In memoriam
02 07. Tragiškos dienos sukaktis
Ona Jankevičiūtė-Striškienė
Paįstrys, Panevėžio r.
Jau septyniasdešimt metų skiria mus nuo tragiškų įvykių, kurie vyko Mitabynės kaime, Panevėžio rajone. Vasario 2-oji nuo 1945-ųjų mūsų šeimai, gal net ir visam Mitabynės kaimui, – pati liūdniausia diena. Tada įvyko Savickynės tragedija.
Tą dieną buvo užklupti partizanai, ėję Jutiškių pamiške. Žuvo penki: būrio vadas, Lietuvos puskarininkis Petras Kulbis, broliai Antanas ir Juozas Kirkilai, Povilas Krikščeliūnas ir Petrulis. Buvo sužeistas partizanas Indriūnas. Jį pasisekė išvežti su pro šalį važiavusiu malkų vežimu. Buvo nukautų kareivių. Stribams kilo įtarimas, kad Juozas Savickas pakvietė partizanus ir šie rengė pasalą. Įsiutę iš pykčio ir ištroškę kraujo sugriuvo į Savickynę.
Savickų duktė Adelė iš karto buvo peršauta, įšliaužė į sklepą-žeminę. Po mūšio ją radę šautuvų buožėm užmušė. Nušovė motiną, tėvą, beeinant iš trobos, sudegino namus. Liko dešimties sūnus Vytautas, kurio tuo metu namuose nebuvo. Kita jų duktė Anelė, tragedijos metu tarnavo pas žmones. Jinai po šių įvykių išėjo į Pumpėnų valsčių dokumentų tėvų ir sesers laidojimui ir negrįžo, ten buvo nukankinta. Kur palaidota, nežinia. Anksti rytą iš tėvų namų stribai išsivarė Kazimierą Jurkevičių, mano dėdę. Kitą dieną Pumpėnuose nukankino ir kažkur užkasė, mes iki šiol nežinom.
Paminklas Mitabynėje žuvusiems partizanams, autorius Bronislovas Mažylis. Foto Onos Striškienės
Tą diena Savickų žuvo trys. Buvo du karstai, nes tėvo kūnas sudegė kartu su troba, kiek laiko karstai stovėjo sklepe–žeminėje. Skrebai juos vis atidarydavo, kažko ieškodami. Pavasarį, vasarą toli jautėsi kvapas, žmonės nuardė žeminės stogą ir taip palaidojo, užpildami žemėmis. Čia tebesiilsi šių niekuo nekaltų trijų bežemių, vargo žmonių palaikai.
Už dvidešimt žingsnių nuo šio kapo stovi kuklus medinis kryžius, pastatytas šalia beržo, po kuriuo rastas nušautas Savickų kaimynas, mano senelis Anicetas Jurkevičius. Neva už tai, kad atvažiavo vežti nušautųjų prastais ratais. Tai buvo ramus, darbštus ūkininkas, truputį keistuolis, gal dėl to, kad grojo savo gamybos smuiku. Gal, kad buvo labai stiprus, turėjo milžino sveikatą ir jėgą. Senelis palaidotas Paįstrio kapinėse. Nebuvo tuomet vyrų, laidojo, duobę kasė, karstą nešė vien moterys. Mano motina be ašarų negalėdavo prisiminti tų dienų ir įvykių. Ir kaip neverks, neraudos, jeigu gyveno už puskilometrio, o tėvo laidotuvėse nebuvo. Mūsų tėtis dirbo darbo batalione, o namie buvo keturi mažamečiai vaikiukai, jaunėlei Antaninai tebuvo keturi mėnesiai. Mama, tiesiog, negalėjo dalyvauti laidotuvėse, atsisveikino su velioniu iš vakaro. Visas kaimas buvo nuliūdęs ir pasimetęs.
Vasario 2-oji – Grabnyčių diena. Ji man įsimintina ne todėl, kad nuo vaikystės žinojau, kad žmonės eina į bažnyčią, meldžiasi, šventina žvakes. O todėl, kad paauglystėje sužinojau, kad tai tragiška diena mano visam Mitabynės kaimui. Aš gimiau tik praėjus dešimčiai metų nuo tų įvykių, ir tada Savickynės tragedija buvo tabu. Seniau niekas nepasakodavo to, kas praėjo. Buvo, tai buvo. Perkentėjo, apraudojo ir bandė kabintis į tai kas liko. Į gerus kaimynus, į šeimą, į žemė, į darbą. Niekas nieko neprašė, nelaukė davimo, dirbo, kūrė, mokėsi, džiaugėsi arba tylėjo.
Savickų šeimos kapas buvusioje jų sodyboje
Mitabynės kaimo tragedija aprašoma įvairiai. Nebėra tų, kurie matė – tiksliai nesužinosi. Nemažai rimtų knygų, net valstybinių įstaigų leistų, perverčiu, o jose netikslumu pilna. Kada mano Motina norėjo susigrąžinti savo Tėvo žemę, ilgai vargom. Kol įrodėm, kad Anicetas Jurkevičius miręs. Jis buvo 1871 m. gimimo, nušovė 1945 m. vasario 2 d. Visi aplinkiniai žino, o Pumpėnų valsčiaus knygoje tuščia nuo 1945 m. sausio iki balandžio. Ir įrodinėk, kad paprastai žmogus 120 metų negyvena. Ką žinai, gal gyvenęs būtų, nes milžino sveikatą turėjo, jei nebūtų nekalto nušovę.
Kryžius, kur 1945-02-02 d. žuvo Anicetas Jurkevičius
Savickų sodyba – šventa kaimo vieta. Visada buvo ir yra lankoma žmonių. Ten Savickų šeimos kapas, ten žuvo partizanai, ten nušautas Anicetas Jurkevičius. Ten dabar stovi Panevėžio žygeivių rankomis, tautodailininko, Paįstrio kraštiečių klubo ‚‚Ąžuolas‘‘ prezidento pavaduotojo Bronislovo Mažylio iniciatyva pastatytas medinių paminklų kompleksas ir 2009 metais pastatytas tipinis valstybinis paminklas partizanams. Pastatyta praėjus penkiasdešimčiai metų nuo tų žiaurių įvykių. Dabar pripratau, o anksčiau net nustebdavau, kaip žmonės net vidužiemį atkanka ir suranda tą vietą. O iš tikrųjų, jie niekad ir nebuvo užmiršę, - tą kampelį miškų glūdumoj. Nesibijojo net tada kapelio puošti, lankyti ir uždegti žvakes. 1990 metais buvusio Paįstrio kolūkio vadovo Benedikto Striškos iniciatyva ant kapo pastatytas akmeninis paminklas su iškaltomis pavardėmis. Kiekvienas pro šalį keliaujantis būtinai užsuka pagerbti šio žemės lopinėlio, permirkusio nekaltų žmonių krauju, net pusę amžiaus laukusio Šv. Mišių aukos ir pašventinimo, kuris įvyko 1995 m. gegužės 20 d.
Paįstrio kapinėse 2014 m. vasario 2 d. ant artimųjų kapų uždegiau žvakes. Buvo taip pat begaliniai slidu, kaip ir prieš 70 metų. Parymojau, pastovėjau, o ką tu žmogau bepridursi. Ar visiems šauksi, kad abiem mano seneliams 1945 metais atėmė gyvybes. Kad išžudė nekaltus žmones, daugelį ištrėmė. Tebūna pagarba nekaltai kentėjusiems, žuvusiems. Jų garbingai nueitas kelias tik drąsina ir stiprina mus.
Atgal
