In memoriam
03 18. In memoriam Frida Zimanienė (1924-2010)
Vidmantas Jonas Vitkauskas
2014 metų kovo 10 dieną Lietuvos žydų bendruomenės Didžioji salė vėl buvo kupina žmonių. Kaip tais sparčiai tolstančiais laikais, kuomet Lektoriumui vadovavo Frida Zimanienė ir Izraelis Lempertas.
Salėje - prietema, tačiau scenoje dega dvi žvakės, tarp kurių stovi didelis Fridos Zimanienės portretas. Akivaizdu, kad Frida net ir po mirties sugeba sutraukti būrius draugų.
Vilniaus žydų bendrijos pirmininkė Maša Grodnikienė prisiminimų vakarą pradeda taip:
Prieš dvidešimtį metų (1987) Frida Zimanienė ir Izraelis Lempertas organizavo Žydų bendrijos lektoriumą. Nuo to laiko kiekvieną sekmadienį, dvyliktą valandą čia vyksta žydų susitikimai su rašytojais, menininkais, mokslininkais ir politikais… Šis vakaras – ypatingas. Susitinkame ne su Lietuvos elito atstovais, bet su Fridos Zimanienės draugais. Kviečiu į tribūną vyriausiąją tarp mūsų amžiumi ir seniausiąją Fridos draugę Esfirą Bramson –Alperienę.
–Gyvenimą prieškariniame Kaune prisimenu kaip tolimą ir malonų vaikystės sapną, –pradeda pasakoti Esfira. – Esu reliktas iš tų žmonių, kurie prieš karą buvo jauniausi. Kai atėjau į gimnaziją, buvau dar visai vaikas. O Frida buvo jauna ir triukšminga panelė, visada apsupta būrio puikių vyrukų. Baigiau gimnaziją 1941 metų birželio 22 dieną. Diplomo atsiimti nespėjau, nes prasidėjo karas.
1944 metais iš Rusijos sugrįžau į Vilnių. Frida mane susirado ir paskambino telefonu. Kai susitikome, vėl pasijutau maža mergaite, o Frida kalbėjo su manimi taip, tarsi būtų buvusi mano mama. Tačiau dabar kiekviena jau gyvenome savo gyvenimą.
Vienintelis prieškario gimnazistų susitikimas įvyko seniai Bočių kavinėje. Po to mūsų būrelis kiekvienais metais sparčiai tirpo. Su Frida kartais susitikdavome čia – Žydų bendrijoje. Fridos energija buvo stebuklinga. Viskas, ko ji imdavosi, apvainikuodavo sėkme.
Paskutinį kartą jos balsą išgirdau telefonu, prieš pat jos mirtį. Ji paskambino man iš ligoninės ir pasakė: “ačiū už knygą”. Mano parašytą knygą kažkas spėjo jai nunešti į ligoninę.
Nuščiuvusioje salėje iš vietos pašoka kažkokia moteris ir sušunka: ”aš nunešiau”.
Maša Grodnikienė kviečia legendinę geto kalinę, daugelio filmų apie Vilniaus getą dalyvę, kuri filmuose vaidino pati save – Fanią Brancovskają.
– Aš prieš karą gimnaziją užbaigiau Vilniuje, – pradeda pasakoti Fania. Tarp Fridos ir manęs buvo daug kas bendro. Mes abi mylėjome savo tautą, tačiau taip pat gerbėme gerus žmones kilusius iš kitų tautų. Kapinėse stovi paminklas mokytojams, kuris ten atsirado Fridos iniciatyva ir jos pastangų dėka. Ant paminklo taip pat iškalta mano tėvelio pavardė…
Fanią tribūnoje pakeičia pirmasis Žydų gimnazijos direktorius Simonas Levinas.
– Man Frida pirmiausia buvo žmogumi, kuris geriausiai mokėjo lietuvišką idiš tarmę, – sako jis. Su Frida susipažinau per jos vyrą – mokytoją, puikų vertėją iš idiš į lietuvių kalbą. Buvau pritrenktas jos dvasingumo. Kartą pasakiau: ”Frida, aš tave myliu”.
–Jeigu tu mane myli, tai aš esu tavo meilužė – nusijuokė Frida.
Kai Lietuva tapo nepriklausoma, padažnėjo svečiai. Frida pasakė: – Kai atvažiuos religingi –tempk juos pas mane.
Kartą užeinu pas Fridą su Mote iš Izraelio ir matau: stalas paruoštas, tarsi pagal kašruto protokolą – pienas, varškė, sūris, “gefita fiš”…O čia dabar kas – netikiu savo akimis – ant stalo puikuojasi “sosiskos”!
–Frida, greičiau nešk šitą šalin! – šaukiu šeimininkei.
–Nieko baisaus, – šypsosi Frida. – Juk dešrelės “pieniškos”…
Kai po trylikos metų sugrįžau iš Izraelio į Vilnių, kartą einu gatve ir matau: priešais ateina Frida. Ištiesiu rankas, norėdamas mielą draugę apkabinti, tačiau ši prapuškuoja pro šalį nekreipdama į mane jokio dėmesio. “Pyksta”, - šmėkšteli galvoje negera mintis.
Kai bendrijoje bandau atsargiai iškvosti kas atsitiko, Frida paprasčiausiai sako:
–Simai, aš nebematau…
Dabartinis Vilniaus Šolom Aleichem gimnazijos direktorius Michailas Jakobas apie Fridą pasakoja taip.
–Didžiuojuosi, kad pažinojau Fridą. Prisimenu ją kaip nedidelio ūgio moteriškutę, kuri žiūrėdama į mane kažkur iš apačios visada šypsodavosi. Tačiau Fridą Zimanienę supo ypatinga aura. Kad šiuo metu vadovauju gimnazijai yra didelis Fridos nuopelnas.
–Prasidėjus Atgimimui niekas nenorėjo net girdėti apie Žydų gimnaziją. Žydų vaikai mokėsi prestižinėse mokyklose, sunku buvo apsiprasti su mintimi, kad juos galima pakviesti į tuščią vietą.
–Tačiau Frida – sukvietė. Dabar nuo pirmųjų 12 išaugome iki 320 mokinių. Gimnazija tapo prestižine, joje taip pat mokosi ne žydų vaikai.
–Salėje regiu gydytoją Olgą Zimanaitę. Žinau, kad visada galiu į ją kreiptis ir niekada neišgirsiu žodžio “ne”. Olga tokia pat kaip jos motina Frida, išaugusi puikioje žydiškoje šeimoje.
Paskutiniu Maša Grodnikienė pasikviečia Simoną Gurevičių ir pristato pastarąjį kaip “jauniausiąjį Fridos draugą”. Gurevičius puikiai moka daug kalbų. Tarsi pasiteisindamas dėl savo jaunumo, jis pradeda pasakoti, kad per jį Frida palaikė ryšį su daugybe įvairiausių tautų žmonių.
–Nespėsi nė mirktelėti, kai nė vieno iš tų, kurie dabar čia laido replikas ir juokiasi, – nebebus – liūdnai pagalvoju aš. Būsi pats seniausias ir…vienišas.
Tarsi atspėdamas mano mintis Gurevičius sako: Fridos ir Izraelio mūsų tarpe nebėra. Bet tebėra gyva jų dvasia, nes jie gyvena mūsų mintyse.
Pabaigai, Maša Grodnikienė kviečia Muzikos Akademijos atstovus. Į sceną įžengia profesorės Veronika Vitaitė, Aleksandra Žvirblutė ir, matyt, du jų mokiniai – Paulius Andersson ir Neringa Valuntonytė. Iš pirmo žvilgsnio šie žmonės niekuo neišsiskiria iš
Fridos draugų minios. Tačiau, kai jie susėda prie rojalio, salę užpildo tokia pašėlusių garsų banga, kad sekančios 45 minutės prabėga tarsi akimirka.
– Mama labai džiaugtųsi, jeigu būtų dalyvavusi tokiame gražiame susitikime, – užbaigia prisiminimų vakarą Fridos duktė Olga Zimanaitė.
Atgal
