In memoriam
06 23. Mirė Vakarų Europoje žymus mokslininkas biochemijos mokslų daktaras Alfonsas Kušlys
Janina Survilaitė
Birželio 15 dieną, eidamas 94-sius metus, Šveicarijoje, Berno kantone mirė ilgametis ŠLB pirmininkas dr. Alfonsas Kušlys.
Jis gimė 1921 metais Šiaulių rajone, Voveriškių kaime. Visa Kušlių šeima 1941-1945 metais buvo sovietų valdžios išdraskyta: Tėvas ir Prekybos instituto studentė sesuo Vitalija buvo išvežti į Sibirą 1941-aisiais, o motina, brolis ir antroji sesuo deportuoti vėliau, sovietams su pergale grįžus į Lietuvą.
Ilgametis ŠLB pirmininkas dr. Alfonsas Kušlys
Su giliu sielos virpuliu jis prisiminė savo gimtąsias apylinkes Šiaulių rajone, ir tai, kaip „nesuprantamo instinkto vedamas ir Angelo Sargo saugomas“ jis per Tilžę 1944-ųjų liepą pateko į karą pralaimėjusią, sugriautą ir badaujančią Vokietiją, o 1944 metų balandžio 22 dieną pasiekė Šveicariją, kurioje pasiliko iki mirties…
1950 metais A. Kušlys baigė Berno universitete veterinarijos studijas ir šešis metus dirbo Berno bakteriologijos institute, parašydamas daktaro disertaciją apie tuberkuliozės susirgimus.
1956-1986 metais jau kaip bakteriologas, serologas ir imunologas dirbo Šveicarijos serumų gamybos institute, kur jam pavyko pagaminti Šveicarijos farmacijoje iki tol neturėtą antilimfocitinį serumą, būtiną organų transplantacijai.
Atgimus Lietuvai, VU profesoriaus J. Kubiliaus kvietimu 1987 metais A. Kušlys skaitė paskaitų ciklą apie antilimfocitinio serumo gamybą. Paskaitos labai sudomino universiteto studentus ir mokslininkus, nes A. Kušlys šioje srityje buvo pats kompetentingiausias Vakarų Europos mokslininkas.
A.Kušlys pirmasis ėmėsi tarpininkauti dėl Lietuvos įstojimo į Tarptautinę Raudonojo Kryžiaus organizaciją Ženevoje, buvo pirmasis jos atstovas Lietuvai, daug padėjo sveikatos apsaugos srityje. Aukodamas asmeninį laiką ir lėšas daug kartų vertėjavo ir lydėjo Lietuvos vyriausybines delegacijas, atvykusias į Šveicariją įvairiausiais naujai atsikūrusios Respublikos valstybiniais reikalais.
A. Kušlys turi keliolika PLB valdybos, Lietuvos vyriausybinių apdovanojimų bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną, tačiau, kai jam primindavome apdovanojimus, jis visada atsidusdavo ir patvirtindavo savo tiesą: „tuose apdovanojimuose niekada nebus įrašyti emigranto jausmai ir atsakomybė prieš Tėvynę…“
Rašydama knygą „Visada tolimi- niekada svetimi“ 2011 metais apie pokario pabėgėlių kartą, dr. A. Kušlį aplankiau jo gražioje nuosavoje sodyboje Kerzaco miestelyje netoli Berno, pasveikinau su 90-ju gimtadieniu…
Su žymiu mokslininku kalbėtis visada būdavo malonu. Jo asmenybės bruožai: įžvalgumas, tolerancija ir dėmesingumas pašnekovui, subtilumas ir mokėjimas bendrauti išties visus stebino. Daktaras patvirtina, jog visa tai jis atsinešė iš šeimos: „Tą man jau įdiegė Lietuvoje mano puiki mokytoja Potencija Pinkauskaitė…“
Į knygą „Visada tolimi – niekada svetimi“ esu įdėjusi ir labai širdingą, atvirą paskutinį su Juo pasikalbėjimą - interviu (73-79 psl.).
Palikusieji Tėvynę lietuviai su savo praradimo jausmais niekada neapsipranta…
“Vienatvė ir skaudus pajutimas, kas yra susvetimėjimas, ir kas yra ištikimybė ir meilė Tėvynei, jos idealams, kai kitoje šviesoje iškyla konfliktai ir kompromisai, kitokiais keliais ateina meilė ir draugystė… Visą emigraciją mano viduje buvo atskirai susirikiavę „šveicariški“ ir „lietuviški“ dalykai… Toleravau, gerbiau ir paklusau protingiems šveicarų įstatymams, jų tvarkai, gyvenimo būdui, esu Šveicarijos pilietis, puikiai kalbu ne tik literatūrine kalba, bet ir jų dialektu, tačiau niekada neužmiršau, kad esu lietuvis… „Du bist mehr Litauer als Schweizer“- sako visada man šveicarai.“
Kušlys man aiškino, jog šveicarai emigrantai tą jausmą priima daug racionaliau, jie labiau praktiški materialistai.
„Nuo Čechovo pasakymo, kad „gyvenimas matuojamas kančia“ susilaikydavau todėl, kad labai gilinausi į savo mėgstamą mokslinį darbą ir kad, anksti mirus žmonai, užauginau didžiausią gyvenimo džiaugsmą - du protingus sūnus: medicinos mokslų daktarą Tomą ir chemiką Martyną. Abu sūnūs nuo mažens jautė dideles simpatijas Lietuvai.
Thuno klinikos vyriausiąjį gydytoją Tomą Kušlį anksti pakirto klastingas vėžys, todėl Seneliui savo meilę teko paskirti ir trims mažamečiams dr. Tomo vaikams… „Dar pakako jėgų porą kartų anūkus nuvežti į mano Tėvynę Lietuvą, kad pažintų Seneliui brangiausią Žemėje kraštą…“
Paklaustas, ar nenorėtų amžiaus gale sugrįžti į Lietuvą, atsakydavo: …“sugrįžti svajonių jau seniai neturiu. Skausmas netekus artimųjų visur ir visada vienodas, tuo labiau kad nei Lietuvoje, nei Šveicarijoje nėra mano artimųjų kapų, ir, manau, jau nesužinosiu, kur jie palaidoti – tiksliau sunaikinti kaip priešai, o iš tikrųjų buvo patys didžiausi Lietuvos patriotai ir doriausi lietuviai…“
Urna su mokslininko daktaro Alfonso Kušlio palaikais birželio 19 dieną palaidota Thuno/Gwatto kapinėse. Šeima laidojimo dalyvių vietoj gėlių paprašė paremti pinigine auka Šveicarijos lietuvių bendruomenę.
Atgal
