In memoriam
12 05. Reginutės Šleikaitės Vizbickienės 70-mečiui
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Skapiškis (Kupiškio raj.) garsėja kuriančiais žmonėmis. Kol leido sveikata, gražiai siuvinėjo ir ne vieną savo darbų parodą surengė Vlada Klimkaitė, tautodailės darbais Skapiškį garsina Bronius Bickus, nors nei vienos dienos nesėdėjęs už staklių, nuostabius audimo raštus yra sukūręs Paulinas Kaluina, išleisdamas knygą „Motinos meilė audimo raštuose“, knygą apie Skapiškį yra išleidusi Skapiškio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Aliutė Elena Markevičiūtė, knygą, skirtą vienos gatvės istorijai – istorijos mokytoja Stasė Mažeikytė. Skapiškį liaudies teatrų festivaliais „Pienės medus“, „Pienės vynas“ ir „Pienės pūkas“ garsina režisierė Vita Vadoklytė. Skapiškis garsėja ir renginiais prie Koplytstulpio bei Rūpintojėlio Dievo tarnui Mečislovui Reiniui ir sodyboje kaupiama ukrainistika, skatinančia čia apsilankyti Lietuvos ukrainiečius bei svečius atvykusius iš Ukrainos.
Pandėlyje prie Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios pirmąsyk susirinkusi Šleikų giminė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Plačiai veiklą skleidžia Kupiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Skapiškio kaimo filialo vyr. bibliotekininkė, Skapiškio bendruomenės pirmininkė Roma Bugailiškienė, atgaivinanti prieškario ir kurianti naujas tradicijas. Renginiuose šauniai pasirodo Skapiškio pagrindinės mokyklos mokytojos Nijolės Bagdonavičienės parengti vaikai – mokytoja juos moko pajusti ir perteikti lietuvių kalbos grožį. Yra ir kitų asmenų garsinančių Skapiškį gražiais darbais. Viena jų skleidusi širdies grožį – Regina Šleikaitė – Vizbickienė, kuri šįmet būtų atšventusi 70-ąsias gimimo metines.
Reginutės tėvai, seserys ir brolis
Karolina (Karusė) Radzevičiūtė (1910–2000) kilusi iš Rokiškio rajono, Juodupės seniūnijos, Pakapės kaimo nepriklausomybės laikais, praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje, atėjo tarnauti pas Čivinskus, valdžiusius prie ežero esantį Mituvos dvarą (Skapiškio parapija).
Juozas Šleikus (Šleika) (1911–1998) buvo gimęs Anykščių rajono Dabužių parapijos Devenių kaime (jį vos ketverių metų paliko motina, išvykdama į Rusiją), našlaitį augino giminaičiai ir svetimi. Juozas baigė keturis skyrius, tad buvo tais laikais labai apsišvietęs. Tarnavo savo krašte pas Karosus. Atlikęs tarnybą armijoje, nebegrįžo į savo kraštą, o atsidūrė Mituvoje pas Čivinskus ir ėmė darbuotis dvare.
Čia susipažino su Karolina, sukūrė šeimą. Karolina ir Juozas Šleikai gyveno viename Mituvos dvaro gale, kitame – gerajame – gyveno dvaro savininkai Čivinskai. Skapiškėnas Bronius Stuoka (gim. 1928 07 10) prisimena dvaro pečius su ypatingais kokliais.
Jauniausioji Reginos Šleikaitės – Vizbickienės sesuo Genovaitė Rudinskienė (kairėje) su jauniausia Reginos dukra Justina Šamšoniene (viduryje) ir vaikais Rusne bei Martynu. Nuotraukos dešinėje Genovaitės dukra Audronė Žukauskienė
Karo metu, artėjant sovietų armijai ir antrą kartą rusams okupuojant Lietuvą, lenkų kilmės Čivinskai su abiem sūnumis ir dukra pabėgo į Lenkiją. Dvarą ir apie 10 ha žemės jie paliko Šleikams. Dvarponiams išvykus, niekas ten negyveno ir tos, negyvenamos patalpos, ėmė nykti, griūti. Dvaro stogas dengtas skindeliais (medinėmis lentelėmis) netaisomas ėmė irti...
Čia, Mituvos dvare Karolinai ir Juozui Šeikams gimė penki vaikai: Irena (1936 m.), Stanislovas (1938–1994), Janina (1940 m), Regina (1944–2007) ir Genovaitė (1946). Šleikų šeimoje augo ir Bronius Radzevičius, kuris vėliau vedęs Emiliją Tumonytę, susilaukė sūnaus Vytauto.
Karolina Šleikienė labai sirgdavo, ypač žiemą, tad vaikais daugiausia rūpinosi tėvas Juozas. Jis pirkdavo ir medžiagą dukrų suknelėms. O kaip pasakoja skapiškėnas Bronius Stuoka, būdamas labai geras žmogus Šleika talkino žmonai Karusei audžiant: paruošdavo audeklus.
Karo metu, einant frontui, Šleikai susikrovę daiktus į vežimą, susivystę tik ką gimusią Reginą, bėgo į mišką. Nuo snaiperių šūvių užsidegė vežimas, sudegė ne tik visi vežime buvę daiktai, bet ir dokumentai, nuotraukos, o Karolina, pasičiupusi į glėbį „gyvą ryšulėlį“, bėgo, tačiau koja užkliuvo už kelmo ir ji krito, o tas „gyvas ryšulėlis“ nuskriejo toli. Motina jau manė kad kūdikis nebegyvas – tačiau Regina buvo kietai suvystyta ir laimingai nuskriejusi, nukrito ant samanų. Kadangi snaiperiai nesiliovė šaudyti, tai motina išvyniojo tą „gyvą ryšulėlį“ ir vystyklą panaudojo kaip baltą vėliavą...
Prie kapo padarytas unikalus suolelis (Gintaro Varno darbas)
Po karo išduodant dokumentus Juozas buvo įrašytas nebe Šleikus, o Šleika – tad vyresniųjų mergaičių (Irenos ir Janinos) pavardės Šleikutės, o Reginos ir Genutės – Šleikaitės.
Vyriausios Šleikų dukros Irenos Šleikutės krikšto tėvai buvo dvarponiai Čivinskai. 24 metų ji ištekėjo už Henriko Stasėno. Išaugino tris vaikus: Vincą, Virgį ir Valentą. Šeima gyvena prie Skapiškio, Dailiūnuose.
Vienintelis Juozo ir Karolino Šleikų sūnus – Stasys Šleikus buvo vedęs Emiliją Slėnytę gyveno Sriubiškėse, mirė plaučių vėžiu, palaidotas Švedukalnyje, vėliau prie jo palaidoti tėvas ir motina, o 2004 m. ir sesuo Regina. Stasys buvo gabus, mokėsi vien penketais, turėjo „gerą galvą“, tad dirbo pašto viršininku. Būdamas patiklus, pakliuvo į netinkamą kompaniją, ėmė išgėrinėti, pametė pašto seifo su pinigais raktus. O jį atidarius, išaiškinus išeikvojimą, pakliuvo į kalėjimą – gavo laisvą rėžimą. Ši nelaimė labai paveikė motiną – ji susirgo nervų liga. Ir tik Zarasuose iš Švedukalnio kilęs gydytojas Gintautas gebėjo Karoliną Šleikienę išgydyti.
Stasio ir Emilijos Šleikų šeima išaugino tris vaikus: Valdą, Virgį ir Daivą.
Prie kapo ant suoliuko sėdi Justina Pipynienė su vyru Vidu
Janina Šleikutė, 1967 m. ištekėjusi už Pijaus Šlapiko, išaugino keturis vaikus: Rasą, Liną, Vykintą ir Eglę. Gyvena Gelgaudiškyje, Šakių r.
Regina Šleikaitė, 1968 m. ištekėjo už Broniaus Vizbicko ir viena išaugino 7 vaikus.
Jauniausias Karolinos ir Juozo Šleikų vaikas – dukra Genovaitė. 1967 m. ištekėjusi už Petro Rudinsko (1937 08 02–2014 05 12) išaugino tris vaikus: Audronę, Audrių ir Leoną. Šeima gyvena Dailiūnuose, prie Skapiškio.
Dvaro pastatui irstant, sūnus Stasys dvaro kieme pasistatė gryčią ir į ją persikėlė su tėvais.
Juozas Šleika buvo labai apsišvietęs žmogus – prenumeruodavo daug laikraščių ir žurnalų. Tą liudija skapiškietė Aldona Kytrienė dirbusi laiškininke Skapiškyje (Skapiškio m. ryšių skyriaus III kl. laiškininkė), daugiau kaip tris metus (1974 02 07–1977 06 01) nešiojusi spaudą.
Juozas Šleika – sąžiningumo etalonas, apie 1,5 metų praleidęs kalėjime „už vagystę“, apie kurią net nežinojo. Kolūkyje su kuliamąja kūlė grūdus. Juozas grūdus svėrė. Dirbantieji prie grūdų tvarkymo, Juozui nieko nesakę, nusprendė pasilikti grūdų darbo užbaigtuvėms (alui). Tačiau kažkas paskundė ir visi kaltę suvertė svėrėjui Juozui ir jis buvo nuteistas 8 metams kalėjimo. Juozui pakliuvus į kalėjimą, Karolina su vaikais labai vargo: kolūkio valdžia nedavė net arklio sklypeliui suarti. Tada ji pati, vietoj arklio, įsikinkydavo į plūgą ir jį traukdavo, o Stasys „kervodavo“... Tik po Stalino mirties Juozas buvo paleistas iš kalėjimo.
Prie antkapinio paminklo Regina Kytraitė – Mieželienė (kairėje) ir Teresė Kriščiūnienė (dešinėje). Antkapinė skulptūra Švedukalnyje (Gintaro Varno darbas)
Šleikai iš Mituvos apie 1986 metus atsikėlė į Skapiškį ir apsigyveno Pandėlio gatvės pabaigoje nedideliame namelyje, nusipirktame iš Miranovskajos. Jos niekas nevadino nei vardu nei pavarde, visiems ji buvo žinoma tik kaip „Ciotka“. Ji, išgyvenusi Leningrado blokadą, pasakojo apie jos sunkumus, badą, apie tai, kad valgymui virdavo diržus... Pati Miranovskaja, pardavusi namelį, apsigyveno senelių namuose Panevėžyje.
Šiame namelyje Juozas Šleika gyveno iki mirties, o jam mirus, Karoliną Šleikienę prižiūrėjo dukra Irena, o vėliau – Regina.
Reginos mokslas ir darbai
Regina – ketvirtas Karolinos ir Juozo Šleikų vaikas. Mergaitė gimė 1944 m. birželio 10 d. Regina, į ją visi kreipdavosi „Rėne“, mokėsi Skapiškio vidurinėje mokykloje. Jau nuo mažumės buvo labai meniška – ypatingai gražiai piešė. Piešė karves ir kitus gyvūnėlius, juos iškirpdavo iš popieriaus ir žaisdavo – kitokių žaislų nebuvo: viskas iš gamtos. Prisirinkdavo kankorėžių, iš „arkliadančių“ gamindavo lėlytes. Vyriausiajai seseriai Irenai nusibosdavo prižiūrėti mažiukes, o Regina su jaunesniąja sesute Genute turėjo daug ką bendra ir amžiaus skirtumas nedidelis. Pasak sesers Genutės Rėnė buvo ramiausia iš visų vaikų, mažiausia prikrėtusi „zbitkų“. Genutė ir dabar tebesidžiaugia, kad Bronys iš karinės tarnybos Severomorske joms parvežė lauktuvių: mažesnėms kaspinų, Irenai – laikrodį.
Iš mažens niekieno neragindama Regina eidavo į bažnyčią, barstydavo gėles – pasisiuvo suknelę gėlių barstymui. Regina rūpinosi vyresnioji sesuo Irena.
Prie sodybos, kurios įsigijimui svarus buvo ir Reginos Šleikaitės – Vizbickienės žodis. Iš kairės: Justina Pipynienė su vyru Vidu, Regina Kytraitė - Mieželienėir Danutė Baronienė. Priekyje sėdi Aldona Kytrienė
Pradinėse klasėse, kurį laiką vienoje klasėje teko kartu mokytis ir šio straipsnio autorei. Nors Regina buvo labai gabi, tačiau, baigus keturias pradžios mokyklos klases, toliau mokytis tėvai nebeleido, sakydami: „Tegul būna prie ūkio“.
Jaunutė būdama susirgo „smegenų uždegimu“ – sunkiai pagydė. Po šios meningito ligos Regina tapo labai jautri.
Rėnė nenorėdavo eiti į jokius susibūrimus, jaunimo šventes: šokius, karnavalus ar kitokius renginius, kurių tuomet Skapiškyje buvo labai gausu. Genovaitė, norėdama nueiti į šokius, pirmiausia turėjo prisikalbinti pusantrų metų vyresnę seserį Reginą, ir tik tada prašyti mamos leidimo. Į šokius jos eidavo „pažiopsoti“, kaip ir daugelis paauglių bei vyresnio amžiaus moterų. Regina buvo labai „sarmatlyva“ (gėdyjosi), tad Genutė prisimena, kaip ją slapčia mokiusi šokti valsą.
Jaunos mergaitės darbai kolūkyje
Visai jaunutė Regina pradėjo dirbti kolūkyje, girdė veršelius. Vėliau – pradėjo melžti karves. Pradėjusi melžti karves, pradėjo lankyti Skapiškyje veikusią vakarinę mokyklą ir užbaigė 7 klases.
Fermoje centralinius suvirinimo darbus atliko Bronius Vizbickas, kilęs iš Rokiškio raj. Pagurių kaimo. Čia susipažino su Regina, sukūrė šeimą.
Jau jaunystėje skleidėsi gabumai menui, literatūrai ir ji galėjo daug pasiekti. Tačiau tolesnius mokslus sutrukdė šeima, gausus būrys vaikų...
Ir augindama vaikus retsykiais parašydavo vieną kitą posmą, mėgo ir piešti.
Prie sodybos, kurios įsigijimui svarus buvo ir Reginos Šleikaitės – Vizbickienės žodis. Iš kairės: Justina Pipynienė su vyru Vidu, Regina Kytraitė - Mieželienėir Danutė Baronienė. Priekyje sėdi Aldona Kytrienė
Šeimyninis gyvenimas: svetimi ir savi namai
Ištekėjusi Regina išsikėlė gyventi į vyro tėviškę Paguriuose. Bronius tėvų namuose įsirengė antrąjį (kitą) namo galą. Čia susilaukė dukros Irenos. Paskui trumpai gyveno Patupiškėse. Ten gimė du vyresnieji vaikai.
Netoli Skapiškio girininkijos, Vengriškio vienkiemy (tai buvę Palionies namai, vėliau kolūkis čia buvo leidęs gyventi Čeikams) į aplūžusią klėtelę 1973 m. lapkrity atsikėlė Vizbickai čia gimė vaikai: Violeta, Virginija ir Romualdas. Bronius Vizbickas per daugelį metų vienas pastatė šeimai namą ir 1980 m. į jį persikėlė. Šiame name gimė jauniausia dukra Justina.
Tėvui atsisakant vaikų ir šeimos, pagal kolūkinį kiemą buvo dalijamas turtas. 7/8 turėjo atitekti Reginai ir 7 vaikams. Tačiau tėvas, nenorėdamas su tuo sutikti, pateikdavo ieškinius į vis aukštesnes instancijas. Ir kol penkerius metus vyko teismo procesai tris metus negalėjo parduoti sodybos. Prasidėjus teismo procesams mažiausiai dukrai Justinai buvo apie 13 metų.
Tuo metu (apie 1992 metus) Reginos tėvas Juozas Šleikus nupirko Skapiškyje nedidelį Indriūnų namelį dukrai ir anūkėliams.
Pagaliau pasibaigus teismo procesams ir pardavus sodybą (nupirko Dainius Gabnys), Reginutė atidavė apie 3000 litų susidariusios – susikaupusios skolos ir už 10 000 litų 1996 m. nusipirko Skapiškyje nedidelį Onos Gailiūnienės namą (Pandėlio gatvė Nr. 12). Pati namo šeimininkė, šįmet sulaukusi garbingo 100 metų gyvena Skapiškio geležinkelio stotyje pas dukrą.
Reginos šeima – vaikai
Nors vyras Bronius Vizbickas nerimtai žiūrėjo į šeimą, Regina, būdama labai darbšti, sunkiai dirbdama, kad ir nesulaukdama vyro tėviškos paramos, viena gebėjo išauginti ir išmokslinti septynis vaikus.
Vyriausia dukra gimusi 1968 m. lapkričio 23 d. buvo pakrikštyta Irenos vardu. Mokėsi Skapiškyje. Baigusi 8 klases, įstojo į technikumą Vabalninke (nuo 1955 m. iki 1991 m. vadinosi Vabalninko tarybinis ūkis-technikumas), įgijo zootechnikės specialybę. Išvažiavo į Rokiškį ir dirbo ne pagal specialybę, o „Lelijos“ siuvykloje. Ištekėjusi už rumuno Georgijaus Iliuc, su mažais vaikais sugrįžo į Skapiškį ir įsidarbino fermoje, dirba Dainiaus Gabnio bendrovėje. Su Georgijumi susilaukė Rolando ir Lauros. Susituokusi su Valdu Baliu augina Lauryną ir Austėją.
Henrikas Vizbickas, vienintelis Reginutės ir Broniaus Vizbickų sūnus gimė 1970 m. lapkričio 2 d. Mokėsi Skapiškyje ir, baigęs 8 klases, įstojo į Panevėžio I-ąją profesinę mokyklą, kuri ne kartą keitė pavadinimą. Įgijęs tekintojo specialybę, pusę metų mokėsi Švenčionėliuose ir įgijo vairuotojo specialybę. Sugrįžęs Skapiškį, dirbo kolūkyje. 1992 metais atlikęs karinę tarnybą – tai buvo pirmieji lietuviškos kariuomenės kariai – gyveno Skapiškyje. Vėliau, vedęs Skapiškio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Elenos Juzefos Merkienės (1929 01 07–2013 04 26) vaikaitę Editą Merkytę, pora metų gyveno Skapiškyje, po to išvyko į Noriūnus. Išaugino dukrą Enriką, kuri jau sulaukusi dukrelės Patricijos. Nesusiklosčius šeimyniniams santykiams su Vilma Špokauskaite susilaukė dukros Rūtos Vizbickaitės. Henrikas jau 9 metai dirba Londone.
Kristina Vizbickaitė gimė 1973 m. liepos 14 d. Kaip ir visi Reginos vaikai mokėsi Skapiškyje, o baigusi pagrindinę mokyklą, kaip ir Henrikas įstojo į Panevėžio I-ąją profesinę mokyklą, kuri, kaip jau minėta, ne kartą keitė pavadinimą. Mokyklą baigė įgydama virėjos specialybę. 1991–1993 m. Kristina Vizbickaitė dirbo virėja – valgyklos vedėja Skapiškio vidurinėje mokykloje, 1994 m. išvažiavo į Rokiškį – dirbo Prano Blažio kepykloje „Darola“. Pastaruoju metu persiklasifikavusi: po metų mokslo užsiima privačia veikla – dirba dažytoja. Gyvena Rokiškyje. Su Almantu Mičeliu sukūrusi šeimą augina Vytautą ir Karoliną.
Šv. Rašto studijų grupė – po dviejų metų darbo bendra nuotrauka su kunigu dr. Gediminu Jankūnu (viduryje) Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje. Dešinėje kraštinė - Regina Šleikaitė–Vizbickienės
Dukra Violeta gimė 1974 m. rugsėjo 25 d. Baigusi Skapiškio vidurinę mokyklą ir Panevėžio A. Domaševičiaus aukštesniąją medicinos mokyklą (mokykla veikė 1941–2002), įgijo medicinos sesers specialybę. Dirbo Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (greitosios pagalbos ligoninėje Lazdynuose), dabar dirba Antakalnio klinikose. Su vyru Gintaru Šileikiu susilaukė Justo ir Ievos.
Virginija Vizbickaitė gimė 1976 m. vasario 5 d. Skapiškyje baigusi 9 klases ir Kupiškio profesinę technikos mokyklą, tapo namų ūkio ekonome. Dirbo Rokiškyje Prano Blažio kavinėje ir kepykloje. Nuo 2013 m. dirba Rokiškio „Maximoje“ prie maisto ruošimo (bandelės, sausainiai, tortai...). Su Aleksandru Fiodorovu augina tris vaikus: Rozvitą, Lauryną ir Liutaurą. Šeima gyvena Rokiškyje.
Romualda gimusi 1978 m. birželio 6 d., baigusi Skapiškio vidurinę mokyklą, mokėsi Utenos aukštesniojoje medicinos mokykloje. Įgijusi medicinos sesers specialybę dirbo Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (greitosios pagalbos ligoninėje Lazdynuose). Pastaruoju metu dirba Vilniaus universiteto Onokologijos institute (Santariškių ligoninė). Su vyru Gyčiu Duknausku augina tris vaikus Joną, Viltę ir Paulių. Gyvena Vilniaus rajone Skirgiškėse (apie 10 km nuo Santariškių).
Jauniausia Vizbickų dukra Justina gimė 1980 m. sausio 5 d. Baigusi Skapiškio vidurinę mokyklą, Rokiškio kolegiją ir VPU (dabar Lietuvos Edukologijos institutas) tęstines studijas, įgijo vokiečių filologijos specialybę. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (Vilniuje) dėstė vokiečių kalbą. Šios kalbos nebelikus, Justina dirba auklėtoja popietiniame skyriuje. Su Donatu Šamšonu sukūrė šeimą ir augina Rusnę bei Martyną.
Šitokį gausų būrį vaikų Reginai Vizbickienei auginti padėjo visos seserys – rėmė maistu ir pinigais. O jauniausioji dukra Justina pinigų tęstinėms studijoms užsidirbo Vokietijoje visus metus dirbdama aukle Kiolne.
Reginutė artimųjų prisiminimuose
Rėnė – vargo pelė, - sako Elenutė ir Bronius Stuokai, - aukojo save dėl vaikų.
Regina valgė prastą maistą, ką tuo metu turėjo. Toks maistas, kaip sako Aldona Kytrienė, nusilpnino organizmą, tada ir puolė įvairios ligos. Viena pati, ką valgiusi, ką nevalgiusi –vis rūpinosi vaikais: ir išaugino, ir išmokino.
Paskutiniu metu jau ir pensija tapo didesnė – gavo priemokas už vaikus: jeigu ne trys persileidimai būtų išauginusi visą dešimtį... Taigi, gaudama didesnę pensiją galėjo pagyventi, bet atėjo nelaukta liga: blaivininkę pagriebė kepenų cirozė, užkrėstas hepatitas. Ir Aukščiausiasis ją pasišaukė į Amžinybę; ypatingą – antrąją Velykų dieną, ją pasišaukė Prisikėlęs Kristus.
Katalikiška veikla
Iš mažų dienų būdama giliai tikinti Regina, sovietmečiu nutekėjusi į ne itin religingą šeimą ir pati nebeturėjo tiek laiko skirti bažnyčios lankymui. Tačiau sovietmečiu visi Reginos vaikai buvo parengti Pirmajai Šventajai Komunijai, priėmė Sutvirtinimo Sakramentą. Mergaitės nepaisė pajuokos kad jas vadindavo „klupčiukais“: bažnyčioje procesijų metu barstė gėles.
Paaugus vaikams ir atėjus nepriklausomybei, Reginos veikla gražiai išsiskleidė tarnyste bažnyčiai. Aldona Kytrienė pasakoja, kad „Regina buvo bažnyčios puošėja, plovė bažnytinius rūbus, sodino ir ravėjo šventoriuje gėles, prižiūrėjo šventoriuje esančius kunigų kapus. O jos mažame namelyje giedojome rožinį, o gavėnios metu – įvairias giesmes. Pradžioje rožančių kalbėti rinkdavomės vis kitame kieme (ėjome po kiemus), vėliau – tik pas Reginutę“. Aldona Kytrienė pasakoja, kad Reginutę labai mylėjo ir gerbė Skapiškio klebonas Povilas Varžinskas (1922 11 25–l948 12 19–2012 07 31), nes ji juo rūpinosi: ne tik savanoriškai tvarkė bažnyčią, bei kleboniją, išplaudavo klebono drabužius, bet ir nunešdavo klebonui pagaminto šilto maisto.
Kaip pasakoja aktyvus Kupiškio pasauliečių pranciškonų (tretininkų) brolijos narys Stasys Skabeikis, Regina Vizbickienė buvo labai nuoširdi, su tvirtais moraliniais principais, galėjusi kiekvienam patarti, tad į ją kreipdavosi įvairiausi žmonės. Regina domėjosi psichologija, filosofija, gilinosi į Šv. Raštą – turėjo šios krypties įvairios literatūros, knygų. R. Vizbickienė dalyvavo tuometinio Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijos vikaro kun. dr. Gedimino Jankūno organizuotoje Šv. Rašto studijų grupę, kuriai kunigas vadovavo pora metų. Jam išvykus iš Kupiškio ši grupelė veikė dar ketvertą metų. Kadangi Šv. Rašto studijų grupės (priklausė apie 20 žmonių) užsiėmimai vykdavo kiekvieną trečiadienį vakarais, tai Regina buvo nusisamdžiusi net kambarėlį, kad galėtų pernakvoti, nes nebebūdavo autobusų grįžti į Skapiškį. Reginutė buvo aktyvi katalikė, pasaulietė pranciškonė, svajojo įkurti pranciškonų pasauliečių grupelę Skapiškyje, tačiau susidūrė su moterų abejingumu pasauliečių pranciškonų veiklai. O ji pati, po kelių metų aktyvios veiklos, 2006 m. spalio 4 d. davė amžinuosius įžadus – tapo oficialia tretininke. Kun. dr. Gediminas Jankūnas ir dabar yra Panevėžio pranciškonų pasauliečių brolijos dvasinis vadovas ir regiono magistras. Panevėžio regionui priklauso Anykščių, Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Rokiškio dekanatuose veikiančios tretininkų brolijos.
Reginutė palaikė Telšių kunigų seminarijoje besimokantį klieriką Vykintą Šimėną ir labai pergyveno jam palikus seminariją, finansiškai yra rėmusi ir Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos klieriką Remigijų Tubelį (deja, jis paliko kunigystę). Ji lankė vaikų globos namus Obeliuose. Čia, viename renginių, kuriam vadovavo V. Šimėnas, ji pasakojo savo gyvenimo istoriją.
R. Vizbickienė meldėsi Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai ir Paberžės Švč. M. Marijos Apsilankymo bažnyčiose, klausė t. Stanislovo (Mykolo Dobrovolskio) OFM Cap. (1918 09 29–1944 03 25–2005 06 23) pamokslų, žavėjosi jo dėmesingumu kiekvienam atvykstančiam, lankėsi Paberžės dvare, kuriame įrengtas muziejus 1863 m. sukilimo dalyviams.
R. Vizbickienė kasmet vykdavo į Šiluvą (yra organizavusi ir skapiškėnų kelionę), meldėsi Vilniaus Kalvarijose, daug kartų pati važiavo bei organizavo skapiškėnų kelionę į Švč. M. Marijos pasirodymo vietą netoli Imbrado (Zarasų dekanatas), į Obelius.
Straipsnio autorei atvykus į Skapiškio bibliotekoje organizuojamą renginį, neatsisakydavo patalkinti, o jai nusipirkus Skapiškyje sodybą (Reginutė ir pasiūlė įsigyti tą sodybą), atvykstant iš Vilniaus autobusu su daiktais, pasitikdavo su rateliais, kad nereikėtų tampyti nešulių, atnešdavo šilto maisto... Taip ji rūpinosi visais, dalindama ne tik skanesnį kąsnį, bet kartu ir savo širdies gėrį.
Vaikus išaugino, sulaukė pulkelio vaikaičių, rodos, beliko tik džiaugtis gyvenimu, deja, sunkių darbų gausa jaunystėje, nepritekliai, širdies gėla, išsekino jos organizmą – iškilo įvairiausių ligų, su kuriomis ji, kamuojama skausmų, kantriai ir ištvermingai kovojo...
2007 m. balandžio 9 d. Viešpats pasišaukdamas Reginutę pas save, užbaigė jos kančias.
Pagarba Motinai – atminties saugojimas
Reginutė palaidota Švedukalnio kapinėse prie savųjų: brolio, tėvo ir mamos. Labai greitai jos kapą papuošė įspūdinga medinė Motinos skulptūra: į visus žvelgiantis geraširdis veidas, o rankose Rožinis. Tai skulptoriaus Gintaro Varno (iš Kavoliškio, Rokiškio r.) 2008 m. atliktas darbas. Netrukus prie kapo pastatytas to paties tautodailininko sukurtas suolelis: ant jo atsisėdęs patenki į motinos rankas – vietoj ranktūrių – apglėbiantys pirštai.
Reginutė, jeigu būtų buvusi galimybė baigti mokslus, galėjo tapti literate, dailininke ar kokia kita humanitarinės krypties žymia asmenybe – tačiau ji save aukojo vaikams: kiekvienas vaikas buvo jos nepasiektų meno aukštumų ir svajonių viršūnė, kiekvienai savo atžalai gebėjo perduoti širdies gėrį, pajusti svajonės polėkį... Širdies gėrio ir grožio negailėjo ne tik savo vaikams, giminaičiams, bet ir pažįstamiems
Jauniausios Reginutės dukros Justinos Samsonienės mintys
Mūsų mama buvo ypatingas žmogus. Ji mums brangiausias žmogus, nes ji –mūsų mama. Ji, dažnai pamiršusi save, atiduodavo mums paskutinį kąsnį, pinigus ir viską, ko negalima pinigais išmatuoti, kad tik mes būtume sveiki, kad mes įgytume išsilavinimą ir geresnę gyvenimo kokybę.
Tik dabar, kai mes patys esame tėvai ir turime vaikų, kai jau, rodos, suprantame žmogaus paskirtį šiame pasaulyje, kai jau gyvenime patyrėme šilto ir šalto, galime suprasti ir įvertinti mamos pasiaukojimą, vargą ir begalinę kantrybę mus auginant.
2005 m. birželyje jauniausiai Reginos dukrai Justinai (dešinėje) įteikiamasVilniaus pedagoginio universiteto, vokiečių kalbos filologijos specialybės Bakalauro diplomas. Kairėje Regina Vizbickienė
Gyvenimas, mūsų mamai, skyrė daug sunkumų, nepriteklių ir išbandymų, tačiau ji niekada nepalūžo, neparodė vaikams savo baimės dėl neaiškios ateities vienai auginant didelį būrį vaikų. Ji mums nuo vaikystės skiepijo meilę ir pagarbą žmogui, Dievui, ugdė dvasines vertybes, mokė būti tikru žmogumi. Ji savo gyvenimą paskyrė šeimai. Mama, mums tavęs labai trūksta, mes tau būsim visada maži vaikai.
xxx
Reginutė gebėjo išauginti daug ir gerų vaikų, branginančių motinos atminimą: jie ne tik prižiūri savo vaikystės namą Skapiškyje (nuo 2014 m. balandžio 1 d. jį nuosavybės teise turi jauniausios dukros šeima, saugodama motinos ir savo vaikystės atminimą), bet dukra Violeta ir Gintaras Šileikiai kitoje Pandėlio gatvės pusėje nusipirko buvusios Skapiškio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojos Joanos Meilutienės namą: kad visi turėtų kur parskristi į savo vaikystės lizdą jau su savo šeimomis, su atžalomis. Tad atvažiavę visi, net ir maži vaikai – Reginos vaikaičiai – kruopščiai darbuojasi...
2013 m. liepos 13 d. Pandėlyje Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje kun. Kostas Balsys aukojo šv. Mišias Šleikų giminei. Tai pirmas Šleikų giminės susitikimas (atvyko didžioji dauguma – apie 80 žmonių), kurį organizavo Genovaitės Šleikaitės – Rudinskienės sūnus Audrius. Tikimasi, kad giminės susitikimai kartosis – juk turi ką papasakoti vieni kitiems – kad ir apie retą moterį Reginą Šleikaitę – Vizbickienę, apie kurią autorei daug medžiagos suteikė jos jauniausia sesuo Genovaitė Rudinskienė ir jauniausia Reginos dukra Justina Šamšonienė, bei kiti skapiškėnai ir net ją pažinojusieji kupiškėnai, tarp jų ir tretininkas Stasys Skabeikis (jis parūpino ir pora nuotraukų). Visiems talkinusiems autorė kuo nuoširdžiausiai dėkoja.
Atgal
