In memoriam
03 28. Atsisveikinome su žurnalistu ir poetu Vytautu Barausku
Vytautas Žeimantas
Vilniuje po ilgos ir sunkios ligos mus paliko žinomas žurnalistas, poetas, daugelio dainų autorius Vytautas Barauskas.
Vytautas Barauskas
O juk atrodo visai neseniai mes gražiai paminėjome kolegos Vytauto 80-ies metų sukaktį. Ir šį sausį buvo smagu žiūrėti į kolegą Vytautą, kai jam LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius įteikinėjo medalį "Už nuopelnus žurnalistikai". Jis stovėjo aukštas, lieknas, tiesus, su žavia šypsena, atviras sau ir kolegoms. Mes nuoširdžiai plojome, tikėdamiesi, kaip tokiais atvejais priimta, apdovanotojo padėkos žodžių, jo kūrybos posmų. Taip ir buvo, tik kolega Vytautas pradėjo nuo naujausių savo eilių, kurios buvo parašytos ką tik, atlaikius... vieną po kitos tris sunkias operacijas. Ir po kiekvienos operacijos - naujas eilėraštis iš onkologinės palatos. Atrodytų tokiuose eilėse turėtų vyrauti tamsios spalvos, gal skausmas, bet nebūtų Vytautas Vytautu - jis skaitė, ir viltis bei šviesa sklido nuo jo lūpų.
Aš dar spėjau sumesti - juk jam jau greitai sukaks aštuoniasdešimt vieneri... Stebėtinos valios stiprybės žmogus. Tąsyk paklausiau, ką jis palinkėtų mūsų gausiai Lietuvos žurnalistų šeimai? Tikėjausi tiesaus atsakymo, o jo mintis nuvinguriavo:
- Vieno rajono seniūnija buvo paskelbusi gražiausios sodybos konkursą. Nugalėtoja tapo vieniša namų šeimininkė, prieš porą metų po autoavarijos likusi antros grupės invalide. Kai ją sveikinę seniūnijos atstovai, nustebę ir gėrėdamiesi sodybos grožiu, paklausė: kas gi suteikė tiek jėgų taip išpuošti savo kampelį, moteris atsakė: mano kampelis yra dalelė Lietuvos ir jis privalo būti gražus. Norėčiau palinkėti savo jaunesniems kolegoms žurnalistams, kad ir Jie savo rašinius įsivaizduotų kaip dalelę Lietuvos: tegul netrūksta leidiniuose publikacijų apie žmonių sielos grožį, jų širdies šilumą, jų pasiaukojimą puošiant ir gražinant Lietuvą.
Meilė tėviškei, Tėvynei, Lietuvai lydėjo kolegą Vytautą nuo pat mažens.
- Net iki 8 metų galvojau, kad Žemė yra tokio dydžio, kokią matydavau įsilipęs į aukščiausią kiemo vyšnią. Vėliau, po metų, kai, išėjęs į Gudžiūnų pradžios mokyklą pirmą kartą pamačiau ropojantį „žvėrį", kurį mama pavadino traukiniu, mano pasaulis išsiveržė iš gimtojo Valinės kaimelio ribų, - prisiminė Vytautas. - O gerokai vėliau įsitikinau, kad toji mano iš vyšnios stebima Žemė yra ne tik penkių šiaudastogių trobelių pasaulis, bet ji žymi visos planetos centrą. Mat kur tik bebuvau: Londone ar Čikagoj, Petro ir Povilo bažnyčioje Romoje ar Baltuose rūmuose Vašingtone, visur jutau neapsakomą trauką į savo vaikystės žemę, į kiemo vyšnių paunksmę, prie gimtojo Valinės upelio. Nes čia tyli lopšinė man skambėjo / ir glaudės mylinti mamos galva, / nes čia man mano žemė prasidėjo, /pasakius gražų vardą - Lietuva.
Kolega Vytautas nuo seno savyje brandino dvi mūzas: žurnalistikos ir poezijos.
- Prieš 62 metus sielą ir kūną atidaviau žurnalistikai. Viskas prasidėjo kai Kėdainių rajono laikraščio paskelbtame literatūriniame konkurse laimėjau trečią premiją už pasakėčią „Lapė ir jos dėdė". Šis nelabai tikėtas įvykis ko gero ir „pasiglemžė" mano likimą - laiškus mamai (vėliau ir ne tik mamai). ėmiau rašyti eiliuotus. Kažkas iš garsiųjų pasauly pedagogų teigė: „išugdyk poelgį, išugdysi įprotį, išugdęs įprotį, nulemsi likimą", - kalbėjo Vytautas. - Taip ir atsidūriau pradžioj eilinių, vėliau - vyresniųjų, o galiausiai ir vyriausiųjų redaktorių (Radijo ir televizijoje, „Genio", „Jaunimo gretų" žurnaluose, Lietuvos kino studijoje) kėdėse, o dalį savo sukarpytų naktų su įvairiausiom spalvom ir įvairiais atodūsiais sudėjau į per dešimtį prozos bei poezijos knygų. Ir dar - (tiesa, ne be kompozitorių pagalbos ar kaltės) „į gyvenimą paleidau" daugiau kaip 600 dainų.
Vytautą kaip žurnalistą pažinojau dar nuo tų laikų, kai jis redagavo tuomet labai populiarius žurnalus „Genį" ir „Jaunimo gretas". Kaip poetą - nuo jo pirmųjų eilėraščių vaikams rinkinių „Mažųjų lopšinė" (1967), „Saulutės žirgeliai" (1972). Meile dvelkiančių eilių kolega Vytautas pateikė ir LŽS bei NŽKA išleistoms žurnalistų poezijos rinktinėms "Šitas aidas toli girdis..." (2012) ir "Sušvieski, saule" (2014). Kaip dainų autorių - klausantis radijo, televizijos, respublikinėse Dainų šventėse. Kaip žmogų, kolegą - bendroje Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos ir Lietuvos žurnalistų sąjungos veikloje, Senjorų klube.
Prisiminė ir kelionė į Kauną, į kurią išsiruošėme kartu su Vytautu. Mat jis, tikrai turėjęs neramią sielą, įkūrė Poezijos ir kitų menų mėgėjų asociaciją „Branduma", kurios tikslas buvo burti įvairaus amžiaus Lietuvos žmones, mylinčius literatūrą, meną, o ypač poeziją, į bendrą sambūrį ir tuo būdu turtinti jų laisvalaikį, puoselėti žmonių dvasines vertybes, skatinti kūrybinį polėkį turinčius žmones rašyti ir kurti. O Kaune turėjo įvykti „Brandumos" narių suvažiavimas, beje, vėl išrinkęs Vytautą šios asociacijos prezidentu. Tada Kaune susirinkusiems buvo pristatytas ir Vytauto išleistas naujas kūrybos almanachas „Branduma". Jo iniciatyva asociacija pradėjo leisti spalvotą žurnalą "Brandumos aidai".
Tąsyk paklausiau Vytauto, ką jis galvoja apie mūsų žurnalistų kūrybinį daržą?
- Žiūrėdamas iš buvusio laikmečio perspektyvų, žiūriu su pasigėrėjimu: leidinių gausybė, spaudos laisvė, laisvas žodis. O teko gi dirbti ir laikmečiu, kai cenzūra nenorėjo duoti leidimo platinti žurnalą vaikams „Genys" todėl, kad viršelyje vilkas nebuvo panašus į vilką, - džiaugėsi spaudos laisve Vytautas.
O už ką šiandien galima pagirti žurnalistus ir ko trūksta dabartiniams žurnalistams?
- Girti galima už daug ką: už drąsą, už tematinę įvairovę ir t.t. Bet greta viso to, man atrodo, žiniasklaidoje pernelyg daug ir dažnai vaikomasi sensacijų. Ir, deja, nešančių negatyvią nuotaiką vartotojui. Tokiu būdu per ilgą laiką susidaro negatyvus fonas apie mūsų valstybę ir visą bendruomenę. Žmonės tampa lyg už anapus širmos, ne visada matantys tikrovę, todėl vis dažniau pastebimas žmonių irzlumas, nepasitenkinimas, nusivylimas, apie ką byloja vis augantis savižudybių skaičius, vis mažėjantis rinkėjų būrys, vis kandesnės replikos Vyriausybės narių, parlamentarų, kitų institucijų adresu. Kažkas yra teigęs: „Devyniasdešimt devynis kartus pakartok kokį nors melą ir šimtąjį kartą jis taps tiesa", - sakė kolega Vytautas. - O apie periodinius leidinius vaikams net sunku kalbėti. Trūksta kvapo. Juk neliko nei vieno periodinio laikraščio vaikams. Labai sumenko ir tie keli žurnalėliai, skirti vaikams. Atseit, labai brangi leidyba ir verslininkams tai nepelninga. Bet argi viską darome tik tam, kas storina piniginę? Turime verslo grandus, kurie valdo įvairias žiniasklaidos priemones, bet juk irgi ne visada tik dėl to, kad didėtų sąskaitos bankų sąskaitose. Per jas jie kuria ir valdo savo politiką ir politikus. O kodėl negalėtų koks nors koncernas leisti (tarkim savo darbuotojų vaikams) laikraštuką ar žurnalą „Mūsų mažiesiems" ar „Jaunesniojo amžiaus vaikams", kuris pasiektų ir kitus Lietuvos vaikus - būsimuosius koncerno darbininkus, tarnautojus, specialistus, Lietuvos patriotus. Girdėjau apie Japonijoje esančias gamyklas, kurios išlaiko net restoranus savo darbininkams. Neabejoju, kad jie praranda dalį pridėtinės vertės, bet jie pelno didelę savų darbuotojų moralinę, dvasinę vertę. Teko septynis metus redaguoti „Genį", kurio tiražas siekė per 100.000 egzempliorių, ir vis vien gaudavome nusiskundimus iš laiškanešių, kad juos „rečiau puola vilkai, negu vaikai", klausinėdami, kada atnešite žurnalo naująjį numerį.
Pacitavau tik keletą minčių, kurias užsirašiau per šį sausį vykusį, deja, paskutinį interviu su kolega Vytautu. Dabar tos eilutės man tapo dar brangesnės. Jose tikras Vytautas - brandus žurnalistas, pilietiškas žmogus, tikras humanistas.Kovo 22 dieną mes netekome talentingo žmogaus, gero bičiulio.
Atgal
