In memoriam
04 11. Atsisveikinimas su dar vienu Šveicarijos lietuviu – Narcizu Prielaida
Janina Survilaitė
Pražydus magnolijoms, didžiosios šventų Velykų savaitės pradžioje, kovo 31 dieną gražų kalnų kraštą amžiams paliko dar vienas senosios lietuvių emigrantų kartos atstovas, septynias dešimtis metų pragyvenęs Ženevoje, NARCIZAS PRIELAIDA.
Gimė 1920 metais Azerbaidžane, Akstafoje.
Iki karo Prielaidos šeima gyveno Klaipėdoje, kur Narcizas puoselėjo svajonę tapti jūreiviu. Šios jo svajonės gražiai aprašytos žurnalistės Adelės Žičkuvienės apybraižoje „Jūra ir likimai“. Narcizas tam tikslui net studijavo karinėje jūrų akademijoje Italijoje, tačiau studijas nutraukė 1940-jų metų Lietuvos okupacija.
Nuo Sibiro šeimą išgelbėjo prasidėjęs karas. Kartu su savo dviem broliais: Zigmu ir Eugenijumi, Narcizas patraukė į Vakarus. Savo emigracinę istoriją Narcizas pasakodavo liūdnai, kaip didelėje neviltyje ir laikinume pergyventą laiką.
2010 metų sausyje aplankiau jį Ženevoje, švenčiantį savo 90-metį. Tai buvo paskutinis mudviejų interviu, kurį esu įdėjusi į savo knygą „ Visada tolimi –niekada svetimi“, 2011, LRS leidykla, p. 23-32.
Su Prielaida man teko laimė ilgai ir prasmingai bendrauti, 1999-2005 metų laikotarpiu, rengiant knygą „Alpių lietuviai“. Jo asmeninis archyvas buvo sutvarkytas preciziškai lyg geriausioje bibliotekoje, viskas sužymėta ir susegta į tomus chronologine tvarka.
Narcizo, kaip akredituoto žurnalisto 30-ties metų kūrybinė patirtis „Pasaulio lietuvyje“ atspindėjo visą Vakarų Europos emigrantų gyvenimą ir veiklą: svarbiausius įvykius, išeivių gyvenimo įvairenybes, lietuviškų studijų savaites, politines konferencijas, viskam suteikiant gyvą turinį, pasisemtą iš sunkių emigrantinių pergyvenimų, ištikimos tarnystės savo Tėvynei ir vilčių matyti Ją nepriklausomą...
Prielaida rašė ir į Anglijoje leidžiamą tikybinės ir tautinės minties žurnalą „Šaltinis“, taip pat į vietinę šveicarišką spaudą: “ Tribūne de Geneve“ (Ženevos tribūna ), „24 Heures“ (24 valandos ) ir kitus vietinius prancūziškai kalbančios Šveicarijos spaudinius.
„Kadangi menas – mano mylimiausia sritis, esu rašęs ir į Vakarų Europos meno leidinius- apie Čiurlionį, Vakarų Europos lietuvius menininkus: ženeviškius J. Katiliūtę, G. Stanulį, paryžiečius Adomą Raudį-Samogitą, Pr. Gailių, V. Kasiulį, Švedijoje gyvenusį Eugenijų Budrį ir kt.“- vis rodinėdavo man savo straipsnių iškarpas. Jas perskaičiuosi, labai daug sužinojau apie Sovietų sąjungoje man visai negirdėtus menininkus. Reikia pridurti, jog Prielaida buvo netik gilus meno kūrinių vertintojas, bet ir kolekcionierius. Jo šešių kambarių butas prie Ženevos ežero buvo lyg įdomus dailės parodų varnisažas.
Žurnalistas N. Prielaida 1982 metais buvo išrinktas į Tarptautinę žurnalistų federaciją, su kurios pažymėjimu įgijo teisę ne tik dalyvauti visose Žmogaus teisių gynimo konferencijose Ženevoje, bet ir pasisakyti.
Ne kartą yra pasakojęs apie pergyventas jaudinančias konferencijų akimirkas, kurių daugiausia buvo tada, kai pavykdavo gauti teigiamus atsakymus į savo klausimus, ir kitų valstybių palaikymą Lietuvos laisvės byloje.
Prielaida buvo vienas iš aktyvistų Ženevoje 1982-siais saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje M. Gorbačiovui susitinkant su R. Reiganu. Jis tada buvo ŠLB pirmininkas ir su valdyba parengė memorandumą Šveicarijos vyriausybei JAV prezidento R. Reigano susitikimo su Sovietų generaliniu sekretoriumi proga. Memorandume buvo išdėstyta, kad ŠL bendruomenė pasaulio valstybių vadovų susitikimo proga prašo Šveicarijos vyriausybės pareikšti p. Gorbačiovui, kad Baltijos kraštai turi gauti apsisprendimo teisę grįžti į demokratinių tautų šeimą, į ten, kur jie buvo prieš Molotovo-Ribentropo paktą.
Tai buvo labai drąsus prašymas, kuris visų nuostabai, buvo išpildytas. Šveicarijos vyriausybė prieš konferenciją atsiuntė raštą, kad ji laikėsi ir laikosi tos pačios pozicijos: nepripažinti Baltijos respublikų inkorporacijos į Sovietų sąjungą.
Savo pokalbiuose su Gorbačiovu Šveicarijos konfederacijos prezidentas priminė nepertraukiamą ryšį, kuris turi egzistuoti tarp laisvės ir tarptautinio saugumo garantijų, paminėdamas Baltijos šalis.
„Tokio džiaugsmo iki mirties nepamiršiu...“- pasakojo Prielaida.
Aktyvus dalyvavimas Jungtinių tautų konferencijose Prielaidai suteikė išskirtinių galimybių susipažinti ir bendradarbiauti su Vakarų Europos žurnalistais – antisovietiniais disidentais: Jurijum Orlovu, Leonidu Pliuščiu, Nadia Svitlyčna, Šveicarijos Rytų instituto Berne direktoriumi dr. P. Sageriu, antisovietiškai angažuotu šveicarų žurnalistu Hansu Rychneriu, rašiusiu aštrius straipsnius į visus vokiškai kalbančios Vakarų Europos spaudos leidinius.
Atgimus Lietuvai, Prielaidai teko ne tik organizuoti ir vertėjauti aukšto rango susitikimuose, kai iš Lietuvos atvykdavo vyriausybinės delegacijos tartis su Šveicarijos vyriausybe dėl įvairių politinių ir ekonominių šalių bendradarbiavimo reikalų, bet kelis metus buvo jam patikėtas atsakingas Lietuvos Ambasadoriaus postas prie Jungtinių Tautų organizacijos Ženevoje.
Į mano klausimą:“ Kam likote visą gyvenimą ištikimas – Evangelijai, Tėvynei, Tiesai?“- Narcizas Prielaida atsakė:
„Galėčiau pasakyti, kad visoms trims. Lietuva yra katalikiškas kraštas, gimiau giliai tikinčioje šeimoje, Romos katalikų saleziečių kolegijoje gavau religinio auklėjimo pagrindus, skaičiau Šventąjį Raštą, Evangeliją, lankiau katalikų bažnyčią Ženevoje. Nors mano žmona eidavo į protestantų bažnyčią, mes niekada vienas kitam tikėjimo reikalais netrukdėme ir likome ištikimi savo religijoms. Man ir mano kartos lietuviams, ypač emigrantams, Tėvynė ir Tiesa neatskiriamai gyveno mūsų viduje, be šių dviejų dalykų būtume buvę lyg be duonos ir vandens...“
Narcizas Prielaida priklausė tai senajai lietuvių išeivių gvardijai, kurie visus savo gyvenimo darbus, laimėjimus ir 50-ties metų antisovietinę veiklą emigracijoje paskyrė kiekviename žingsnyje galvodami, kad prisidėtų prie Tėvynės pilietiškojo solidarumo ir Tautos garbės išsaugojimo.
Atgal
