In memoriam
08 30. Paženklink mus Taika ir Laisve!
Lidija Veličkaitė
Paženklink mus Taika ir Laisve! – šie žodžiai 2014 m. rugpjūčio 21 d. skambėjo Lietuvos kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčioje Vilniuje, šv. Mišių, aukojamų už karį savanorį Artūrą Sakalauską, metu, minint 23-iąsias jo žūties metines.
Iš dešinės: ats.plk. Arūnas Dudavičius, Angelė Nelsienė, Ona Suncovienė, Genovaitė Sakalauskienė, Pranas Sakalauskas, Lidija Veličkaitė, Sigita Dudavičienė Seimo II jų rūmų fojė
Ši nuotrauka be autoriaus
Paskutinės Lietuvos okupacijos aukos, Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo gynėjo, kario savanorio Artūro Sakalausko žūties 23–ųjų metinių minėjimas prasidėjo jo gimtajame mieste Alytuje. 2014 m. rugpjūčio 7–8 d. Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalione vyko kario savanorio Artūro Sakalausko vardo futbolo turnyras. Pereinamąją taurę laimėjo Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3–ioji rinktinė. Laimėjusiai komandai taurę įteikė Artūro Sakalausko tėveliai – Genovaitė ir Pranas Sakalauskai. Rugpjūčio 17 d. įvyko kario savanorio Artūro Sakalausko žūties metinių paminėjimas. Į jį atvyko Alytaus miesto meras Jurgis Krasnickas, miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas Vytuolis Valūnas, Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dainavos apygardos 1–osios rinktinės vadas mjr. Svajūnas Papiliauskas, Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono atstovai, karininko Antano Juozapavičiaus šaulių 1–osios rinktinės atstovai, policijos, mokyklų ir visuomeninių organizacijų atstovai. Šv. Angelų Sargų bažnyčioje buvo aukotos šv. Mišios. Joms pasibaigus, vyko pagerbimo ceremonija šalia bažnyčios esančiose kapinėse prie kario savanorio Artūro Sakalausko ir karininko Antano Juozapavičiaus palaidojimo memorialo. Po to minėjimo dalyviai buvo pakviesti į Šv. Angelų Sargų bažnyčios kleboniją, kur, gerdami arbatą, prisiminė Maskvos pučą ir Artūro Sakalausko žūtį.
Paminklinis akmuo Artūrui Sakalauskui atminti
1991 m. rugpjūčio 21 d., žlungant pučui Maskvoje, sovietų armijos specialios paskirties dalinio kariai, atvykę automobiliu ir iki ausų ginkluoti, įsiveržė į Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo karių savanorių saugomą teritoriją. Tarp jų įvykusio susirėmimo metu žuvo Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas ir dar du Alytaus rinktinės savanoriai buvo sužeisti. Artūro žuvimo vieta gatvėje pažymėta užrašu, o šalia kelio pastatytas paminklinis granito akmuo.
Po tos kruvinos kovos, jau 23–ąjį kartą šioje atmintinoje vietoje paminėti ir prisiminti tuos įvykius susirenka savanoriai, kariai, karininkai, Seimo nariai, signatarai, Vyriausybės nariai, nukentėjusieji Sausio 13–ąją, visuomeninių organizacijų atstovai ir visi tie, kuriems brangi Lietuvos Laisvė ir Nepriklausomybė.
Paminėjime kalbėjusi Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pasakė, kad Artūro tėvai gali pelnytai didžiuotis savo sūnaus žygdarbiu, nes jie įskiepijo jam meilę savo tėvynei. Juk Artūro senelis Antanas Letkauskas, buvo 1919 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius. Pirmininkė priminė Artūro mamos pasakojimą, kaip sūnus, dar besimokydamas mokyklos šeštoje ar septintoje klasėje, per Vasario 16–ąją su dviem klasės draugais klijavo trispalves vėliavėles su užrašu ,,Už laisvą Lietuvą“ ant klasės durų.
„O kokie tuomet buvo laikai ir kas už tai grėsė? Tad prisimindami Lietuvos laisvės gynėjus ir skaudžiuose įvykiuose paaukotas gyvybes ne tik pagerbiame šių didvyrių atminimą, bet ir nukreipiame žvilgsnius į savo tautos ateitį,“ – kalbėjo Seimo pirmininkė.
Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų vadas generolas majoras Almantas Leika, kreipdamasis į susirinkusiuosius, sakė, kad 23–ąjį kartą minime paskutinio kario žūtį dėl mūsų tautos nepriklausomybės, visų laisvės, troškimo gyventi pagal savo tautos valią. Aukštieji tautos nepriklausomybės idealai išlieka tol, kol prisimename didvyrius, kritusius kovoje vardan šių kilnių idealų. Artūras yra puikus patriotiškumo pavyzdys, drauge su savo bendražygiais suvokęs savo, kaip tautos sūnaus, pareigą ir įrodęs tai savo veiksmais. Simboliška, kad Artūro amžino poilsio vieta greta ginklo brolio, pirmojo 1919 m. už Lietuvos nepriklausomybę žuvusio karininko Antano Juozapavičiaus. Kario savanorio Artūro Sakalausko pasiaukojimo dvasia išlieka aktuali ir svarbi šiandieną, kai visai netoli mūsų valstybės sienos vyksta karo veiksmai.
Paminėjimo vedėjo Gintaro Mikalausko pakviesta, kario savanorio Artūro mama Genovaitė Sakalauskienė dėkojo visiems susirinkusiems prie šio granitinio akmenėlio, kuris byloja meilę ir pareigą – didžiausią mūsų tautos vertybę. Ji priminė buvusi Baltijos kelyje ir stipriai laikiusi iš vienos pusės sūnaus ranką, iš kitos – sūnaus draugės Rūtos. Motina buvo tada labai laiminga, svajojo, kaip laisvoje Lietuvoje bus apsupta gausaus būrio anūkėlių. Tačiau šiandien ji stovi prie granitinio akmens stipriai rankose spausdama grumstelį žemės, kuris sugėrė jos sūnaus kraują. Sunku ir skaudu šiandieną motinai. Bet ne jai vienai skaudu. Pasaulis verda ir kovos dėl nepriklausomybės nenutrūksta. Ji priminė Ukrainą, kurią, kovojančią dėl savo tėvynės nepriklausomybės, smaugia sovietų kruvinos rankos. Ten žūsta žmonės. Daug motinų netenka savo vaikų. Todėl mes turime būti budrūs ir vieningi, kad tos baisios rankos nesitiestų į mūsų tėvynę Lietuvą. Genovaitė Sakalauskienė paprašė tylos minute pagerbti visus žuvusius už laisvę Lietuvoje ir Ukrainoje.
Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai iššovė tris atminimo salves kariui savanoriui Artūrui Sakalauskui ir visiems, žuvusiems už Lietuvos laisvę, pagerbti. Prie paminklinio akmens kariui savanoriui Artūrui Sakalauskui atminti, grojant Krašto apsaugos savanorių orkestrui, gėles padėjo savanorio tėvai Genovaitė ir Pranas Sakalauskai. Gėlių vainikas atneštas nuo Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės, ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pagerbė savanorį Artūrą Sakalauską padėdama gėles. Lietuvos kariuomenės vadovybės vardu gėles padėjo Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų vadas gen. mjr. Almantas Leika. Gėles padėjo Lietuvos Nepriklausomybės Kovo 11–osios akto signatarai, Seimo nariai, Artūro bendražygiai – Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai ir kiti. Visų susirinkusiųjų vardu gėlės buvo nuneštos ant laisvės gynėjų kapų Antakalnio memoriale.
Padėkojęs susirinkusiems, atėjusiems pagerbti Aukščiausios Tarybos Atkuriamojo Seimo kario savanorio Artūro Sakalausko atminimą, renginio vedėjas Gintaras Mikalauskas pakvietė visus dar nesiskirstyti, pabendrauti Lietuvos Respublikos Seimo II–jų rūmų fojė.
Jau tradiciškai į paminėjimą iš Alytaus atvyksta etnografinis kolektyvas ,,Dzūkų pulkucis“, vadovaujamas Antaninos Urmanavičienės. Kolektyvo atliekamos dainos tautoje paplitusios, tad visi buvo kviečiami dainuoti kartu. Įsiterpdami tarp dainų, aktualiomis temomis pasidalijo keletas minėjimo dalyvių.
Nepriklausomybės gynėjų sąjungos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis priminė, kaip Laisvės pašaukti ir Sąjūdžio suvienyti kūrė krašto apsaugą, būrė savanorius neskaičiuodami nei laiko, nei atlygio. Daugelis savanorių, palikę savo namus ir artimuosius, prisiekė ne tik žodžiais, bet ir savo veiksmais ginti Tėvynę. Jis dar kartą priminė 1991 m. rugpjūčio 21 d. įvykius ir Artūrą, kaip nepalaužtos tautos dvasios patriotiškumo pavyzdį.
Paminėjimo dalyviai
Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13–osios brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis kreipėsi į Seimo pirmininkę ir dalyvaujančius renginyje Seimo narius dėl Vilniaus mieste ant Žaliojo tilto stovinčių sovietinių skulptūrų. Šie monstrai stovi Lietuvos sostinės širdyje ir žeidžia žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. Nukentėjusius nuo sovietinio teroro žmones slegia dar kruvini monstrų batai, nes nuo jų ir šiandien sklinda propagandinis melas. Todėl Seimo nariai turi apsispręsti, kad šie svetimkūniai išnyktų iš Vilniaus miesto ir Lietuvos.
Groja Krašto apsaugos savanorių orkestras". Nuotraukos Vinco Vyrukaičio
Apie skaudžias problemas kalbėjo atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius. Pirmiausia apie pagarbą žuvusiems ir kodėl taip svarbu juos prisiminti, nes vienas iš patriotizmą ugdančių veiksnių yra pagarba kritusiems už laisvę. Savanorių, partizanų, karių, šaulių kapų tvarkymas turėtų būti kiekvieno dalinio, kiekvieno kario garbės reikalas. Atsargos pulkininkas žiniasklaidoje neradęs nė vieno straipsnio apie prieš 23 metus vykusį Maskvos pučą, kuris kaip tik susijęs su šios dienos paminėjimu ir buvo labai grėsmingas Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms. Ir dar vieną priekaištą Krašto apsaugos ministerijai išsakė pulkininkas – tai nepagarba Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams. Kariai, turintys didžiausią patirtį, dėl nesibaigiančių reformų turi trauktis iš krašto apsaugos sistemos. Nepriklausomybės pradžioje gavę tarnybinius butus, dabar gąsdinami iškeldinimu. Nors netoliese, Ukrainoje, vyksta nepaskelbtas karas, mūsų Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos vadovai nesiruošia galimiems pavojams pasitikėdami tik NATO jėgomis. Sukurti teritorinės gynybos pagrindai, planai, mokymai jau nuo 2001 m. buvo sunaikinti. Todėl norint minimaliai sustiprinti krašto apsaugos sistemą, ats. plk. A. Dudavičius siūlo grąžinti privalomąją pradinę karo tarnybą, padidinti karių savanorių skaičių krašto apsaugos savanorių pajėgose nuo 4000 iki 12000, tinkamai juos aprūpinti uniformomis, neperšaunamomis liemenėmis, šalmais, naktinio matymo prietaisais, naujausia ginkluote, pernešamomis prieštankinėmis ir priešlėktuvinėmis sistemomis. Atkurti karo prievolės administravimo tarnybą, centrus, mobilizacinio rezervo apskaitą pagal specializaciją, kariuomenės atstovams sustiprinti ryšius rajonuose su valstybinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis. Taip pat stiprinti ir plėsti Lietuvos šaulių sąjungą, kuri apimtų visą Lietuvos teritoriją. Pulkininkas pabrėžė, kad patriotizmo sąvoką, kaip trispalvę vėliavą, būtina iškelti aukštai ir garbingai nešti per Lietuvos žemę.
Paminėjimo dalyviai galėjo apžiūrėti surengtą parodą ,,Lietuvos savanoriai kovoje už Lietuvos laisvę“, skirtą kario savanorio Artūro Sakalausko atminimui, pasižiūrėti jam skirtų trumpametražių filmų. Genovaitė Sakalauskienė pakvietė visus pasivaišinti jos keptais pyragais, išgerti kavos ir arbatos. Dar ilgokai žmonės nesiskirstė, kalbėjosi, diskutavo apie praėjusius ir dabar gręsiančius pavojus Lietuvai.
Atgal
