In memoriam
02 21. Tremtinės Salomėjos Jankevičiūtės-Škikūnienės likimą prisimenant
Ona Striškienė, Paįstrys, Panevėžio r.
Vasario 12-ąją dieną sueina metai kai į Amžinybę iškeliavo tremtinė, tautodailininkė, Šiaulių tremtinių choro I-oji metraštininkė Salomėja Jankevičiūtė–Škikūnienė. Palaidota Ginkūnuose, tremtinių kapuose šalia vyro tremtinio Petro Škikūno.
Salomėja Jankevičiūtė–Škikūnienė gimė 1922 m. Aukštagojo kaime, Pumpėnų parapijoje, Pasvalio rajone. Ji buvo jauniausia iš aštuonerių Antaninos ir Antano Jankevičių vaikų. Augo du broliai ir šešios seserys. Pasitūrinčių ūkininkų vaikams, jų darbštumas ir gabumai, ypač jaunėlei Salomėjai, žadėjo mokslų kelius, gražią ateitį. Bet likimas sudėliojo kitaip.
Tremtinės; centre sėdi Emilija Jankevičiūtė, sesuo Salomėja Jankevičiūtė (stovi dešinėje). Pečiora, 1956.03.09 d. Foto iš Antano Jankevičiaus šeimos archyvo
Visos jos seserys buvo aukšto ūgio, turėjo labai gražius balsus, iki senatvės giedodavo bažnytiniuose choruose. O Salomėja turėjo aukštą, sodrų balsą, kai kas jai numatė didžios solistės karjerą, deja... Jos tėtis buvo žemdirbys, su savo šeima dirbo žemę, augino gyvulius, turėjo bityną. Jis buvo Pumpėnų bažnyčios maršalka, daug laiko skirdavo bažnytiniams reikalams. Buvo doras, darbštus žmogus, labai ramaus charakterio. Antanas Jankevičius dažnai turėdavo atitrukti nuo namų ir darbų, buvo kooperatyvo Pumpėnuose buhalteris. Motina Antanina Glebavičiūtė-Jankevičienė buvo tretininkė, seserys – pavasarininkės.
Per Šv. Velykas į Jankevičių namus visada buvo sukviečiami kaimo vaikai, sodinami už stalų, padengtų baltomis staltiesėmis. Jie buvo vaišinami arbata iš porcelianinių puodukų su lėkštelėmis, paimamų iš bufetų, ir bandelėmis. Buvo duodama gražiai išmargintų kiaušinių, kuriuos nudažydavo seserys Jankevičiūtės. Kieme būdavo ritinėjami kiaušiniai, žaidžiami žaidimai. Aukštagojo kaime, netoli Antano Jankevičiaus sodybos, prie jo pušyno buvo rengiamos įvairios jaunimo, katalikiškų organizacijų renginiai, šventės. Ten sueidavo minios žmonių, su organizacijų vėliavomis, kvietimais būdavo pakviečiami gerbiamiausi asmenys.
Salomėja baigė Panevėžio mergaičių amatų mokyklą. Ji nepaprastai matė ir regėjo spalvas, kiekvienos spalvos ji atskirdavo nuo 10 iki 20 atspalvių. Kryželiu siuvinėti paveikslai, numegzti kostiumėliai, rankomis rišti kilimėliai, kilimai. Ne vienoje parodoje yra buvę eksponuoti jos darbai, ir kas kartą juos pamatė, pamiršti neįstengs.
1945 m. Salomėja Jankevičiūtė mokėsi konservatorijoje antrame kurse, ji tiesiai iš auditorijos, buvo išvesta ir ištremta. Vežta tuo pačiu ešelonu, kaip ir jos senas tėtis Antanas Jankevičius ir dvi seserys Emilija ir Apolonija. Dalį kelio Salomėja buvo vežama atskirai, be maisto, rūbų, pinigų, tik vėliau prijungta prie šeimos. Ir sunku įsivaizduoti, ką turėjo jausti vos per dvidešimt perkopusi konservatorijos II-ojo kurso studentė pavaryta iš paskaitos ir tiesiai įkišta į gyvulinį vagoną. Po kelių dienų ji susitiko su dviem sesėm ir tėvu, kuris greitai mirė. Jis ten ir liko amžino įšalo žemėje. Trylika metų teko išbūti svetur, visa jaunystė praėjo po svetimu dangum. Kur nutvėrusi medžiagos skiautelę, siūlo galiuką siuvinėjo, mezgė – taip speiguotoje šiaurėje pražysta našlaitės, rugiagėlės. Taip užsimirštama, mažiau besopa širdį.
Seserys po daugelio patirtų vargų, kančių, nepriteklių grįžo į Lietuvą, tėviškę rado išdraskytą, senasis jų tėvas amžiams liko svetimoje žemėje. Ir dabar akyse matau tetos Salomėjos baltoje drobėje siuvinėtas tris rožes (trims tremtinėms seserims) ir kryželį tėčiui. Ji tiesiog nušvitusiu veidu pasakodavo apie gimtąjį Aukštagojį, jo žalias pievas, ramiai ošiantį mišką, paukštelių dainas. Iš tos aplinkos ji paveldėjo nepaprastą spalvų regėjimo ir derinimo meną, absoliučią klausą ir sodrų sopraną. Kurio neužšaldė Sibiro snieginai, ji buvo išgirsta niūniuojant prie darbų. Tada perkėlė į kitą darbą ir sudarė sąlygas vakarais repetuoti. Ji dainavo klubo scenoje likimo draugams ir tremtyje. Dainavo pasipuošusi jau ten savo rankomis siuvinėta suknele. Dainavo, nes tai buvo nusiraminimas rūsčioje kasdienybėje, dainavo, nes jautė, kad kelia dvasią ir aplinkiniams. Grįžusi po tremties apsigyveno ir dirbo Šiauliuose. Nelabai kaip tada žiūrėjo į tremtinius. Ji turėjo nuostabias rankas ir įsidarbino Šiaulių buitinio aptarnavimo kombinate siuvinėtoja. Pareigose kilo, bet trukdė tai, kad buvus tremtyje.
Salomėja ir Petras Škikūnai, Šiauliai, 1975 m.
Stebindavo Salomėjos Škikūnienės darbštumas ir kruopštumas. Įsivėlus klaidai ji išardys kad ir pusę darbo, bet klaidos nepaliks. Prisimenu, kaip mano teta Salomėja laukė, kada išeis į pensiją, tada atsidėsianti kūrybai. Taip ir buvo. Kasdien dirbdama po 14-16 valandų, per aštuonis mėnesius surišo kilimą. Iš kur ta kantrybė, jei vien brėžinį braižė, taisė, spalvas rinko keturis mėnesius. Ji mezgė vašeliu ir virbalais, audė juosteles, kaklaraiščius, labai dekoratyviai siuvinėdavo. Yra išsiuvinėjusi dešimtis paveikslų, surišusi daug kilimėlių ir didžiulių kilimų. Aišku, viena būtų tiek nepadariusi, jei ne vyras Petras Škikūnas, taip pat tremtinys. Jis jai padarė rėmą-stakles, privyniodavo siūlų, dažnai vadavo ruošdamas maistą, bėgdamas į parduotuves. Iš šių žmonių reikėjo mokytis tarpusavio supratimo. Tik ir girdėjai: „Saliut, pailsėk, einam prie ežero“, o ji atsiliepia: „Palauk, Petreli, čia būtina užbaigti. Aš tuoj“. Žiūrėk, praeina valandžiukė, kita, o Salomėja nepakelia galvos nuo savo darbelio. Gaspadorius tai knygą skaitinėja, tai radijo klausosi, tai meškerę tvarko. Jau ir vakaras. Vyras Petras prieis prie žmonos, paklaus, ar kuo negalįs pasitarnauti, ir pasakys: „Saliut, bėgsiu į parduotuvę maisto, kad neuždarytų“.
Petras Škikūnas buvo baigęs mokslus, labai apsiskaitęs, daug žinantis, bet mažai kalbantis. Jis sakydavo: „Neišpasakosi, neišdejuosi. Mudviejų likimai – kaip ir tūkstančių tremtinių“. Nors ir nekalbus, bet pasakojo, kaip augo didelėje šeimoje: „Tiek aš, tiek Salomėja augome aštuonių vaikų šeimose jauniausi. Buvom palepinti arba nuskriausti“. Paskui mokykla, kariuomenė, karininkų mokykla, tarnyba štabe iki karo, o po to - pats tolimiausias tremties taškas, nes toliau jau nebegalėjo nuplukdyti.
Salomėja ir Petras Škikūnai be galo mylėjo žmones, gimines. Eidavo į renginius, dainuodavo tremtinių chore. Salomėjos kankliavimą įjungdavo į choro atliekamos programos visumą. Ji kruopščiai rašė tremtinių klubo istoriją. savo siuvinėjimus, nėrinius, siuvinėtus paveikslus, įvairia technika padarytus kilimus padovanojo Šiaulių „Aušros“ muziejui.
Salomėja turėjo puikią kalbėjimo dovaną. Ji prasmingai kalbėdavo giminės susiėjimuose arba liūdesio valandą per artimųjų laidotuves prie kapo. Motina, trys seserys palaidotos Pumpėnų kapinėse. Kada tik atvykdavo į Pumpėnus, visada kruopščiai sutvarkydavo artimųjų kapelius, nuplaudavo paminklą sakydama: „Tik dukroms nešalta ir nekaršta, nes reikia padaryti“.
Kai aš buvau suaugusi, matydama mano polinkį į kraštotyrą, domėjimąsi šeimos tradicijomis, relikvijomis, pakvietė pasivaikščioti po Aukštagojo kaimą ir mišką. Ji sunkiai beatpažino išsiskiriančias dvi pušis, kurios buvo tarsi varteliai buvusioje šokių aikštelėje. Tuomet aplink mus žaliavo miškas, jokios aikštelės nebuvo. Aš puikiai vaizduotėje mačiau aikštelę miške, nes ir mano gimtosios Mitabynės arimai senai apsodinti ir virtę miškais. Salomėja pasakojo, kad aikštelę simboliškai apvesdavo juostele, visi eidavo pro praėjimą tarp pušų, niekas nė nemanė išsisukinėti ir nepirkti bilieto, tai būtų buvusi didžiulė gėda. Netoli jos tėvų sodybos, prie pušyno buvo rengiamos įvairios jaunimo, katalikiškų organizacijų susiėjimai, šventės.
Po tremties. Seserys iš kairės: Apolonija Jankevičiūtė-Railienė, Emilija Jankevičiūtė, Salomėja Jankevičiūtė-Škikūnienė ir brolis Antanas Jankevičius
Prisimenu tetos Salomėjos pasakojimą, kaip jos brolis, mano tėtis Antanas Jankevičius, būdamas dar visai jaunas sugalvojo pastatyti paminklą, žuvusiems gimtojo Aukštagojo kaimo savanoriams. Ir ji jauniausia jo sesuo, pritariant jų tėčiui lėkė vienas į vieną, kitas į kitą kaimo pusę. Sukvietė šeimų atstovus į Jankevičių namus ir tuomet buvo tikrai nutarta pastatyti paminklą. Šis kryžius, po aukščiausiais klevais ir dabar tebestovi Aukštagojo kaime prie keliuko, vedančio į Pumpėnus.
Salomėja ir Petras Škikūnai, jaunesni būdami labai mėgo keliauti, uogauti, grybauti. Atvažiuodavo pas mus į Mitabynės kaimą, Panevėžio rajone. Radusi baravyką juo, kaip vaikas gėrėdavosi, kviesdavo ateiti, kol nenupjovė, jo apžiūrėti. Džiaugdavosi, sakydavo: „Žiūrėk, žiūrėk kokį gražuolį radau“. Ji galėdavo valandų valandas išbūti gamtoje, klausytis medžių šlamėjimo, paukštelių giesmių, grožėtis saulėlydžiais ir krintančiu rasos lašu.
Ne kartą teta Salomėja perpasakojo motinos pamokymą elgtis santūriai ir mandagiai. Ji pasakojo, kad 1930 m. liepą į jų kiemą atėjo jaunas kunigas, pasisveikino su tėvais, o jai ištiesė saldainių pakelį. Ji su visa sauja pasisėmė iš ten saldainių, motina paprašė ją visus tuos saldainius supilti atgal ir paimti tik porą. Jai tada buvo 8-eri, tą ir kitas pamokas išmoko puikiai, ji visada santūri, taktiška ir išdidi. Jaunas žmogus, kuris ją vaišino saldainiais buvo kunigas Alfonsas Lipniūnas-Lipnickas, iš gretimo Talkokių kaimo. Kunigas buvo atėjęs padėkoti Antaninai Jankevičienei už šeimininkavimą jo primicijų dienos vaišėse. Padovanojo savo paties fotografiją su įrašu: „Mylimiems Jankevičiams primicijos vargelius prisiminti. Kun. A. Lipnickas. 1930. VII..6“. Šią fotografiją, šeimos relikviją, Jankevičių šeima yra išsaugojusi ir turi kunigo kankinio Alfonso Lipniūno ranka užrašytą fotografiją.
Kada tik lankausi jų tėviškėje Aukštagojo kaime, pažvelgusi miško link, mintyse regiu besirenkančius šeimomis į visos apylinkės, parapijos šventes, pasipuošusius šventiniais rūbais, benešančius organizacijų vėliavas, kurių gana nemažai buvo. Jie rinkosi, nes sekmadieniai, buvo šventi. Jie kažką turėjo savyje daugiau, jiems reikėjo bendrystės. Jie suprato pareigas, taip juos auklėjo, taip jie tęsė ir perdavinėjo amžinąsias vertybes, kurias stengėsi iš jųjų atimti.
Atgal
