In memoriam
09 09. Donatas Banionis (1924-04-28 – 2014-09-04)
Donatas Banionis gimė 1924 m. balandžio 28 d. Kaune. Pirmasis vaidinimas, į kurį jį, dar keturmetį, nusivedė mama – Kauno jėzuitų gimnazijoje rodyta „Kristaus kančia“. 1932–1937 m. būsimasis aktorius lankė pradžios mokyklą, labai gerai mokėsi. Jau antrame skyriuje jis ėmė vaidinti mokyklos spektakliuose, pamėgo kiną, svajojo tapti kino aktoriumi. Dar besimokydamas D. Banionis pradėjo dirbti statistu Valstybės teatre Kaune. Dalyvaudavo ne tik dramos, bet ir operos, baleto spektakliuose.
Donato Banionio talentą atrado Juozas Miltinis. Jaunystėje aktorius, kaip ir jo teatras, atidavė duoklę pokario estetinėms pažiūroms, ieškodamas kelio į save. Miltinio teatras vis dėlto išsaugojo skonį gerai literatūrai, brandindamas vaidybos tikroviškumą, psichologizmą. Tuo sudėtingu laikotarpiu kūrybine atgaiva Banioniui tapo klasikos, ypač komediniai, vaidmenys.
Brandžiausius vaidmenis teatre Banionis sukūrė J. Miltinio spektakliuose, kurie išgarsino Panevėžio teatrą toli už Lietuvos ribų, – Jorgeną Tesmaną Henriko Ibseno „Hedoje Gabler“, Vilį Lomeną Arturo Millerio „Komivojažerio mirtyje“, Bopertiui Eugène-Marin Labiche‘o komedijoje „Šiaudinė skrybėlaitė“, nedidelį, bet įsimintiną Banko vaidmenį Williamo Shakespeare‘o „Makbete“, Bekmaną Wolfgango Borcherto pjesėje „Lauke, už durų“ (Sovietmečiu Miltinis vienintelis išdrįso pastatyti šią klasika tapusią Borcherto pjesę, o Banioniui ji tapo raktu į šiuolaikinę tragediją), Edgarą Augusto Strindbergo dramoje „Mirties šokis“. Iš viso teatro scenoje Banionis sukūrė per pusšimtį vaidmenų. Dalis jų tapo Lietuvos teatro viršukalnėmis.
„Tragiškas kartais gyvenimas, baisus, – yra sakęs Banionis, – bet man visuomet norisi polemizuoti, apeliuoti į žmones – reikia nugalėti, žmogus privalo gyventi.“ Toks požiūris leidžia geriau suprasti, kaip aktorius formuoja savo personažų dramatišką „dvasios interjerą“. Kitokį – komedinį D. Banionio talentą atskleidė daugybė aktoriaus sukurtų vaidmenų teatre ir kine, ir jį apibendrino paskutinis jo darbas teatre: Johano Sebastiano Bacho vaidmuo, sukurtas drauge su dažnu kino partneriu Regimantu Adomaičiu – Georgu Friedrichu Hendeliu spektaklyje pagal Paulo Barzo „Susitikimą“. 1999-aisiais šį spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė aktoriaus sūnus, režisierius Raimundas Banionis.
Kine ir televizijoje D. Banionis sukūrė apie 70 vaidmenų. Kine jis debiutavo 1959 m., režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“. Po to kūrė vaidmenis Raimundo Vabalo filmuose „Vienos dienos kronikoje“, „Marš, marš, tra-ta-ta...“, o Vaitkaus vaidmuo V. Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ (1965) atnešė aktoriui tarptautinę šlovę. Šį filmą D. Banionis vadino svarbiausiu savo darbu kine. XX a. septintojo dešimtmečio viduryje aktorius pradėjo filmuotis kitų kino studijų filmuose – iš daugybės vaidmenų išsiskiria jo darbas pas garsųjį režisierių Grigorijų Kozincevą filme „Karalius Lyras“ (1970), tais pačiais metais vokiečių režisieriaus Konrado Wolfo filme sukurtas įspūdingas didžiojo ispanų dailininko Francisco Goya‘os vaidmuo. Vienas ryškiausių D. Banionio vaidmenų kine – Krisas Kelvinas Andrejaus Tarkovskio filme „Soliaris“ (1972). Šis filmas buvo apdovanotas specialiuoju Kanų festivalio žiuri Grad Prix bei buvo nominuotas Auksinės palmės šakelės apdovanojimui (1972).
1994 metais D. Banionis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2004 metais – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2008 m. už istorinį indėlį į lietuvišką kiną aktorius apdovanotas „Sidabrine gerve“. 2013 m. Donatui Banioniui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, 2014 m. – Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Tūkstančiams teatro, kino žiūrovų daugelyje pasaulio šalių Donatas Banionis liko kaip Lietuvos teatro ir kino veidas, Lietuvos kultūros veidas.
Donatas Banionis – didžiausias dabarties Lietuvos aktorius.
Aktorius Regimantas Adomaitis
Donatas Banionis teatro supratimo, etikos, idėjos klausimais buvo tikras Maestro. Jį gali sulyginti tik su didžiaisiais teatro menininkais – ir režisieriais, ir aktoriais. Maestro buvo didžiosios etikos pavyzdys, didžiosios idėjos skleidėjos.
Aktorius Vytautas Rumšas
Tai buvo reto darbštumo, valios, užsispyrimo žmogus. Jis mokėjo atsitraukti nuo buities tam, kad galėtų kažką išmokti vardan savo vaidmens.
Aktorius Algirdas Paulavičius
Tai buvo aktorius iš didžiosios raidės – labai gilus, labai disciplinuotas, padorus, iki graudumo stropus. Galiu tik padėkoti likimui, kad galėjau būti šalia.
Aktorė Dalia Malėnaitė
Atgal
