iki galo, kuris siekė, jog Kristaus valdžiai būtų palenkta ne tik dvasinė, bet ir socialinė tikrovė, kuris neprarado tikėjimo teisingumu net ir patyręs didžiausią neteisybę, kuris per daug nesirūpino, kada sulauks savo darbo vaisių, žinodamas, kad gali būti, jog jam neteks jų išvysti.“ Santai Kančytei dabar 25 metai, panašiai tiek monsinjoras praleido kalėjime, lageriuose ir tremtyje. Ar ji tai ištvertų? Vargu, jei kartais neištveria daug mažesnių dalykų. Tačiau, jei Tiesos meilė prieinama kiekvienam, tai tos pamokos turime mokytis iš mons. A. Svarinsko.
Atminimo vakare iš dešinės sėdi: Vytautas Sinica, prof. Vytautas Radžvilas, vienuolės Monika Gavėnaitė ir Nijolė Sadūnaitė, rašytoja Vanda Juknaitė. Nuotrauka Eimantės Daukšaitės
Mūsų mylimas Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kalbėdamas apie mons. A. Svarinsko nepaprastą charakterio kietumą, pabrėžė, kad monsinjoro idealų niekas negalėjo pakeisti: nei tardymai, nei ilgi kalėjimo metai, nei jo bendražygių partizanų žūtys, nei grasinimai, netgi šmeižtai bei kaltinimai laisvoje Lietuvoje. Jam visada buvo brangi Tėvynė Lietuva, kaip ir brangus kiekvienas jos žmogus. Bet visų didžiausia jam brangenybė, jo idealų viršūnė – Dievas. Todėl ir šio vakaro rengėjai parinko pavadinimą „Dievui ir Tėvynei“. Tik per tikėjimą, per Dievo įsakymų laikymąsi monsinjoras matė šiandieninės Lietuvos ateitį. Nepaprastai taikliai mąstytojas Petras Plumpa per A. Svarinsko mirties metines apibūdino monsinjorą, pavadindamas jį Dekalogo šaukliu. Vyskupas sako, kad niekas kitas nesugalvojo labiau jam tinkamo vardo. Matydamas Dievo įsakymų nesilaikymą, monsinjoras ir barėsi, ir verkė, ir grasė, ir maldavo, ir prašė. Jis labai sielojosi dėl dvasią žlugdančių negerovių. „Nors Lietuvą pakaitomis valdė vis kitos partijos, jų valdymo kokybė mažai skyrėsi. Nes nė viena partija nesirėmė Dekalogu. Visose partijose daugybė įstatymų negerbimo, duoto žodžio nesilaikymo, kombinavimo ir sukčiavimo. Nė viena partija nežvelgė Jėzaus žvilgsniu,“ – monsinjoro žodžius citavo vyskupas J. Kauneckas. Vyskupas priminė Mahatmą Gandį (Mahatma Gandhi), taikiu būdu išvedusį Indiją į laisvę. Paskyręs ministru pirmininku Džavakarlalį Neru (Dzavaharlel Nehru), pastarasis paklausė M. Gandi: „Koks turiu būti, kad visada viską mūsų tautai gerai nuspręsčiau.“ Ir M. Gandi atsakė: „Visada savo dvasioje matyk vargingiausią Indijos žmogų ir visada galvok, kad viską, ką padarysi, ką nuspręsi turi būti jam skirta. Tik po to kitiems.“ Vyskupas sako, kad tai Jėzaus žvilgsnis, didysis Dekalogo įsakymas – mylėti kiekvieną žmogų. Kai šito nėra – bėga jauni žmonės iš Lietuvos. Mons. A. Svarinskas šaukte šaukė, kodėl mes renkame į Lietuvos vadovus, Seimą, ar užsienį dirbti tokius žmones, kurie naikina Lietuvą. Iki pat gyvenimo pabaigos monsinjoras nenustojo kovoti, stengėsi visokiais būdais protinti politikus rūpintis tautos morale. Todėl pasiliko nemėgstamas ir visada opozicijoje. „Jei nekovosime – tauta pražus,“ – A. Svarinsko žodžiai, vis pabrėždavo vyskupas. Ir dar viena svarbi sritis, kuri rūpėjo monsinjorui – alkoholis. Jis tiesiog visų žmonių maldavo gelbėti Lietuvą nuo šios baisios ligos.
Politologas, publicistas, jaunimo sambūrio „Pro Patria“ pirmininkas Vytautas Sinica klausė, ką tokio suprato mons. A. Svarinskas, ko šiandien nesupranta daugelis XXI a. Lietuvos katalikų. Šiam vakarui skirtas pavadinimas „Dievui ir Tėvynei“ parinktas neatsitiktinai. Monsinjoro tarnystė Dievui ir Lietuvai buvo jam savaime suprantama. Daug sunkiau jam buvo pagrįsti, kodėl katalikybės ir tautinės valstybės sąvokos viena kitai neprieštarauja. „Žmogus, sutvertas pagal Dievo paveikslą, ir kaip toks gali išlaikyti žmogiškumą. Didžiausi tautininkai dėjosi komunistų raiščius, kad greičiau išeitų į laisvę. Be Dievo nieko neišeina. Tačiau žmogus visada egzistuoja tautoje, kaip jos kultūros dalis. Nėra tiesiog žmogaus. O tautų istorijos prasideda nuo religijos – kokia religija, tokia ir tautos dvasia,“ – 2012 m. duodamas interviu monsinjoras aiškino Vytautui Sinicai. „Kiekvienos tautos ir jos tapatumo išsaugojimo kone vienintelė apsauga yra jos nepriklausoma tautinė valstybė. Aiškios tad yra ir kataliko pareigos savo valstybei ir tautai,“ –remdamasis monsinjoro žodžiais kalbėjo pranešėjas. Mons. A. Svarinskas puikiai tą suprato ir vadovavosi šiuo principu. Tačiau nuoseklus jo dalyvavimas politikoje daug ką piktino. Popiežius Pranciškus ne kartą primindavo, kad pagal išgales dalyvauti politikoje yra aiški kataliko pareiga. Ir nebūtinai remti ir pritarti įvairioms partijoms, kai daugelis katalikų nedalyvauja jų veikloje. „Ir būtent nepartinis politinis veikimas ir Lietuvoje yra vienintelis likęs būdas atgaivinti sąmoningai sovietmečiu ir nepriklausomybės metais nupolitintos visuomenės tautinę ir valstybinę sąmonę. Be jos piliečiai, tarp jų ir katalikai, pasmerkti likti pasyviais ir lengvai manipuliuojamais baudžiauninkais, negebančiais ir nenorinčiais mąstyti apie valstybę ir savo pareigas joje,“ – pabrėžė Vytautas Sinica. Kataliko pareiga – visur ir visada viešai ginti tiesą, ir tai puikiai suprato mons. A. Svarinskas. Pašnekovas aiškino monsinjoro pastebėjimus, kad atgavus nepriklausomybę, lengvai pasiduodama Vakarų šalių moralinei pažangai ir postmodernioms teisėms, kurios po dailia retorika slepia tą patį sovietmečiu karčiai pažintą komunizmą. Šias kunigo dešimtmečiais skelbtas įžvalgas dabar kartoja žymiausi JAV katalikų inteligentijos atstovai. Dar vieną mons. A. Svarinsko tiesą aiškino V. Sinica: „Jei nesėsi, tai ir nepjausi. Mes sėdėdami (kalėjimuose) nemanėme, jog išgyvensim ir kad gali greitai būti iškovota laisvė. Bet sėjome, nes gal kiti gyvens ir jos sulauks. Dabar gi niekas nenori sėti, visi nori pjauti.“
Dainuoja Lietuvos edukologijos universiteto mišrus choras "Ave vita". Nuotrauka Eimantės Daukšaitės
Rašytoja, visuomenininkė, pedagogė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Vanda Juknaitė pažinojo mons. A. Svarinską ir jai malonu buvo girdėti gražių ir iškilmingų žodžių apie jį. Rašytoja priminė mons. A. Svarinsko atsiminimų knygos „Nepataisomasis“ pradžioje įdėtą nuotrauką, kurioje stovi monsinjoro tėvas su motina. Ir iš skarelės, palenktos galvos, veido išraiškos rašytoja mato, kokią kančią iškentėjo ši moteris. Ne tik tuos 22 sūnaus kalinimo metus, bet ir tokių žmonių, kaip mons. A. Svarinskas, visuomenės atmetimą. Tos visuomenės, vadinamos šviesuomene, kuriai iš dalies priklausė ir pati rašytoja, kai buvo platinama „Kronika“, pastatytas prieštaringai vertinamas filmas apie monsinjorą. Rašytoja priminė, kad tik labai stiprus žmogus galėjo atlaikyti okupacinių laikų spaudimą. Užbaigdama savo kalbą, rašytoja palygino buvusios Sovietų sąjungos ir Lietuvos žmonių skaičių. Tad reikia suvokti tiesą, kad laisvės dovana Lietuvai yra tik Dievo malonė.
„Didžiai prasminga, kad mons. A. Svarinskui skirtas renginys vyksta mūsų didžiosios šventės – valstybės dienos išvakarėse“ – kalbėjo profesorius, filosofas, politologas, Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas. Profesorius neabejoja, kad ten aukštybėse ir čia, žemėje, monsinjoras švęs su mumis šią dieną, kaip tikrasis lietuvių tautos dvasinis ir politinis vedlys ir riteris. „Šiame pasaulyje kartais randasi žmonių, su kuriais bendraujant tiesiog intuityviai pajunti, kad jų buvimas šitame pasaulyje yra didžiai prasmingas,“ – sakė profesorius ir pridūrė, kad jų gyvenimo matai – kelrodės žvaigždės tokios aukštos, jog sunku patikėti, kad žmogus gali jais vadovautis, jei reikia pakelti visą begalinę naštą ir tuos matus paversti darbais. Profesorius teigia, kad monsinjoras buvo absoliučiai unikali mūsų tautos figūra, kuri puikiai suprato, koks sunkus ir skausmingas yra laisvės klausimas, kad laisvės byla atgavus nepriklausomybę tik prasideda. Kiekvienas žmogus turi spręsti šį laisvės klausimą asmeniškai: tai reiškia suprasti, kas yra laisvė, kam jos reikia ir ką su šita laisve privalu daryti. Laisvė nereiškia turėti daugiau duonos ar panorėjus palikti savo šalį. „Mons. A. Svarinskas labai giliai jautė ir suprato, kad jeigu vadovausimės tokiu laisvės idealu, iš tikrųjų liekame tie patys komunistinio pasaulio, komunistinio gyvenimo suformuoti vergai. Kodėl? Todėl, kad šitokie tariamos laisvės pasirinkimo idealai viso labo yra mechaniškas sovietinės tvarkos atmetimas, nepasiūlant nieko naujo, kūrybiško ir pozityvaus,“ – tęsė profesorius. Mons. A. Svarinskas labai gerai suprato, kad pirmas mūsų laisvės atraminis stulpas yra Dievas, kad mes, tariamai išsilaisvinę, gyvename toje pat praeityje, nes mūsų šventasis katalikų tikėjimas yra užguitas, persekiojamas ir išstumtas į gyvenimo paraštes. Pasikeitė tik kovos su tikėjimu ir bažnyčia metodai. Šiandienos vadinamieji katalikai, vadovaudamiesi tikėjimo nuostatomis, kad reikia gerbti tėvą ir motiną, siūlo nemokėti pensijų. Gerbti tėvus krikščioniška, bet išplėšti iš konteksto tikėjimo tiesą, tai jau amoralu. Mons. A. Svarinskas niekada tuo nepiktnaudžiautų ir nemulkintų naivių ir patiklių žmonių. Lygiai tas pats su tolerancijos ideologija. „Gerai, atverkime vartus Europai, nepaisant to, kad toks atvėrimas, kuriame nėra proto, atsakomybės nei sąžinės būtų pačios Europos, mūsų pasaulio, galų gale tikėjimo sunaikinimas,“ – sako prof. V. Radžvilas.
Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje šv. Mišias laiko vyskupas Jonas Kauneckas (kairėje) ir kun. prof. Andrius Narbekovas. Nuotrauka Juozo Valiušaičio
Baigdamas pranešimą, prof. V. Radžvilas priminė ginčą dėl tų nelaimingų neužmirštuolių, kai vis aiškinama, kad turime neužmiršti, jog kovojome už savo laisvę ir daugelis žuvo už ją. Mons. A. Svarinskas su tuo nesutiktų ir paklaustų: „Kokią laisvę turite galvoje? Ar dėl daugiau duonos rūšių, ar galimybė išvažiuoti?“ V. Radžvilo nuomone, monsinjoras pasakytų, kad nepakanka neužmiršti, reikia prisiminti, už kokią laisvę kovojome ir šios laisvės simboliai, kuriuos monsinjoras garbingai nešė per visą savo gyvenimą, yra du – tai kryžius, kurį kartais iš duonos gabalėlių lipdydavo kalėjime, ir krauju permirkusi mūsų trispalvė. Jokių kitų laisvės simbolių nėra ir negali būti Lietuvoje. „Nes tą akimirką, kai mes šituos simbolius pamiršime ir norėsime tapti tik neužmirštuoliais, mes nebūsime nei katalikai, nei lietuviai, nei valstybės žmonės,“ – teigė prof. V. Radžvilas.
Pasibaigus išsamiems pranešimams, renginio vedėjas Linas Braukyla pasidžiaugė lyg gyvu šio vakaro susitikimu su mons. A. Svarinsku. Monsinjoras savo maldose dažnai kreipdavosi į mergelę Mariją, tad vedėjas pakvietė Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės ansamblį (meno vadovė Gabija Adamonytė, dirigentas Povilas Vanžodis) sugiedoti giesmę „Ave Maris Stella“ (Sveika jūrų žvaigžde). Renginio vedėjas padėkojo šio renginio rėmėjams, Vilniaus rotušės kolektyvui, Marijos radijui, kuris paskleis žinią apie šį renginį ir visiems susirinkusiems garbiems ir drąsiems žmonėms, atėjusiems pagerbti mons. A. Svarinską. Šventinis vakaro renginys užbaigtas Lietuvos himnu. Po renginio vakaro dalyviai dalyvavo Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovėje, kurioje šv. Mišias už mons. A. Svarinską aukojo vyskupas Jonas Kauneckas, pamokslą apie monsinjoro gyvenimą ir veiklą pasakė kun. prof. Andrius Narbekovas.
Atgal
