In memoriam
11 29. J. Žemaitis–Vytautas: Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus
Vincė Vaidevutė Margevičienė
Sukanka 60 metų, kaip sovietų okupantai pasmerkė Lietuvos Prezidentą generolą Joną Žemaitį-Vytautą sušaudymui.
Šios iškilios asmenybės kova devynerius metus šaltuose bunkeriuose nepritekliuje, pavojuose, kiekvieną dieną pasiruošus žūti už Tėvynę, išpildė didžiausius tautos lūkesčius. Jie buvo įrašyti į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją, kad Lietuva „prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti“.
Šiandien, prisimenant prieš 60 metų sušaudytą Lietuvos Respublikos Prezidentą, jo žodžiai kaip niekad yra svarbūs. Lygiai taip, kaip išliko svarbūs partizanų žodžiai, rašyti 1947 m. Šventajam Tėvui su raginimu išgirsti kovojančios Lietuvos balsą: „Šventasis Tėve, mes tikimės būti išklausyti. Mes daug ir labai daug iškentėjome dėl švento tikėjimo, dėl apaštalų Sosto ištikimumo. Todėl turime vilties tikėtis Jūsų pagalbos. Mes mirštame, bet mirdami norime girdėti Jūsų paguodos žodį ir pasaulio katalikų suraminimą, kad mūsų vaikai daugiau nebekentės dvasios vergijos. Mes tikime, kad Jūsų galingas žodis pajudins laisvę mylinčių tautų Vadus iš susnūdimo. Šventasis Tėve, mūsų raštas nėra toks, kokį norėtume parašyti. Rašome pogrindyje, prie mirgančios lemputės, kas valandėlę laukdami čekistų. Tyčiomis nežymime vietų ir asmenų, nenorėdami čekistams duoti medžiagos. Kai šis raštas Jus pasieks, gal mūsų nebebus. Kol jį nuneš, daug nešančiųjų pervers čekistų kulka. Šventasis Tėve, mums, mirštantiems už Religijos ir Tautos laisvę, suteik palaiminimą“.
1953 m. Maskvos Butyrkų kalėjime teismo posėdžio metu Lietuvos Prezidentas, generolas Jonas Žemaitis-Vytautas sakė: „Istorija moko, kad kraujas niekada nebūna pralietas veltui. Jei ne dabar, tai už penkiasdešimties, už šimto metų Lietuva, iškovojusi laisvę, įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus. (…) Aš, kaip ir kiti mano bendražygiai, laikau, kad sovietų sąjunga savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį…“.
Tribunolo pirmininkas pasipiktinęs nutraukė teisiamąjį ir pareikalavo paskutinio žodžio nenaudoti antisovietinei agitacijai. Bet J. Žemaitis tęsė: „Šį sovietinės vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu ir todėl laikau, kad neturiu tarnauti sovietinėje armijoje. (…) Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu buvau aš, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“.
Jonas Žemaitis-Vytautas po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu. Jo vardu pavadinta Lietuvos karo akademija, keletas mokyklų.
Su pagarba ir pamoka ateičiai privalome prisiminti šią iškilą Lietuvos asmenybę. Prezidentas generolas Jonas Žemaitis-Vytautas iki pat mirties neišdavė savo Tėvynės, tikėjo jos Nepriklausomybe, nors ir suprasdamas savo padėties beviltiškumą, kartu su bendražygiais kovojo rezistencijoje. Tai istorinis pavyzdys visiems, kas yra tikra meilė Lietuvai.
Atgal
