In memoriam
03 25. Septyniasdešimt penkeri nuo poeto Jono Strielkūno gimimo
Ona Striškienė, Paįstrys, Panevėžio r.
Žmogui, o ypač kuriančiam, visada reikia sąlyčio su gimtine. Poetas Jonas Strielkūnas jei tik pasitaikydavo proga lankydavo Panevėžį, Panevėžio rajoną. Jonas Strielkūnas gimė 1939 m. kovo 6 d. Putauskų kaime, Panevėžio rajone. Panevėžio rajono „Tėvynės“ laikraštis ir „Galybės“ kolūkis, kuriame buvo poeto gimtinė, kaip laikraščio literatūrinį priedą 1990 metais išleido knygelę „Pirmoji meilės knyga“. Poetas pats teigė, kad I-masis eilėraščių rinkinys „Raudoni šermukšniai“ pasirodė 1966 m. o į lyrinį dienoraštį įdėti kitose knygose nespausdinti 1956-1966 metų eilėraščiai. Poetas dalyvaudavo Panevėžio rajono Upytės bandymų stoties ir eksperimentinio ūkio „Lino žiedo“ poezijos konkurso šventėse. Taip galėjai susitikti su poetais, klausytis jų žodžių.
Laikas nenumaldomai bėgdamas įneša savo korekcijas. Šiemet 75-eri nuo poeto Jono Strielkūno gimimo, o nuo 2010 m. gegužės 9 d. jo nebėra. Liko kūryba, nuveikti darbai, nuotraukose sustabdytos kasdienio gyvenimo ir švenčių akimirkos.
1966 metų „Poezijos pavasario“ almanache jau randame penkis Jono Strielkūno eilėraščius. Viename iš jų poetas rašo:
Čia buvo tankios girios. Ir kelionės
Neilgos nuvarytu arkleliu.
Šienavo, arė, sėjo rugį žmonės
Toli nuo jūrų, miestų didelių.
Jono Strielkūno pasaulėjauta, kūryba man labai artima. Gal todėl, kad ta pati Žalioji giria, kaip ir poetą, lydėjo nuo pirmųjų žingsnių, tie patys paukščiai šalia mūsų sau suko lizdus. Ta pati Pyvesa buvo didžioji upė, vingiavusi per girią, tos pačios gervės klykavo pelkėse ir perėjo vaikus.
Poeto gimtinė rytinėje Žaliosios girios dalyje, Putauskų kaime. Aš gimiau Mitabynės kaime, jis – vakarinėje Žaliosios girios pusėje. Mūsų sodybą iš visų pusių supo miškas ir tokia pat buvo pokario kasdienybė jo ir mano šeimai, tą vyresnieji broliai, sesės gerai atmena. Mūsų kaimynai vienas po kito paliko tėviškes ir kėlėsi link laukų, nes čia nebuvo taisomi keliai, nebuvo elektros, tik pulkai šernų ir briedžių.
Nuo vaikystės žinojau Strielkūnų sodybą Putauskų kaime, ji visai šalia kelio Panevėžys-Vabalninkas-Biržai. Daug kas pasikeitę, troba perstatyta, gyvena kiti žmonės, tik kieme už senosios klėties tebeošia didžiulės liepos, tas pats šulinys, tas pats dangus ir žemė.
Nesenai kalbėjausi su ponia Janina, kuriai teko kartu eiti į Sodelių pradžios mokyklą, tai ji pasakojo, kad Jonukas pradėjęs lankyti mokyklą, toj buvo perkeltas į antrą klasę. Truputį jaunesnis, buvęs Jono Strielkūno kaimynas, Kazimieras Melaika, paklausus vis papasakoja apie kartu žaistus kiemo žaidimus, ypač judriuosius, žaistus žiemą. Ir jis pasakoja taip vaizdingai, jog rodos ir matai tą senųjų kaimų besistiepiantį jaunimą, jų linksmumą, paprastumą ir išradingumą. Tai buvo apie 1950-uosius metus. Jis pabrėžia išskirtinį kaimyno Jonuko pomėgį skaityti knygas. Po to jie išsklido savais keliais, bet su didžiausiu džiaugsmu prisimena vaikystės bei mokyklinius metus.
Iš šio žemės lopinėlio, su dirbamais laukais, gėlių pilnomis pievomis, miškais, pilnais gyvūnijos, jis ir sėmėsi peno kūrybai. Ir liko meilė žemei, žmonėms, tautos praeičiai. Ir ilgimės tų medžių, jų lapų šlamėjimo, iš kurio girdi ar lietus ar giedra artinasi. Vis mintimis perbrendame gelstančių javų lauką, parkritę ant žolės skaičiuojame žvaigždes ir buriame ateitį, pamiršdami niūroką kasdienybę. Atsitokėjame ir grįžtame į ją, stveriamės už darbų, mėgstamų knygų, mielų žmonių.
Labai mėgstu Jono Strielkūno eilėraštį „Lietuva“, ji žygiuose, šventėse deklamuoju, o ten visą talpinantys žodžiai:
Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam
Ir kurioj sudegsime visi.
Poeto knygas dažnai imu į rankas, eilės tokios lyg ir paprastos, kasdieniškai šventiškos. Skalsiai, trumpai ir suprantamai pasakyta, jog rodos, kad jis regi, girdi, jaučia paprastai ir nežemiškai. Kūryba lengvai įsimenama, melodinga, nemažai eilių virtę dainomis. Man poeto Jono Strielkūno kūryba nepaprastai brangi, artima, suprantama, paprasta ir tuo dydi.
Atgal
