VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Gamta

01.06. Naujos šviesos taku

Selemonas PALTANAVIČIUS, gamtininkas

 

Ir vėl sulaukėme dienų, kai viskas vargiai įtikėtina, bet - akivaizdu. Taip nutinka kasmet, kai gamtos metų ratas ima suktis greičiau, kai sulaukiame Trijų karalių dienos  atsisveikinę su Kalėdų eglutėmis mes lyg peržengiame į visai kitą savo gyvenimo ir veiklų tarpsnį. Ar galėtume atsispirti naujai gimstančiai energijai? Ar rastume jėgų savyje užlaikyti šventę? Kam visa tai? Geriau paklusti virsmui ir naujų - gamtos - metų gimimui. Jie pažadina mus ir atverčia naujo kalendoriaus lapus. Pasirodo, štai kas mus stumia į priekį: kalendorius! Jam paklūstame be išlygų: ką kalendorius „liepia“, tą ir darome. Gerai, kad kalendorius taip pat prišlietas, suderintas su gamtos laiku, antraip darytume gal net ir tai, ko nereikia.

Jau turime daugiau kaip 10 minučių naujai gimusios šviesos. Iki Joninių, kai saulė pakils aukščiausiai, diena taps ilgesnė 10 valandų. Išeitų, tos 10 minučių visai nedaug... Tačiau prisiminkite, ką jūs atliekate per tokį laiką, kur nuvažiuojate, nueinate...

Ir vėl sulaukėme dienų, kai viskas vargiai įtikėtina, bet - akivaizdu. Taip nutinka kasmet, kai gamtos metų ratas ima suktis greičiau, kai sulaukiame Trijų karalių dienos. Eltos nuotr.

Dabar šviesa į dienos aruodą plūs vis stipriau. Mums ne mažiau svarbu, kokia bus žiema. Po Pusiaužiemio abejonių neliks, nes viską pasakys barsukas. Dabar kebliau, nes jau matėme, kaip staiga viskas keičiasi - džiaugiamės turėję nors baltas snieguotas Kalėdas, kokių keletą metų neregėjome. Ar to turės pakakti? Ne, bus dar visko, tad nei kailinius parduokite, nei paskutines malkas sukūrenkite.

Žiema visada moko taupumo, ir pavyzdys to yra ne suvalkiečiai, bet visi iki vieno gamtos vaikai. Augalai seniai nenaudoja nieko - nei maisto medžiagų, nei vandens. Gal tik jų pumpurai po mėnesio ims paslaptingai pūstis, o lazdynų žirginiai - kieti kaip akmenukai, iš mieguistai rudų taps žali. Daugelio vabzdžių lėliukės, lervos (vikšrai) ir kiaušinėliai žiemoja ramybėje, bet tokią kaip dabar žiemą nenustembame matydami lakiojančius uodelius, sniegu ropojančias lervas. O vorai lyg niekur nieko bėginėja, kopinėja. To kopinėjimo, panašiai kaip ir paukščių skraidymo ar žvėrių keliavimo yra tiek, kiek būtina. Energijos taupymas - svarbus žiemos darbas. Jos papildymas - svarbus ne mažiau. Tačiau tam vieni turi lesti, graužti, kiti - medžioti. Mes kažkodėl nemėgstame tų, kurie medžioja. Bet jie kitaip gyventi negali. Štai prie lesyklos, kur lesinam paukščius, juos „gano“ paukštvanagis. Nemanykite, kad jo gyvenimas saldus; jei lesykla yra prie krūmo (sakykim - erškėčių), zylės, žaliukės ir net karklažvirbliai moka išsisukti nuo kibių vanagėlio nagų. Ko gero, labiausiai neapsaugotos pilkosios zylės, kurios ir žmonių nebijo, ir pasaulį, sakytum, mato kitaip. Taigi, jeigu atsirado paukštvanagis, pirmosios jam paklius būtent tos zyliukės. Ar jų turime gailėti? Ko gero, toks mūsų gailavimas parodys tik gamtos principų neišmanymą: taip, medžiodama ir prarasdama, gamta gyvuoja milijonus metų ir dėl tokių santykių neišnyko nė viena rūšis. Girioje taip pat medžioja ir vilkas, lūšis, lapė, kiaunė, net šermuonėlis ir mažutė žebenkštis. Tų medžiotojų, nebūna per daug - jei taip nutiktų, ištiktų badas, nes jie sunaikintų visą potencialų savo maisto šaltinį. Tiesa, tokių problemų gali kilti tada, kai kuri nors ekologinės grandinės grandis pažeidžiama žmogaus. Sakykime - jei vilkų yra daugiau, nei turėtų būti, jei jų gausą lemia lengvai pasiekiamas pašalinis grobis (naminiai gyvuliai ir paukščiai). Natūralios gamtos mes neturime, visi jos santykiai priklauso nuo žmogaus. Taigi... gyvenkime ir mąstykime.

Atgal