Ieškomi
Pradingusi draugė arba būrimas iš kavos tirščių
Gintvilė Switters
Ruduo – rimties ir prisiminimų metas. Atmintis tarsi kriauklė išsaugo pačius gražiausius prisiminimų perlus. Aš gavau iš likimo tikrą perlų vėrinį – draugystę su Danute. Mes pažinojome viena kitą iš žalios jaunystės laikų: kartu studijavome, lankėme teatrus, parodas, keisdavomės knygomis, kalbėdavome apie kosminius ir dvasinius dalykus. Ji studijavo Maskvoje, kinematografijos institute, kur susipažino su Liudmila Anatoljevna – buvusia Didžiojo teatro balerina, be įvairių keistenybių išmokusią Danutę burti kavos tirščiais. Taip ji išmoko nuspėti žmonių ateitį...
Liudmila buvo labai ekstravagantiška moteris, kuri savo elgesiu bandė keisti žmonių pasaulėžiūrą ir mokė kovoti su kūniškomis blokadomis. Tuo metu, kai aš viešėjau pas Liudmilą ir nedrįsau persirengti naktinukais, atėjo ji į miegamąjį visai nuoga ir, elegantišku gestu pamojusi, ištarė žodžius: „Elegantna kak rojal“. „Tu turi irgi tapti be kompleksų ir nesigėdinti savo kūno – jaustis laisva,“ – mokė Liudmila. Dėka Liudmilos mes pradėjome domėtis joga ir pagal Šri Arubindos knygą „Integralinė joga“ mokėmės medituoti.
„Tiktai iš didelio chaoso gali gimti žvaigždė" (Nyčė)
Šokis buvo mūsų aistra, per kurį mes išreikšdavome savo giliausius jausmus. Šokis suvedė Danutę su vaikinu iš JAV. ...Ach, tas „olandiškas pavasaris“ („Duch spring-93“), jis nuviliojo mano draugę į Ameriką, o mane – į Olandiją. Mes pasikeitėme telefonais ir adresais, palaikėme glaudų ryšį. Mūsų draugystė stiprėjo: aš jai pasakodavau apie studijas Olandijoje ir apie ypatingą kursistą Tom Memerling, kuris 10 metų išbuvo budistiniame vienuolyne Prancūzijoje. Po paskaitų aš kalbėdavausi su Tomu apie zen-budizmą. Jo patarimu perskaičiau prof. D.T. Suzuki „Įvadą į zen budizmą“. Mano draugė Danutė su malonumu klausydavosi pasakojimų apie tai. Bėgo metai, bet aš palaikiau glaudų ryšį su Danute.
„Nežinau, ką atiduočiau už tuos vakarus pas tave Lietuvoje: puodelis kavos, česnakinė duona su kumpiu ir pomidorais... ir ilgi pokalbiai iki ryto“, – kalbėdavo telefonu Danutė. Likimas nebuvo gailestingas Danutei – ji patyrė daug skausmo ir nelaimių. Jos vyras gėrė ir pralošė didelę sumą pinigų. Danutės tėvai pardavė butą ir padėjo jai išvengti skolų. Tuo metu ji laukėsi vaikelio. Jos vyras nenorėjo palikuonio. Nevilties vedama Danutė išvyko į Meksiką, tikėdamasi padaryti abortą. Ji buvo išsekusi, paliegusi ir nualpo prie vieno žvejų kaimelio. Meksikiečių šeimyna priglaudė ją ir slaugė, maitindami žuvimi ir vaisiais. Ji atsigavo ir pagimdė sveiką sūnų Deividą, nusprendusi grįžti į New Orlean pas savo vyrą.
Keletą metų sekėsi gerai, bet ji neturėjo „green card“ (pasilikimo teisės). Teko dirbti valytoja, kambarių dekoruotoja tam, kad išgyventų ir turėtų už ką išlaikyti sūnų.
Ji svajojo tapti aktore arba scenariste, tačiau likimas nebuvo palankus:
O buvo tik šuolis,-
ji manė kad šokis,
ties bedugne,
bet nieko – šypsokis...
Didelis išbandymas įvyko 2004 metų šv. Kalėdų metu – uraganas Kotryna. Aš, sužinojusi apie tai, bandžiau susisiekti su Danute. Po trijų dienų pirmas skambutis: ji drebančiu balsu pasakojo apie įvykį. „Viskas plaukia apie mane: baldai, knygos, drabužiai. Neturiu popieriaus užsirašyti tavo adresą. Kaip mes išlikom gyvi? Tik per Dievo malonę“, - kalbėjo susijaudinusi Danutė.
Nuo to laiko nepasisekė man su ja susisiekti. Belieka galvoti apie teigiamus dalykus, kaip mane mokė budistinis vienuolis, padovanojęs knygą Lama Zopa Rinpoche „Transforming problems into hapiness“.
„Happiness and suffering are depend upon your mind, upon your interpretation“ („Laimė ir kentėjimas priklauso nuo tavo minčių, tavo interpretacijos“). Širdyje tuščia ir nyku, bet dega viltis surasti mano sielos sesę...
Atgal