In memoriam
09 02. Amžino poilsio atgulė lituanistas Ipolitas Ledas
Baigdamas 80-uosius metus, 2015 m. rugpjūčio 18 d. Marijampolės apskr. Kazlų Rūdos seniūnijos Višakio Rūdos parapijos kapinėse šalia tėvų amžino poilsio atgulė lituanistas, didelis lietuvių humanitarinės literatūros žinovas ir puoselėtojas, buvęs ilgametis Vilniaus universiteto Filosofijos katedros dėstytojas Ipolitas Ledas.
Pastaruosius du dešimtmečius Ipolitas Ledas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, nuosekliai gindamas Lietuvos valstybės piliečių konstitucinę teisę gauti visą viešą informaciją taisyklinga lietuvių kalba. Jis buvo 2001 m. vasaryje susibūrusios Lietuvos vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos (skaitytojų teisių) grupės vicepirmininkas. Grupė veikė iki 2010 metų liepos, t.y. iki susikuriant Lietuvių kalbos gynėjų sąjungai. Tada minėtos grupės nariai tapo LKG sąjungos nariais. Ipolitas Ledas šios veiklos baruose labai artimai bendravo su prof. Vincu Urbučiu, buvo jo artimiausias pagalbininkas: informuodavo apie naujausias publikacijas, parūpindavo jų kopijas. Taip sutapo, kad ir amžinybėn jiedu išėjo beveik vienu metu: teskiria tik vienas mėnuo (žr. LA, 2015 07 16).
Ypač šiltais žodžiais Ipolitą Ledą prisimena bendrakursiai, Vilniaus universiteto 1957-1962 metų laidos lituanistai: Vytautas Visockas, Krescencijus Stoškus, Kęstutis Nastopka, Toleina Daržinskaitė, Romualdas Ozolas (1939-2015). (Žr. internetinę svetainę www.slaptai.lt).
„Ipolitas tarp pusšimčio 1957 metais susirinkusių į pirmą kursą lituanistų, -rašo Toleina Daržinskaitė, -skyrėsi kaip susiformavusi asmenybė. Suvalkietis, baigęs Kudirkos Naumiesčio vidurinę mokyklą, jau tada apsiskaitęs, savarankiškai išsilavinęs, atsinešė šio iškilaus savo kraštiečio, didžiojo varpininko aurą. Kurso draugė Janina, per stojamuosius girdėjusi jo atsakinėjimą iš Lietuvos istorijos, prisimena puolusi į neviltį, nes mes, tarybinės mokyklos auklėtiniai, tokių žinių nebuvome gavę. Brandesniu protu, svaresniu žodžiu greitai pelnė draugų pagarbą ir ne vienerius metus buvo kurso seniūnas. Jis nepriklausė kurse jokioms grupelėms, tačiau buvo pripažintas autoritetas. Net ir Universiteto dramos būrelyje gaudavo neeilinius vaidmenis, tokius kaip Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio „Milžino paunksnėje“ ir profesionaliai juos atlikdavo.
Dėsninga, kad jau studijų metais Ipolito interesai krypo filosofijos link. Jo išlavintas protas rado sau dirvą Filosofijos katedroje, vadovaujamoje prof. Eugenijaus Meškausko. Visus savo darbingiausius metus Ipolitas Ledas dėstė filosofijos, sociologijos, estetikos kursus Vilniaus universiteto studentams, buvo jų įvertintas ir išskirtas. Pasak Ipolito, profesoriaus Meškausko užuovėjoje, tikroje gaivios minties oazėje, ryžtasi leisti „Problemas“, žurnalą be scholastinių štampų, mokslingų raizgalų, be įprasto tuščiažodžiavimo. Daugelį metų Ipolitas buvo žurnalo redkolegijos narys, pats rašė, redagavo, vertė. Visi kurso draugai žinojo apie jo aistrą rinkti lituanistines knygas, apie jo didelę, sunkiai telpančią bute biblioteką. Visi jautė jo dėmesį, geranorišką rūpestį ir nuoširdų norą, kad visi atiduotų jėgas Lietuvos, Tėvynės, labui.“
Romualdas Ozolas pripažįsta, kad nors Ipolitas amžiumi buvo ne kažin kiek vyresnis, bet paveikus kaip šimtametis išminčius. Vadina jį „knygiumi iki plaukų pašaknų“, žinantį visas jų naujienas ir senienas. Savo prisiminimuose rašo: „...jis anais laikais Maceiną, Šalkauskį ir visa kita pirkdavo ne tik sau, bet ir man, žinodamas suteiksiąs tikro džiaugsmo ir bent kiek proto“.
Atgal
