In memoriam
08 30. Gyvenau Tėvynei ir Tautai
Andrius Stanislauskas
“Žvelgiu į dešimteriopai sutirpusias sąjūdiečių gretas ir vos beatpažįstu po 23 metų vėlei susirinkusius į Suvažiavimą. Gražios vadovų kalbos ir pasveikinimo žodžiai trumpam praskaidrina rūpesčių raukšlelėm išvagotus veidus ir vėlėi atrodo, kad nei to „...nei to vargo nebuvo ir skausmo upeliai išdžiuvo...“, tačiau...
Tačiau pražilusios galvelės nieko neužmiršo. Per pertraukas susirinkę būreliais, ir vėlei rokavo tas pačias bėdeles ir vargelius, tiek naujus vargus ir problemas, užgriuvusias Lietuvos pečius. O pasidairius - jaunų pečių kaip ir nėra – išskrido kaip paukščiai iš lizdo ir pabiro po visą Pasaulį.Likomės tik žilagalviai ir dar vos pražilę. Ir signatarų gretos Sąjūdžio suvažiavime ryškiai praretėjusios – o kaskart apsilankę Seime, vis gauname po biografinę knygą apie dar vieną iš mūsų į Amžiną Atilsį išėjusį...
Vartau knygas, skaitau žodžius ir mąstau – ar atitinka jie to žmogaus nueitą kelią? O gal jis turėjo ir kitokių tikslų, darbų ar svajonių, kurių nesuspėjo įgyvendinti? Nesuspėjo bendražygiams išpasakoti ir tai jiems kaip savo palikimą pratęsti įpareigoti?
Juk nei vienoje knygoje neradau paskutinės išėjusiojo valios...
Ir čia pat susigriebiau, kad neatsiras Lietuvoje istoriko, sužymėjusio mano Gulago kelius ir takelius, mano 27 metų kalėjimo vargus ir godas, mano tremties iš Tėvynės skausmą ir neviltį. Kurie, kaip ir visus lietuvius, mane lydėjo gyvenimo keliu iki pat Kovo 11-osios.
O tada – nušvito ir pakėlė visą Tautą! Ir atrodė niekas – nei šliaužianti okupacija, nei Sausio 13-oji, nei autonomijų kūrimas, ištisų kaimų iššaudymas ar Medininkų tragedija – nebepajėgs nuslopinto to laivės džiaugsmo visos Lietuvos širdyse!!!
Bet nuslopino.
Pradžioje pagrobę rublinius indėlius, vėliau per bankų griūtis, per prichvatizaciją...O Šiandien – jau praskolinant vaikų ir vaikaičių gyvenimus...
Ir išsivaikščiojo Lietuva po svietą.
Likome tik mes, sibiruose pražilę, Lietuvoje – apvogti ir ubagystei pasmerkti.“
Tai galgi paskutiniai nenuilstamo laisvės kovų didvyrio, gynusio Dievą ir Tėvynę, bei skriaudžiamą žmogų ir žmogiškumą, žodžiai.
Žodžiai, konstatuojantys ir mus įpareigojantys pratęsti jo kovą, perimti jo misiją lietuvybės ir žmogiškumo išsaugojimo bare. Nes kova nesibaigė ir tikslas dar nepasiektas. Karai nesibaigė, tik pakeitė savo formas, vėliavas, bet ne turinį. Ir nors kol kas pergales švenčia parsidavėliai, tačiau A.Svarinsko viso gyvenimo eigoje rodytas valios tvirtumas ir nepalaužiama pozicija, ginanti Dievą, Tėvynę ir tėvynainius, yra kaip kelrodis pilietiškumo pavyzdys mums ir ateities kartoms.
Po tiesioginės okupacijos pabaigos Tauta liko sužalota siela, kurią pagydyti daug svarbiau nei pamaitinti nusilpusį kūną. Tai ir turėtų būti mums pagrindinė A.Svarinsko veiklos tęstinumo kryptis. Tai yra pratęsti Lietuvos didvyrio, iškentusio okupanto represijas ir persekiojimą, kalinimus ir gulagus ir netgi laisvės metu - fariziejišką pašalinimą iš Sąjūdžio bei pseudopatriotų jo išjuokimą DonKichotu. A.Svarinskas negailestingai kritikavo prisitaikėlius tiek valdžioje, tiek bažnyčioje ir toliau kovojo už esminius principus kaip sovietų laikais, taip ir dabartiniu metu.
Dvasios tvirtumas, nepalaužiama pozicija, proto skaidra ir aštrumas yra reta išimtis tarp visų šiandienos ir buvusių veikėjų. Tokį dvasios milžiną turėjome ir didžiavomės jau šiandien tapusiu legenda.
Netekome sąžinės kario, didžios sielos didvyrio, legendinio rezistento, „nepataisomo“ dvasios milžino. Iškilmingai palaidojome jį Tėviškėje Partizanų kapuose, bet su jo Testamentu – knyga rankose, drįstantiems sekti jo nurodytu keliu. Juk Lietuva – didvyrių žemė, kurie iš praeities stiprybę semia. A.Svarinsko knyga ir bus tas šaltinis, teikiantis ateities kartoms stiprybę.
Atgal
