In memoriam
09 05. Ketverių metų brydė Lietuvoje
Borysas Petrovičius Klimčukas (1951 03 18–2014 09 02)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Lietuvą pasiekė netekties žinia – rugsėjo 2-ąją prieš vidurnaktį į Amžinojo Tėvo namus iškeliavo Ukrainos valstybės ir politikos veikėjas, Regionų partijos narys, diplomatas Borysas Petrovičius Klimčukas. Mirė Vokietijoje kur gydėsi nuo sunkios ligos. B. P. Klimčukas glaudžiai sietinas ir su Lietuva: tai ketvirtas Ukrainos Nepaprastasis ir Įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje, buvęs Voluinės srities Lucko gubernatoriumi ir, užimdamas šias atsakingas pareigas, prisidėjęs ir finansiškai rėmęs lietuvių organizuojamus renginius Lucke.
Borysas Petrovičius Klimčukas (1951 03 18–2014 09 02). Nuotrauka iš Bazilionų vidurinės mokyklos fondų
15-kos metų pedagogo stažas
Borysas Petrovičius Klimčukas – Petro Ivanovičiaus ir Olgos Archypivnos sūnus gimė 1951 m. kovo 18 d. Kovelio raj. Vološkų kaime (Voluinės sritis).
Studijuodamas Valstybės universitete Charkove (1968–1974) tapo žinomas kaip veiklus ir labai gerai besimokantis studentas. Įgijo geografo specialybę. Universitete susipažino su tos pačios specialybės tik žemesnio kurso studente Svetlana Oleksijevna (gim. 1952 m.) ir paskutiniame kurse sukūrė šeimą.
Vėliau, jau dirbdamas, B. Klimčukas įgijo antrąjį aukštąjį išsilavinimą – 1996 metais baigėCharkovo nacionalinį universitetą – tai „Jaroslavo Išmintingojo Teisės akademija Ukrainoje“.
Įgijęs pedagoginių žinių B. P. Klimčukas vienerius metus (1974 m. rugsėjis – 1975 m. rugpjūtis) mokytojavo Rivno srities Ostrogo mokykloje – internate (dabar – akademija).
Baigus mokslus žmonai, šeima 1975 m. išvyko į Voluinės kraštą – Kovelį. Kovelyje abu dirbo III vidurinėje mokykloje (dabar tai Kovelio vidurinė mokykla Nr. 7): Svetlana dėstė geografiją, o Borysas 1980 m. rugpjūtyje buvo paskirtas Kovelio aštuonmetės mokyklos Nr. 9 direktoriumi. Šias pareigas užėmė iki 1982 m. sausio. Tada pusę metų buvo vienos įmonės Kovelyje inžinieriumi, o 1982 m. rugpjūtyje vėl paskirtas mokyklos direktoriumi. Kovelio mokyklai Nr. 11 (vidurinio švietimo mokykla) jis vadovavo iki 1990 m. rugpjūčio.
Veiklus, energingas pedagogas rūpinosi ne tik mokykla – tad neliko nepastebėtas visuomenės. 1990 m. birželio B. Klimčukas išrenkamas Kovelio miesto mero pavaduotoju, o 1992 m. birželyje – Voluinės srities Lucko gubernatoriumi. Šias pareigas jis ėjo iki 2002 m., tad neatsitiktinai įvardytas kaip gubernatorius rekordininkas – ilgiausiai buvęs šiose pareigose. B. P. Klimčukas tapo įtakingiausiu Voluinės srities lyderiu, autoritetu vietos ūkininkams ir rajonų vadovams. Nors Voluinės sritis buvo silpna ir dotuojama, gubernatorius palaikė ryšius ir turėjo įtakos Ukrainos centrinei valdžiai. Todėl B. P. Klimčukas laikomas savotišku fenomenu, kurį lėmė jo lojalumas Prezidentui ir sėkmingas vadovavimas gubernijai, jo organizaciniai gebėjimai, kurių dėka gubernija tapo stabilia.
B. P. Klimčukui išvykus į Lucką, žmona Svetlana Klimčiuk toliau dirbo mokykloje Kovelyje ir pas vyrą atvyko 1993 m., nes vyresnė dukra Juliją Kovelyje baigė vidurinę mokyklą. Atvykusi pas vyrą į Lucką Svetlana įsidarbino Lucko gimnazijoje Nr. 21 ir dirbo iki B. Klimčukas buvo paskirtas ambasadoriumi į Lietuvą.
2002–2004 m. B. P. Klimčukas paskirtas Ukrainos Prezidento patarėju.
Ketvirtasis Ukrainos ambasadorius Lietuvoje
2004 m. vasario mėnesį į Lietuvą atvyko Borysas Klimčukas – jis buvo paskirtas Ukrainos Nepaprastuoju ir Įgaliotuoju ambasadoriumi Lietuvos Respublikai(šias pareigas ėjo iki 2008 m. kovo, jį pakeitė kadrinis diplomatas Igoris Vasiljevičius Prokopčiukas).
B. P. Klimčukas –ketvirtas ambasadorius nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, pasirašius su Ukraina bendradarbiavimo sutartį. Pirmuoju ambasadoriumi buvo paskirtas fizikos-matematikos mokslų daktaras Rostislavas Bilodydas, vėliau – buvęs Ukrainos švietimo ministras Valantinas Zajčiukas. Trečiuoju ambasadoriumi į Lietuvą iš Dniepropetrovsko atvyko Mykola Derkačius.
Ukrainos Nepaprastasis ir Įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje Borysas Klimčukas į Lietuvą atvyko turėdamas 15-ka pedagoginio stažo metų.
Boryso Klimčuko Ukrainoje įgyta pedagoginio, kartu ir psichologinio bei darbo regioninėse struktūrose patirtis labai pravertė Lietuvoje užmezgant, stiprinant ir plečiant santykius tarp įvairių Ukrainos ir Lietuvos struktūrų, palaikant ir remiant ukrainiečių organizacijų bei bendrijų veiklą Lietuvoje, įjungiant ir lietuvius į ukrainiečių mokslinę, kultūrinę ir švietėjišką veiklą, skatinant lietuvius domėtis Ukrainos gyvenimu ir įvairiose srityse pasiektais laimėjimais.
Darbai Lietuvoje
Per ketverius metus atlikta svarbių darbų ne tik politinėje – diplomatinėje sferoje tą analizuos ir, manau, aukštai įvertins Lietuvos bei Ukrainos užsienio reikalų ministerijos bei abiejų valstybių vadovai. Atlikta daug darbų abiejų valstybių mokslo, kultūros ir meno plėtros srityje – palikta plati ir gili brydė Lietuvoje.
Sutartys
14 Ukrainos sričių: Dniepropetrovskas, Chersonas, Chmelnickis, Čerkasai, Černygovas, Černyvcai, Lvovas, Mikolajevas, Odesa, Summy, Ternopilis, Voluinė, Zaporožė, Žitomyras pasirašę sutartis su visomis dešimčia Lietuvos apskričių. Ambasadoriui B. Klimčukui atvykus į Lietuvą sutartis su Ukraina buvo pasirašę tik Alytaus, Kauno, Klaipėdos ir Vilniaus apskritys. Tad ambasadorius B. Klimčukas, gerai suprasdamas bendradarbiavimo svarbą, skatino bei įtakojo naujų sutarčių pasirašymą (tai ypač pasakytina apie Tauragę, Telšius bei Uteną). Viena iš paskutiniųjų sutarčių pasirašyta tarp Marijampolės ir Chmelnickio.
Tarp Lietuvos ir Ukrainos įvairių institucijų pasirašyta 113 bendradarbiavimo sutarčių – didesnė jų dalis Boryso Klimčuko vadovavimo Ukrainos ambasadai metu.
Primintina, kad dar 2003 m. rugpjūčio 22–24 d. tuometinis Kupiškio rajono meras Leonas Apšega su Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoju, kuruojančiu ryšius su užsieniu Vytautu Knizikevičiumi lankėsi Manevičiuose, kur 2003 m. rugpjūčio 22 d. – Ukrainos nepriklausomybės dienos išvakarėse, buvo pasirašyta Kupiškio (meras Leonas Apšega) bei Manevičių (rajono tarybos pirmininkas Leontijus Kriškevičius) rajonų bendradarbiavimo sutartis...
Ne tik ūkinės struktūros pasirašiusios bendradarbiavimo sutartį. Minėtina Lietuvos ir Ukrainos aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo pradžia. 2004 m. rugsėjo 30 d. Šiaulių universitetas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos – teologijos studijų bazilijonų institutu Briuchovičiuose, o 2005 m. gegužės 25 d. – su Lvovo nacionalinio Ivano Franko universitetu. Pažymėtina, kad nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje Šiaulių universitetas tapo pirmąja aukštąja mokykla Lietuvoje, pasirašiusia bendradarbiavimo sutartis su Ukrainos aukštojo mokslo institucijomis. Šios sutartys tarp Lietuvos ir Ukrainos tapo svaria paskata ir kitoms Lietuvos aukštosioms mokykloms užmegzti bendradarbiavimo ryšius. Ambasadorius B. P. Klimčukas domėjosi sutarčių įgyvendinimu: tuo metu Šiaulių universiteto prorektoriai profesoriai Donatas Jurgaitis (šiuo metu Šiaulių universiteto rektorius) ir Vaclovas Tričys ne kartą buvo priimti Ukrainos ambasadoje, kur buvo diskutuojama dėl įvairiausių bendradarbiavimo ryšių plėtros.
Veikla įamžinant Taraso Ševčenkos vardą
Ambasadoriui buvo itin brangus Taraso Ševčenkos (1814 03 09–1861 03 10) atminimas, jo vardo įamžinimas. Be sovietmečiu Taraso Ševčenkos vardu pavadintos gatvės, šį Ukrainos korifėjų primena ir dvi lentos (prie Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Pilies gatvėje prie namo Nr. 10).
Ambasadoriaus iniciatyva Vilniaus universitete, kuriame kadaise mokėsi T. Ševčenka, Filologijos fakultete atidaryta Tarasui Ševčenkai skirta auditorija. Su darbo vizitu Lietuvoje 2006 m. gegužės 3–4 d. viešėjęs prezidentas Viktoras Juščenko dalyvavo Tarasui Ševčenkai skirtos auditorijos atidaryme.
Ambasadorius B. Klimčukas itin daug nuveikė, kad Vilniuje būtų pastatytas Tarasui Ševčenkai paminklas. Nors paminklas (skulptorius Vitalijus Andrijanovas) Vilniuje Bazilijonų, Arklių bei Visų Šventųjų gatvių sankirtoje esančiame skverelyje pastatytas ir, dalyvaujant Ukrainos ir Lietuvos valdžios atstovams, politikams, iškilmingai atidengtas tik 2011 m. rugsėjo 3 dieną, tačiau visi, o ypač Vilniaus ukrainiečių draugijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, kartu su ambasadoriumi B. Klimčuku ieškojusi galimybių ir vietos paminklo pastatymui, gerai žino ir prisimena jo statymo iniciatorių – B. Klimčuką.
Ukrainos kultūros sklaida Lietuvoje
Itin svarbi ambasadoriaus B. Klimčuko veikla ir kitose kultūros srityse. Kas metai nuo 2004 –ųjų, Ukrainos Nepriklausomybės dienai į Lietuvą Ukrainos ambasados iniciatyva kviečiami meniniai kolektyvai, kurie pristato Ukrainos meno korifėjus. Taip, tarkim, daugelyje Lietuvos salių koncertavo Lucko filharmonijos kamerinis ansamblis, vokalinis kvartetas, Odesos kamerinis orkestras, Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto bandūrisčių ansamblis ir daugelis kitų. Organizuojamose parodose pristatyti siuvinėjimai, liaudies drabužiai, hologramos. Ambasadoriaus patarėjas dr. Grigorijus Nečeporenko, vieno pokalbio metu juokavo, kad buvo mėnesių kai vos ne kas antrą dieną vyko ambasados organizuoti renginiai.
Reikia pastebėti, kad daugelis renginių vyksta pačios ambasados patalpose: ne kartą paminėtas Tarasas Ševčenka, Ukrainos Sukilėlių armijos 65-metis, susitikimai su jaunais ukrainiečių poetais, organizuoti knygų pristatymai, Ukrainai nusipelniusių lietuvių pagerbimas – apdovanojimai ir kt. Taip ambasadoje 2005 m. gruodžio 23 d. buvo pristatyta Lvovo nacionaliniame Ivano Franko universitete 2004 m. išleista į ukrainiečių kalbą išversta straipsnio autorės A. Vasiliauskienės monografija, skirta Antrojo Lietuvos Statuto nuorašų tyrimams. Į šį renginį ambasadoriaus iniciatyva atvyko ir Ukrainos užsienio reikalų ministras Borysas Tarasiukas, dr. A. Vasiliauskienei įteikęs specialią padėką.
Knygų leidyba
Akcentuotina, kad ambasadoriaus B. Klimčuko iniciatyva, bei jo pasitelktais rėmėjais pasirodė kelios knygos. Bendradarbiavimo plėtrai itin svarbios dvi pokalbių knygelės: „Iš Ukrainos į Lietuvą: ukrainiečių – lietuvių pokalbių knygelė“ (2004) ir „Lietuvių – ukrainiečių pokalbių knygelė“ (2006). Abi knygelės išleistos Lucke. Pirmos knygelės sudarytojai prof. Anatolijus Nepokupnyj ir Aušrelė Tatarenko, antrosios – Aušrelė Tatarenko ir Oleksandras Tatarenko. Knygelėse pateikti kalbiniai pradmenys besimokantiems lietuvių ar ukrainiečių kalbų.
2005 metais Lucke ukrainiečių ir lietuvių kalbomis išleista Tamaros Sadovnik, Olenos Biriulinos ir Vasilijaus Barano knyga – albumas „1429 m. Europos suvažiavimas Lucke“, kurios mokslinė redaktorė šviesios atminties dr. Nadija Neporožnia (1948 09 09–2004 11 27). Knygos įžanginiame žodyje ambasadorius B. Klimčuk rašo:
„Trečiasis tūkstantmetis kartu su naujais iššūkiais ir grėsmėmis pateikia žmonijai ir ryškius dvasinio, politinio, ekonominio vienijimosi pavyzdžius, kuriuose bendrų Europos namų formavimosi procesas užima ne paskutinę vietą. Europa dar kartą rodo ryžtą nuosekliai laikytis kadaise „Senajame kontinente“ priimtų aukštų civilizacijos standartų.
Turtingoje Europos istorijoje yra nemažai išskirtinų įvykių ir ženklių žygdarbių, aplenkiančių laiką ir daugelio kartų žmonių sąmonę. Be abejonės, negali likti nepastebėtas ir 1429 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pietų sostinėje – Lucke, Voluinėje – įvykęs Europos šalių monarchų suvažiavimas, kurio šeimininku buvo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Kęstutaitis.
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad knygos, skirtos Europos monarchų suvažiavimui paminėti, autoriai, suvokdami visą šio suvažiavimo reikšmę, kviečia ir mus, smalsius skaitytojus, grįžti prie tokio, atrodytų, jau gerai ištirto istorinio fakto ir naujai pažvelgti į jį aktualių šiuolaikinių įvykių ir, visų pirma, eurointegracinio proceso kontekste.
Bendrų Europos namų statyba, Ukrainos prisijungimo prie Europos ir euroatlantinių struktūrų strateginės kryptys, Lietuvos įstojimas į ES atveria naujas galimybes ir horizontus dabartiniams Ukrainos ir Lietuvos santykiams, turintiems tvirtus istorinius pamatus, paklotus dar Kijevo Rusios ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais ir liudijančius apie abipusį geranoriškumą bei simpatijas, per ilgus amžius gyvavusius tarp mūsų tautų.
Verta prisiminti, kad Kijevui Magdeburgo teisė XV amžiuje buvo suteikta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo dėka. Savo ruožtu, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išsaugojo Kijevo Rusios tradicijų, kalbos, rašto, elito tęstinumą. Mūsų tautų istorinių, kultūrinių, etnografinių ir kitų savybių bei tradicijų visuma, jų bendravimo taikingumas praeityje nenutrūko, jis tęsiasi ir dabar, Ukrainai ir Lietuvai prasmingai bendradarbiaujant: mums pavyko per ilgus amžius išlaikyti abipusę simpatiją ir tarpusavio pagarbą.
Nuoširdžiai dėkoju šios knygos autoriams ir visiems, prisidėjusiems prie knygos paruošimo ir leidybos garbingo darbo. Esu įsitikinęs, kad jų pastangos bus pastebėtos švenčiant Europos šalių monarchų suvažiavimo Lucke 575-ąsias jubiliejines metines, o knyga susilauks didelio mokslininkų, visuomenės veikėjų atgarsio ir taip pat taps vertinga visiems, kas domisi Europos civilizacijos istorija bei kultūra“.
2007 m. Lucke išleista Ukrainos ambasados Lietuvos Respublikoje parengta knygelė – informacinis žinynas (ukrainiečių kalba) besirengiantiems į kitas šalis ir ką būtina žinoti apie Lietuvą.
2008 m. kovo 21 d. Ukrainos ambasadoje pristatyta dar viena B. Klimčuk iniciatyva išleista knyga – albumas, skirtas Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui (1875 09 22–1911 04 10) – tai „Karalių pasaka“. Leidinys trimis kalbomis: rusų, ukrainiečių ir gruzinų. Šis faktas liudija, kad ambasadorius ne tik lietuvius supažindino su Ukrainos menu, bet negailėjo dėmesio ir Lietuvos menininkų propagandai.
Ambasadoriui B. P. Klimčukui išvykstant iš Lietuvos buvo ruošiama spaudai knyga „Ukraina: Lietuvos laikmetis“. Šią mokslo populiarinimo knyga rengė Ukrainos mokslo akademijos Istorijos instituto darbuotojai.
Akcentuotina, kad B. P. Klimčukas autorius ar bendraautorius per 20 mokslinių darbų bei mokslinių knygų redaktorius. Iš pastarųjų paminėtinos: „Bugo“ euroregionas. Bendras geografinis srities kompleksas: teorija, metodika, praktika“ (1996); „Bugo“ euroregionas: Voluinės sritis“ „Bugo“ euroregionas: Voluinės bendro teritorinio komplekso ekonominė veikla“ (1998).
Dėmesys Bazilionų vidurinei mokyklai
Per ketverius darbo Lietuvoje metus ambasadoriui B. P. Klimčukui tapo svarbi dar viena tema – Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas.
2000 m. pabaigoje Vilniuje įkurta Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacija plėsdama žinias apie Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną (OSBM) ir telkdama mokslininkus tiriamajam darbui, nuo 2001 m. Lietuvoje ir Ukrainoje ėmėsi organizuoti šiam ordinui skirtas konferencijas.
Lietuvoje konferencijos vyko Šiaulių universitete, Bazilionuose (Šiaulių r.) ir Vilniuje. Deja, ambasadorius Bazilionų vidurinėje mokykloje (direktorius Rimantas Gorys) nėra apsilankęs, tačiau apie jos veiklą buvo informuojamas, mokykloje dažna viešnia buvo Kultūros atašė Olena Paryš su vyru Oleksijumi Selinu ir dukrele Irina. Ji perduodavo mokyklos bibliotekai ambasadoriaus dovanotus leidinius: knygas, meno albumus, paveikslus. Šios vertingos dovanos sudarė svarbią medžiagos dalį 2013 m. gruodžio 19 d. Bazilionų vidurinėje mokykloje atidarant daktarės Aldonos Vasiliauskienės klasę, kurioje sukaupta ukrainistika.
Ambasadorius Borysas Klimčukas pats domėjosi klasikine literatūra bei muzika. Norėdamas suteikti džiaugsmo ne tik Bazilionų mokyklos kolektyvui, bet ir miestelio gyventojams, organizavo gražią mokslo metų pradžios šventę. Tai Nepaprastojo ir Įgaliotojo Ukrainos ambasadoriaus Lietuvos Respublikoje Boryso Petrovičiaus Klimčuko itin vertinga dvasinė dovana.
2005 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių rajono Bazilionų Kultūros namų pilnutėlėje salėje vyko koncertas. Muzikinius kūrinius atliko Volinės srities meniniai kolektyvai: styginių orkestras „Kantabile“ (vadovas Tovyjus Rivecas) bei vyrų kvartetas „Akordas“ (vadovas Andryjus Hordičiukas). Šie kolektyvai garsūs ne tik Ukrainoje, bet ir už jos ribų, įvairių konkursų laureatai, koncertavę garsiausiose pasaulio scenose. Ne vienas atlikėjas turi nusipelniusių artistų vardus, pedagoginius ir mokslinius laipsnius. Keletą kūrinių atliko artima Klimčukų šeimos bičiulė, solistė, dabar jau Agatangelo Krymskoho premijos laureatė (1998) ir nusipelniusi Ukrainos artistė (1999) Zoja Kamaruk (gim. 1950 m.).
Už tokią dovaną Bazilionų vidurinės mokyklos kolektyvas parašė viešą padėką ambasadoriui B. Klimčukui (išspausdinta periodinėje spaudoje „Lietuvos aidas“).
Atlikėjų meninė programa efektingai užbaigė ir papildė mokslinę konferenciją „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas – kultūrinių ryšių tąsa“.
Bazilionų vidurinės mokyklos direktorius Rimantas Gorys ne kartą yra atvežęs mokyklos meninius kolektyvus, kurie švenčių bei renginių metu koncertavo Ukrainos ambasadoje, o ambasadorius Borysas Klimčukas domėjosi jaunimo ugdymu.
Konferencijos, skirtos Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui
Nuo 2001 – iki 2011 metų suorganizuota 10 konferencijų, skirtų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui: penkios Lietuvoje ir penkios Ukrainoje. Ambasadorius B. P. Klimčukas glaudžiai sietinas su dviem konferencijom: 2006 m. vykusia Lietuvoje ir 2011 m. vykusia Ukrainoje, beje pastaroji be gubernatoriaus finansinės pagalbos bei jo intensyvaus dėmesio taip ir nebūtų įvykusi.
Septintoji tarptautinė mokslinė konferencija
2006 m. lapkričio 10–12 d. Vilniuje, Ukrainos ambasadoje vyko septintoji tarptautinė mokslinė konferencija iš ciklo „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas“, kurios tema „Lietuviai ir ukrainiečiai: istoriniai – kultūriniai ryšiai“. Konferencija buvo skirta Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios grąžinimo 15 metų jubiliejui. Ją organizavo Ukrainos ambasada Lietuvos Respublikoje, Šiaulių universitetas, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas, Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacija.
Konferencija, pratęsė Šiaulių universitete organizuotas Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto dienas ir pirmąsyk vyko Lietuvos Respublikos Ukrainos ambasadoje.
Šiaulių universitete organizuotose Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto dienose pranešimus skaitė ukrainiečiai: prof. Bogdanas Koturas, doc. Marijanas Lozynskis, Jurijus Gudyma, doc. Vasilijus Kmet ir doc. dr. Volodymyras Poliščiukas.
Ambasadoje konferencijos dalyvius pasveikino Ukrainos Nepaprastasis ir Įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje Borysas Petrovičius Klimčukas, Šiaulių universiteto prorektoriaus prof. Donatas Jurgaitis, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Generalinis direktorius Antanas Petrauskas, Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto mokslo prorektoriaus prof. Bogdanas Koturas, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino Ukrainos protoigumenas t. Grigorijus Grinkivas OSBM.
Išklausyta 10 pranešimų: „Tautinės mažumos Lietuvoje“ (skaitė Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Tautinių mažumų skyriaus vedėja Rasa Paliukienė), „Ukrainiečiai Lietuvoje“ (Vilniaus ukrainiečių draugijos narys, Radijo laidos „Kalynovi hrona“ (Putino kekės) redaktorius Jurijus Pankivas), „Lietuvių ukrainiečių draugijos žinios. Informacinis biuletenis – istorijos šaltinis“ (Šiaulių universiteto ir Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto vyr. mokslo darbuotoja dr. Aldona Vasiliauskienė), „Lietuvių – ukrainiečių nacionalinių – religinių santykių atgimimas“ (Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto prorektorius doc. Marijanas Lozynskis), „Mokymas pagal t. Josyfą Veljaminą RutskįOSBM“ (Turino universiteto prof. Augustinas Babiakas), „Lietuvių pėdsakai Lvove (XIII–XIV a.): istorinis aspektas“ (Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto Istorijos muziejaus direktorius Jurijus Gudyma), „Tautinio judėjimo formavimosi problemos Kijevo metropolijoje XVI–XVII a.: Lvovas ir Vilnius“ (Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto Istorijos fakulteto doc. Vasilijus Kmet) ir „Švč. Trejybės bažnyčia Vilniuje: 15 metų veiklos apžvalga“ (Švč. Trejybės bažnyčios Vilniuje klebonas t. Pavlo Jachimecas OSBM), „Lietuvių ir ukrainiečių tautų bendro istorinio ir kultūrinio palikimo atskirų klausimų mokymo ir populiarinimo problemos“ (Ukrainos ambasados Lietuvos Respublikoje patarėjasdr. Grigorijus Nečeporenko), „Patronato teisė Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje XVI a. pirmoje pusėje – (Ukrainos nacionalinės Mokslų akademijos M.S. Gruševskio vardo Ukrainos archeografijos ir šaltinotyros instituto mokslinis bendradarbis dr. Volodymyras Poliščiukas).
Dešimtoji tarptautinė mokslinė konferencija
Dešimtoji tarptautinė mokslinė konferencija „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas Bažnyčios istorijoje“ vyko 2011 m. spalio 6–8 dienomis Voluinės nacionaliniame Lesės Ukrainkos universitete Lucke. Ir ne atsitiktinai – XIV a. Lucką ir aplinkines žemes valdė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino jauniausias sūnus Liubartas (1300–1383), pastatęs čia pilį, kuri iškilusi savo didingumu ir po kasmet vykdomos restauracijos vis gražėja.
Konferencija, vykusi Voluinės nacionaliniame Lesės Ukrainkos universitete, liudija bazilijonų pedagoginio darbo tęstinumą. Ir šis tęstinumas įgavo svarų mokslinį pagrindą – pirmąsyk moksliniame universiteto leidinyje išspausdinta dalies pranešimų medžiaga (leidinį finansavo gubernatorius Borysas Klimčukas).
Konferenciją organizavo Voluinės srities valstybinė administracija, Voluinės nacionalinis Lesės Ukrainkos universitetas, Šiaulių universitetas, Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos – teologijos studijų bazilijonų institutas Briuchovičiuose, Lietuvių, ukrainiečių istorikų asociacija. Organizaciniame komitete dirbo t. Robertas (Romanas Lysiejko) OSBM (Briuchovičiai), prof. Svetlana Gavriliuk (Luckas), dr. Aldona Vasiliauskienė (Vilnius), doc. dr. Anatolijus Švabas (Luckas) ir doc. dr. Oksana Karlina (Luckas). Konferencijos finansinis rėmėjas – buvęs Nepaprastasis ir Įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvos Respublikoje 2004–2008 m., Voluinės srities gubernatorius Borysas Petrovičius Klimčukas. Už šią pagalbą Šiaulių universiteto vardu rektoriaus padėką įteikė prorektorius prof. Donatas Jurgaitis.
Penkiuose konferencijos posėdžiuose perskaityti 23 pranešimai: Lietuvos mokslininkų (3), Lenkijos (2), Italijos (1), Baltarusijos (2) ir Ukrainos (15).
Kad ši konferencija galėjo įvykti Lucke – gubernatoriaus B. P. Klimčuko toleregiško žvilgsnio mokslininės veiklos plėtotei išraiška, o konferencijos organizatorei dr. Aldonai Vasiliauskienei buvo įteikta speciali Voluinės srities valstybinės administracijas padėka, kurią pasirašė gubernatorius Borysas Klimčukas.
Apdovanojimai
1984 m. B. P. Klimčukui suteiktas Ukrainos liaudies švietimo žymūno vardas, 1990 m. jam įteiktas Tarybų Sąjungos liaudies švietimo žymūno ženklas, 1996 m. B. P. Klimčukui suteiktas Ukrainos Prezidento garbės ženklas. 1999 m. B. P. Klimčukas buvo išrinktas Voluinės valstybinio Lesės Ukrainkos universiteto Garbės daktaru. B. P. Klimčukas apdovanotas Kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo V laipsnio ordinu – pilnateisis ordino „Už nuopelnus“ kavalierius.
Lietuviai išlydėjo B. Klimčuką į naują darbovietę – Azerbaidžaną
Ukrainos Nepaprastąjį ir Įgaliotąjį ambasadorių Lietuvos Respublikoje Borysą Klimčuką, išvykstantį dirbti tokioms pačioms pareigoms į Azerbaidžaną, paketė, kaip jau minėta, jaunas kadrinis diplomatas Igoris Vasiljevičius Prokopčiukas.
2008 m. kovo 26 d. į Ukrainos ambasadą iš įvairių Lietuvos vietų suvažiavo atstovai atsisveikinti su Borysu Petrovičiumi Klimčuku ir išlydėti jį į Azerbaidžaną. Deja, nelauktai sušlubavus ambasadoriaus sveikatai, visus sveikinimus, gėles, dovanas bei padėkas priėmė jo patarėjas dr. Grigorijus Nečeporenko. Ambasadorius, minutei ištrūkęs iš gydytojų priežiūros, telefonu pasveikino susirinkusius ir visiems padėkojo. Renginiui vadovavo ir jį pravedė straipsnio autorė dr. Aldona Vasiliauskienė, B. Klimčukui jausdama ypatingą dėkingumą. Ambasadorius, įvertindamas jau atliktus jos darbus, pristatė dr. A. Vasiliauskienę prezidentui Viktorui Juščenkai apdovanoti aukščiausiu – Kunigaikštienės Olgos ordinu. Įsakymą (nr. 959) dėl apdovanojimo Ukrainos Prezidentas V. Juščenko pasirašė 2006 m. lapkričio 14 d. Pirmąjį Lietuvoje tokį ordiną ambasadorius B. Klimčukas dr. A. Vasiliauskienei iškilmingai įteikė 2006 m. gruodžio 12 d. Ukrainos ambasadoje.
Ambasadorius Borysas Klimčukas buvo neabejingas ukrainiečių dvasiniam centrui Lietuvoje – Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčiai, vienuoliams bazilijonams, ukrainiečiams – Graikų apeigų katalikams. Tad nuoširdų padėkos žodį tarė klebonas bazilijonas Pavlo Jachimecas.
Datos turi gilią prasmę ir sąsajas. Tarkim, tais metais kai ambasadorius Ukrainoje minėjo savo 50 –mečio – tai yra pusės amžiaus jubiliejų, Lietuvoje suorganizuota pirmoji tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija, skirta Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui, davusi pradžią konferencijų ciklui.
Pasidžiaugta, kad jau minėta septintoji konferencija vyko Ukrainos ambasadoje, o šios konferencijos tapo svarbiu akstinu pasirašyti Šiaulių universiteto ir Ukrainos aukštųjų mokyklų bendradarbiavimo sutartims. Tad neatsitiktinai padėkoti ambasadoriui atvyko Šiaulių universiteto delegacija: rektorius prof. Vidas Lauruška, prorektorius prof. Donatas Jurgaitis ir prof. Genovaitė Kačiuškienė, neseniai sugrįžusi iš Briuchovičių (prie Lvovo), kur, pagal bendradarbiavimo sutartį, Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos – teologijos studijų bazilijonų instituto Briuchovičiuose studentams dėstė lietuvių kalbą.
Tarp Lietuvos ir Ukrainos įvairių institucijų pasirašyta 113 bendradarbiavimo sutarčių – didesnė jų dalis, kaip anksčiau minėta, pasirašyta Boryso Klimčuko vadovavimo Ukrainos ambasadai metu. Dabar gi su visomis dešimčia Lietuvos apskričių bendradarbiavimo sutartis pasirašiusios 16 Ukrainos sričių. Tai ambasadoriaus, gerai suprantančio regionalinio bendradarbiavimo svarbą, viena veiklos krypčių. Išlydint iš Lietuvos ambasadorių Lietuvos apskritims atstovavo Utena ir apskrities viršininkė dr. Angelė Kaušylienė
Gražus bendradarbiavimas tarp Kupiškio ir gimtosios ambasadoriaus srities – Lucko. Tai ne tik gimtasis ambasadoriaus kraštas – ne vieną kadenciją jis buvo rinktas Lucko gubernatoriumi. Kupiškio meras Jonas Jarutis, atvyko su Kupiškio ir Skapiškio bibliotekų darbuotojomis – Jolita Pipyniene ir Roma Bugailiškiene.
Kalbant apie bendradarbiavimo sutartis, būtina akcentuoti ir Uteną. Utena pasirašiusi sutartį su Kovelio miestu. O Kovelis itin svarbus ambasadoriaus Boryso Klimčuko gyvenime: čia jis subrendo kaip pedagogas ir psichologas, čia jis pradėjo administracinę – vadovo karjerą. Kovelyje III vidurinėje mokykloje pedagogės darbą pradėjo Charkovo universitetą baigusi ambasadoriaus žmona Svetlana, čia pedagogu, vėliau mokyklos direktoriumi, o nuo 1990 m. Kovelio miesto mero pavaduotoju dirbo ir būsimasis ambasadorius. Tad ambasadoriui padėkoti atvyko uteniškiai: Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius Vidmantas Valinčius ir Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė.
Ambasadoriaus B. Klimčuko šeima – pedagogų šeima. Tad neatsitiktinis ambasadoriaus dėmesys vaikams. Išskirtina jo parama Zarasų vaikų namams. Todėl ambasadoriaus išlydėti į Azerbaidžaną atvyko Zarasų meras Arnoldas Abromavičius ir Zarasų vaikų namų direktorius Germanas Kanareikinas.
Ambasadoriui padėkoti atvyko ir Šiaulių rajono Bazilionų vidurinės mokyklos direktorius Rimantas Gorys.
Ukrainos ambasadai pritariant ir palaikant 2006 m. Rietavo katalikiškoji „Aušros“ vidurinė mokykla, vadovaujama direktorės Danutės Bruževičienės, organizavo susitikimą su Ukrainos Katalikiškų mokyklų atstovais. Šio susitikimo rezultatas – pasirašytos kelios sutartys, numatyta Rietave organizuoti Lvovo Religijų istorijos muziejaus parodą, atspindinčią Ukrainos padėtį sovietmečiu: „Kenčiančioji Ukrainos Bažnyčia“. Padėkoti už pagalbą atvyko minėtos mokyklos direktorė Danutė Bruževičienė.
Ambasadoriui Borysui Klimčiukui atvykus į Lietuvą Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės direktorius Antanas Petrauskas po pirmo susitikimo su ambasadoriumi straipsnio autorei yra džiaugsmingai pareiškęs: „Žinai, neįtikėtina, į departamentą atvyko pats Ukrainos ambasadorius, domėjosi ukrainietiškom organizacijom ir ukrainietiška veikla. Čia kažkas nauja ir neįtikėtina. Manau, kad darbas vyks šauniai“. B. Klimčukas nauju rakursu pristatė ambasados veiklą, kurią nuoširdžiai vykdė, už tai dėkojo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos vyriausybės generalinis direktorius Antanas Petrauskas.
Nuoširdžius žodžius tarė ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. Jelena Konickaja, atsakingą už Taraso Ševčenkos auditoriją.
Sveikino Vilniaus universiteto bibliotekos atstovė Aliucija Orentaite, spaudoje rašiusi apie universitete saugomas ir kaupiamas knygas, išleistas Ukrainoje.
Išlydėjimo šventėje dalyvavo ir tuometinio Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar LEU) istorikai, kurie ne kartą jau lankęsi ambasadoje organizuotuose renginiuose: doc. dr. Juozas Banionis, doc. dr. Romas Batūra, doc. dr. Edvardas Kriščiūnas ir prof. Juozas Skyrius.
Kalbėjo Čiurlionio fondo prezidentas Tomas Legačinskas, Tautinių bendrijų namų direktorė Alvyda Gedamanskienė, dažni ambasados svečiai – žurnalistai: Gediminas Zemlickas (Mokslo Lietuva), Juozas Vercinkevičius (Voruta), Kazimieras ir Teresė Valiai, Alfredas Guščius.
Naujai paskirtam Ukrainos Nepaprastajam ir Įgaliotajam ambasadoriui Azerbaidžane Borysui Klimčiukui, šventės dalyviai, linkėdami sėkmės, prašė širdies kertelėje išsaugoti meilę Lietuvai.
Tolesnė B. Klimčuko darbuotė
2008 m. balandyje – 2010 m. balandyje B. P. Klimčukas buvo paskirtas Nepaprastuoju ir Įgaliotuoju Ukrainos ambasadoriumi Azerbaidžano Respublikai.
2010 m. balandžio 26 d. Prezidento įsakymu B. Klimčukas paskirtas Voluinės srities administracijos vadovu. 2014 m. prasidėjus masinėms protesto akcijoms (jos prasidėjo jau 2013 m. pabaigoje) B. P. Klimčukas parašė pareiškimą dėl atleidimo. 2014 m. vasario 5 d. Prezidentas patvirtino atsistatydinimo pareiškimą.
Svetlanos ir Boryso Klimčukų šeima
Svetlana ir Borysas Klimčiukai išaugino dvi dukras: Juliją (gim. 1976 m.) ir Janą (gim. 1982 m.). Abi baigusios Charkovo teisės akademiją. Vyresnioji dirba notare Lucke, jaunesnioji – juriste Kijeve. Julija, ištekėjusi už teisininko Vladimiro, augina keturis vaikus: Artiomą, Daryną, Ievą, Dianą. Jaunesnioji taip pat ištekėjo už teisininko latvio Ivano. Jų pirmagimis – Dovydas. Klimčukams išvykstant iš Lietuvos jis buvo vos kelių mėnesių.
2011 metais šio straipsnio autorei kartu su t. Pavlo Jachimecu OSBM ne kartą teko lankytis Lucke, susitikti su gubernatoriumi Borysu Klimčuku konferencijos rengimo klausimais. Su ypatingu dėmesiu ir džiaugsmu, darbuotojams sakant, kad tai „svečiai iš man taip labai brangios Lietuvos“ buvome priimti gražiuose Voluinės srities administracijos rūmuose. Gubernatorius rado laiko supažindinti su patalpomis, darbo kabinetu, kiekvieną sykį buvo „nuvogta“ (tą puikiai jautėme iš nenutilstančių telefonų skambučių) laiko kavai ir pokalbiui. Lankėmės ir jaukiuose Boryso ir Svetlanos Klimčukų namuose Lucke, kur darbščių rankų išpuoselėtame sode auginami įvairiausių rūšių vaismedžiai. Deja, tai ir buvo paskutiniai susitikimai su buvusiu Nepaprastuoju ir Įgaliotuoju ambasadoriumi Lietuvoje Borysu Petrovičiumi Klimčuku.
Per aštuonerius metus nuoširdžios pažinties ir prasmingo bendravimo po trupinėlį rinkta medžiagos biografijai, kurią buvo planuota atiduoti spaudai Klimčukams išvykstant iš Lietuvos. Deja, dėl įvairių rimtų priežasčių straipsnis vis buvo atidėliojamas, negalvojant, kad tai, kas sukaupta, bus panaudota nekrologui.
Atgal
