Gamta
02.20. GYVŪNŲ GEROVĖ YRA IR MŪSŲ GEROVĖ
Juozas Stasinas
Prasminga investicija
Iš žiniasklaidos sužinojau, kad Pajūryje pradedama statyti „sanatorija“ nukentėjusiems Baltijos jūros gyvūnams. Mane, kaip žmogų, gyvenimą paskyrusiam gamtosaugai, visuomenės ekologiniam švietimui ir šiandien vis dar besidominčiam aplinkosaugos problemomis, tame tarpe gyvūnų apsaugos bei globos reikalais, tai labai sudomino. Pagalvojau: štai koks puikus sumanymas ir pagaliau taip reikalingas gyvūnų globos projektas bus įgyvendintas. Tačiau, perskaičius tekstą pilnai, džiaugsmą aptemdė nusivylimas, kad naujai statomas Gyvūnų reabilitacijos centras bus skirtas tik Baltijos pilkiesiems ruoniams. Na, dar numatoma į šią „sanatoriją“ reabilitacijai priglausti ir vandens paukščius, kurie dėl aktyvios laivybos bei žvejybos vis labiau žalojami. Skelbiama, kad šiam unikaliam objektui pastatyti ir įrengti Aplinkos ministerija skyrė 1,38 mln. eurų ES fondų lėšų.
Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė sako, kad šis „...profesionalus reabilitacijos centras ne tik teiks pagalbą taršos ir kitų incidentų metu nukentėjusiems jūrų gyvūnams, bet ir vykdys jų populiacijos stebėseną, užsiims moksline tiriamąja veikla“. Puiku, nėra abejonių dėl šio kilnaus tikslo.
Rašinio autoriui belieka tik pritarti ir pagirti valstybinių institucijų vadovus už tokius gerus darbus ir už surastas nemažas investicijas, skirtas Baltijos jūros gyvūnų gerovei. Tačiau norėtųsi, kad į gyvūnų globos ir jų reabilitacijos problemą būtų pažvelgta kiek platesniu žvilgsniu...
Kačiukas ir skruostu riedanti ašara
Dvidešimt penkerius metus dirbau gamtosaugoje, dar tiek pat metų leidau ir redagavau mėnraštį „Tėviškės gamta“, kuriame greta gamtosaugos bei aplinkosaugos aktualijų nemažai vietos skyriau ir gyvūnų globos problemoms. Štai kodėl informacija apie Gyvūnų reabilitacijos centro statybą Kuršių nerijos Kopgalyje mane sudomino.
Ši informacija man priminė 2008 metų vasarį „Tėviškės gamtoje“ atspausdintą apžvalginį straipsnį „Lietuvai reikalingas Gyvūnų reabilitacijos centras“. Mėnraščio skaitytojai jautriai reagavo į tarp mūsų gyvenančių mažųjų draugų skausmą ir pagalbos šauksmą. Vilnietė Dalia Bubnelytė laiške „Akis užkliuvo už kačiuko“ rašė: „Bevartant „Tėviškės gamtą“ akis užkliuvo už mažo kačiuko nuotraukos...(ji buvo atspausdinta mėnraštyje, J.S.) Perskaičius straipsnį, reikėjo pastangų, kad kolegos neišvystų skruostu riedančios ašaros... Be galo džiugu, kad šalia politikos, energetikos, karo keliuose ir viso kito mažam kačiukui pavyko prasibrauti į spaudą. Ačiū jums už tai, ačiū, kad ugdote visuomenės sąmoningumą, jautrumą, žmogiškumą. Ačiū, kad pasakote už tuos, kurie nemoka paprašyti patys. Jūsų straipsnis įkvėpė geriems darbams. Jau pradėjau ieškoti bendraminčių, su kuriais galėtume įvesti gražią tradiciją – kartą per mėnesį aplankyti gyvūnų globos namus ir nuvežti mažiesiems broliukams maisto ar dar kažko...“
Fotografo Romualdo Baliutavičiaus priglausti beglobiai kačiukai
Straipsnio autoriaus šunelis Dina, prieš 8-erius metus tik gimusi rasta šiukšlių konteineryje
Toliau mėnraščio skaitytojų laiškų apžvalgoje rašoma: „Sužalotas mažas kačiukas, šunelis ar nepaskrendantis gandras – visi šalia mūsų. Ir visi jie mūsų bendruomenės nariai. Kaip jiems padėti patyrus traumą automobiliais užtvindytose gatvėse, keliuose, kaip spręsti jų slaugos problemas? Su tokiu klausimu kreipėmės į Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorių Laimutį Budrį (Iš dabartinės Aplinkos ministerijos struktūros minimas departamentas išnyko. J.S.). Jis redakcijai paaiškino, jog „Aplinkos ministerija rūpinasi, kad artimiausiu metu šalyje būtų įkurtas Gyvūnų reabilitacijos centras, kuris teiktų gyvūnams reikalingą pagalbą. Tokie centrai yra visose civilizuotose valstybėse. Dažnas atvejis, kai į miestą ar gyvenvietę užklysta ne tik gandras.., bet ir briedis, šernas ar kitas gyvūnas. Norint tokį gyvūną sugauti, nugabenti į jam skirtą vietą, reikia turėti specialias priemones, įrangą, kurių šiandien neturime nei mes, aplinkosaugininkai, nei gyvūnų globos draugijos. Ką čia bekalbėti apie įvairių gyvūnėlių patirtas traumas, sužalojimus, kur juos gydyti, slaugyti. Mano galva, Lietuvoje artimiausiu metu būtina įkurti Gyvūnų reabilitacijos centrą“.
Sužalotiems gyvūnams – kvalifikuotą pagalbą
Prieš vienuolika metų keltos idėjos šiandien realizuojamos Kopgalyje. Čia įsikurs Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras. Lietuvos jūrų muziejaus direktorės teigimu šioje „sanatorijoje“ galės gydytis tik Baltijos jūros pilkieji ruoniai ir paukščiai.
Natūraliai kyla klausimas: „O kas gydys ir priglaus globai tuos sužalotus gyvūnus, kurie kasdien yra šalia mūsų, kurių stengiamės nepastebėti ar grubiausiu būdu atsikratyti, nesuvokdami, kad žalojame ne tik savo, bet ir savo vaikų psichiką? Pagaliau, ar šie gyvūnai nenusipelnė nors mažos dalelės žmonių dėmesio bei lėšų iš tų milijoninių fondų?
Kalbinti gyvūnų globėjai vienbalsiai skundžiasi, kad šalyje jiems trūksta paramos, ši veikla organizuota gyvūnų mylėtojų entuziazmo ir pavienių žmonių geranoriškumo pagrindais. Noriu pateikti vilniečio, didelio gamtos bičiulio, keliautojo ir gyvūnų globėjo Juliaus mintis, kurios, tikiuosi, ne vieną pakvies susimąstyti ir prisidėti prie gyvūnų globos. Jis rašo: „Džiugu, kai pinigai ir pastangos skiriami tokiems kilniems bei humaniškiems darbams. Gal tai nors kiek kompensuos mūsų, vartotojiškos visuomenės, gamtai daromą žalą. Tikimės, kad greitu laiku šalia Jūrų muziejaus pradės veikti Gyvūnų reabilitacijos bei tyrimų centras, o planuotų milijoninių investicijų neištiks Vilniaus nacionalinio stadiono likimas.
Sutinku, kad šalyje reikalinga turėti ne vieną tokį centrą galvojant apie platesnį jų pritaikymą. Dažnai girdime apie netinkamą žmonių elgesį su gyvūnais buityje, matome dėl paprasčiausio nerūpestingumo keliuose ar statybų aikštelėse nukentėjusius laukinius ar naminius gyvūnus. Jų gelbėjimu, priežiūra, reabilitacija dažniausiai užsiima privačios veterinarijos įstaigos, visuomeninės organizacijos ar pavieniai piliečiai. Gyvūnų reabilitacijos centrai, apjungę visas šias pastangas, galėtų suteikti profesionalią pagalbą gyvūnams, vykdyti bendruomenės švietimo ir mokymo programas.
Nemažą dalį lėšų tokių centrų finansavimui galima būtų surinkti pasitelkus mokesčių sistemą. Šimtus, o kartais ir tūkstančius eurų egzotinio ar veislinio gyvūno įsigijimui nepagailintys piliečiai, manau, be didelio vargo galėtų paaukoti gyvūnų reabilitacijos centrams. Ir ne tik jie. Man regis, medžiotojai ir žvejai, statybos aikštelių, medienos pramonės ir transporto įmonių vadovai, karinių poligonų steigėjai bei daugelis kitų potencialių gamtos žalotojų privalo nors šiek tiek sumokėti už gyvūnams padarytas skriaudas“.
Šių eilučių autoriui belieka tik pritarti tokioms Juliaus mintims. Jos negali nejaudinti žmogaus, kuriam nesvetimas dėmesys mus supančiai aplinkai.
Kaunas turi gerą trauką
Tuomet, kai prieš vienuolika metų „Tėviškės gamtoje“ kėlėme Gyvūnų apsaugos ir reabilitacijos centro įkūrimo svarbą, galvojome apie visos Lietuvos gyvūnus, apie tuos beakius kačiukus, šlubuojančius šunelius, nepakylančius paukščius. Buvome tikri, kad tokiam centrui įkurti labiausiai tinka Kaunas, kurio geografinė padėtis priimtina visiems šalies regionams. Juk čia yra gera gamtinio profilio specialistų - veterinarų, medikų, agronomų, miškininkų - ruošimo bazė. Taigi specialistų sužalotų gyvūnų priežiūrai, gydymui netrūktų. Idėjos trauką šiam miestui didina ir žymaus tarpukario gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko sumanymu bei pastangomis įkurti visuomenės pamėgti objektai: Kauno Tado Ivanausko zoologijos sodas ir muziejus, botanikos sodas bei kt.
Man nekelia abejonių Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centro įkūrimo reikalingumas. Pergyvenu tik dėl vieno, kad perdėm dažnai pamirštame gyvūnus, kurie kiekvieną dieną bei visą mūsų gyvenimą yra tarp mūsų ir su mumis. Turiu vilties, kad Aplinkos ministerijos ir kitų valstybinių bei visuomeninių organizacijų vadovai, žmonės iš verslo pasaulio pasirūpins sužalotais ar sergančiais gyvūnais. Statydami ne tik MO rūmus, MAXIMAS, bet ir gyvūnų globos bei reabilitacijos namus mažiesiems draugams, mes liudysime amžinų žmogiškų vertybių aktualumą šiandieninei visuomenei ir ramia sąžine, kaip moralinio priesako estafetę, galėsime perduoti jas ateinančioms kartoms.
Atėjo metas kiekvienam žmogui apie tai pamąstyti ir gyventi pagal principą: „Gyvūnų gerovė yra ir mūsų gerovė“.
Atgal
.jpg)
(1).png)
