In memoriam
04 03. Sužeistų partizanų žygdarbis
(Pagal Broneslavos Vinskienės knygą „Ąžuolai“)
Antanas Bunevičius
Nedažnai atsitinka, kad nuo mūšio pradžios iki pabaigos kovotų sužeisti partizanai su sveikais okupantais. Taip pat nedažnai būna, kad keletas sužeistų partizanų nukautų dešimtkart daugiau priešų. Toks įvykis buvo partizaninio karo metu.
O buvo taip: 1945 m. žiemą, sausio 27 d. Geležinio vilko rinktinės partizanų būrys, vadovaujamas V.Marčiulionio-Viesulo, po eilinio susirėmimo su okupantais prie Jiezno naktį buvo priverstas atsitraukti Stakliškių link. Pasiekus Alšininkų kaimą, sužeistus penkis partizanus paliko prižiūrėti Danilevičių sodyboje. Budėti paliko sveiką V.Matiką-Sakalą.
Auštant rytui, per rūką budintis pastebėjo ant kalnelio stovintį priešų kulkosvaidį. Supratęs, kad juos supa okupantai, prikėlė sužeistus partizanus ir Danilevičių šeimą. Pasigirdo šūviai – žuvo išėjusi į lauką visa Danilevičių šeima. Spėjo pabėgti tik aštuonerių metų Vytukas su peršauta ranka.
Tarp sodybą apsupusių okupantų ir partizanų užvirė įnirtingas mūšis, kuris truko apie penkias valandas. Nedidelis sužeistų partizanų būrys atkakliai kovėsi su gausiomis priešo pajėgomis. Stribai ir kareiviai, negalėdami įveikti stipraus partizanų pasipriešinimo, padegė trobą. Partizanai kovėsi, kol degančios lubos ir balkiai pradėjo kristi jiems ant galvų. Besiveržiančius per ugnį partizanus vieną po kito pakirto kulkų verpetai. Mūšio metu žuvo visi penki sužeisti partizanai, kurie nukovė apie 80 priešų. Labiausiai pasižymėjo partizanų kulkosvaidininkas J.Bajoras-Žaibas, kuris žuvo paskutinis.
Nors visi partizanai žuvo, bet liko nenugalėti. Tai buvo pavyzdys, kaip sužeisti kovotojai gali nugalėti gausesnes sveikų priešų pajėgas.
Atgal
