Gamta
07.20. Apie kriaušę
Nijolė Kavaliauskaitė – Hunter
Autorės piešinys
Žavi, nelyginant moters siluetas,į saveakį traukianti kriaušė daugumai asocijuojasi su skrandžio reikmėmis. Tačiau jos gundančioms fromoms ir syvais neatsispiria ir meno tarnai. Tuomet neapčiuopiamai įsikūnijusi jų vaizduotėje, ji apsireiškia realiai. Kriaušė yra patraukli ne vien dėl savo praktinių ir estetinių tikslų.Ji – medikamentas, tinkama įsikūnyti poetinėje mintyje, ji – simbolis, savyje apimantis tam tikrą prasmę. ,,Plačialape‘‘ kriauše žavimasi dėl jos trapecinės formos, baltai nutapytų žiedų, rudeniui atėjus dėl jos paraudusių, tarsi susigėdusių vėjo nežinia už ką plakamų lapų, žiemą – nurengtų ir nudrengtų šakų. Nežiūrint savo savybių išskirtinumo, ji negali prilygti obuolio populiarumui. Nors pražįsta ir žiedais džiugina anksčiau nei jos giminaitis ir yra jautresnė, subtilesnė bei labiau sužeidžiama amaro.
Kuomet ji atkeliavo į Europą, nėra tikslių žinių, tačiau jos sudžiūvusios riekelės Šveicarijos olose yra datuojamos kaip užsilikusios nuo Ledynmečio laikų.
Azijoje kriaušės minimos 2500–3000 metų atgal. Šiose vietovėse kriaušė savo subtilumu, delikačiu skoniu prilyginama persikui ar abrikosui.
Edo laikotarpiu1603–1868,kuris buvo laikomas Japonijos amatų ir aukso amžiumi, kuomet reikalui esant vartus buvo numatoma statyti, kaip sėkmės talismanas šalia jų išdygdavokriaušė. Kas nekeista, kriaušės medžio ar vaisiaus iliustracijos yra retos Japonijoje. Tačiau žydintis kriaušės žiedas surastas ant senos Li dinastijos antkapio Korėjoje.
Kriaušė literatūroje
Manoma, kad kriaušė literatūros puslapiuose pirmą kartą paminėta IX amžiuje, būtent Homero epinėje dramoje ,,Odisėja‘‘. Amžinai žaliuojančiuose Alkinojaussoduose, esančiuose Scherijos saloje, tuose, kuriuose buvo svetingai priimtas namo keliaujantisaudros nublokštas Odisėjas bei argonautai, rašoma:
Vidiniame kieme prie durų yra puikus sodas, su ketveriais vartais, bei gyvatvore iš kiekvienos pusės. Ten auga aukšti žiedus skleidžiantys medžiai, kaip kriaušės, granatai, obelis su ryškiais vaisiais, saldžios figos ir alyvmedis krauna vaisius. Kriaušės - sultingos, valgant tirpstančios, obuolys greta obuolio derlių mezga, vynuogių kekės tarsi žalčiai driekiasi žemyn. Tikros dovanos iš Dievo rankų.
Minėtoje atkarpoje, kriaušės vaisius gretinamas su obuoliu. Žavu būti lyginamai su obuoliu, nes į obuolį, kaip simbolį nuo antikos laikų buvo sudėta daug reikšmių. Pavyzdžiui, skandinavų mitologijoje obuolys suvokiamas kaip dieviškojo maisto ir nemirtingumo šaltinis. Graikijoje obuolys buvo laikomas meilės deivės simboliu. Obuolio iš rankų į rankas perdavimas bylojo apie nebylų meilės prisipažimą arba sutinkimą tekėti.
Obuolys, kaip atitinkamų jausmų išraiška, neaplenkė ir Lietuvos. Mažojoje Lietuvoje buvo populiarus žodelis „obuoliauti“, kuris reiškė ir meilinimąsi mergelei. Mergelė mesdama obuolį berneliui, parodydavo, kad koketuoja, vilioja, kad bernužėlis jai patinka.
Obuolys dažnai vadinamas rojaus arba nuodėmės, gėrio ir blogio pažinimo vaisiumi. Tai - seksualumo simbolis.Kiniečiams, obels medžio žiedai simbolizuoja moters grožį. Su ja siejama išmintis, vaisingumas, džiaugsmas.
Kriaušė arba lietuvių vadinama ,,Grūšelė’’ lietuvių mitologijoje – gyvybės medis. Ją gausiai aptinkame Kalėdinėse dainose. Stebuklų pilną Kūčių naktį, ypatingas dėmėsys buvo skiriamas vaismedžiams, juos susiejant su mirusiųjų vėlėmis.
Kriaušė tapo ir filosofų smalsumo objektu. Pavyzdžiui filosofas Teofrastas iš Eresos (370–286 pr.m e.) apie kriaušę mąstė išimtinai tik kaip apie augalą. Jis teigė, kad kriaušė išauga iš sėklos, kuri tampa jos šaknimis. Deja, augdami medžiai praranda savo charakterį ir išsigimsta. Tuomet skiepijimas gali juos pakeisti. Filosofas užsimena ir apie kriaušes kamuojančias ligas. Jas niokoja plaukuotas kirminas. Taip pat sezoninės ligos kaip šaltis, saulės kaitra, nuolatos žalojamos vėjo. Medžių drausminimas – neišvengiams, tai: genėjimas, tvirtinimas kamieno metaliniais virbais ir t.t. Filosofas pamini, kad verta įsiklausyti į gamtą, nes ši kužda kur ir kaip sodinti kriaušes: kalvų nuožulnumas yra geriausia vieta kriaušių sodams veisti.
Net šešios kriaušių rūšys yra paminėtos Marko Porcijaus Katono ūkininko užrašuose, kuris esąs seniausias lotynų kalba proza parašytas darbas.
Plinijus Vyresnysis, kuris žuvo stebėdamas Vezuvijausugnikalnio išsiveržimą(23–79m.), rašydamas enciklopedines ,,Gamtos istorijas‘‘, jau anuoment dalinosi žiniomis apiekelias kriaušių rūšis, jų pavadinimus bei savybes. Tai: ,,Superba‘‘ (išdidus), tai - mažos bet anksti prinokstančios kriaušės. Paminėta ,,Crustumia‘‘, kuri plačiau neatskleista. ,,Falerna‘‘ yra žinoma kaip labai sultinga. Jos sulčių skonį prilygindamas vynui. ,,Sirietiškomis‘‘ buvo pramintos dėl tamsios spalvos. Kai kurios kriaušės pavadintos romėniškais pavadinimais. ,,Dolabelliana‘‘ praminta dėl ilgo stiebo, ,,Pomponiana‘‘ dėl savo panašumo į putlią krūtinę. ,,Tiberiana‘‘ pavadinta todėl, kad Imperatorius Tiberijus buvo palankus šiai, o ne kuriai kitai rūšiai. Be to, pastaroji saulėkaitoje įgaudavusi daugiau spalvų ir atspalvių. ,,Favoniana‘‘ - raudonos spalvos. ,,Aniciana‘‘, prinokstusi vėlai rudenį ir pasižyminti maloniai rūgsčiu skoniu.
Kriaušė kaip gundymo objektas
Hebrajų Biblijoje (Pražios knygoje) minimas obuolys ir pasekmės jo paragavus. Nusižengimas pirmiesiems žmonems, kainavo išvarymą iš Edeno sodų. Išvytas vyras Žemėje buvo pasmerktas dirbti tol, kol antakiai prakaitu pažliugs, o moteris už savo nuodėmę pasmerkta skausmuose gimdyti vaikus. Iš žalčio buvo atimtos kojos, tad jis nubaustas visą gyvenimą pilvu šliaužti.
Kriaušę nuvo linkta interpretuoti ne kaip uždraustą vaisių, bet kaip gundymo objektą. Augustino, iš senovės Numidijos Hippo miesto (354-430) Šiaurės Afrikoje, kuris buvęs vienas iš įtakingiausių katalikų bažnyčios teologų, viename iš jo garsiausių darbų ,,Išpažinimai‘‘, apytikriai pusę knygos yra paremta savistabia analize apie nereikšmingą kriaušių vagystę įvykdytą jo paauglystės laikotarpiu. Nežiūrint to, kadturėdamas privilegiją skanauti geresnės rūšies kriaušių, Šv. Augustinas ir jo bičiuliai vogė kažkokią prastą, labiau tinkamą kiaulių skrandžiui maloninti. Autorius psichologinėje analizėje prieina išvados, kad nusikaltimo šaltinis buvo draugiški jausmai, o ne vidinis demonas tūnąs jame. Jis lygina savo nuodėmę su tuo Adomu, kuris panašiai ragavo obuolį ne iš savo pasirinkimo, bet tam, kad nenuviltų Ievos, suteikiant jai malonę.
Viduramžiai
Kuomet prancūzams pavyko pažinti kriaušės skonį, nėra tikslių žinių. Erdvėje sklando tik kelios nuomonės liudijančios, kad patys prancūzai savarankiškai įskiepyjo dvi rūšis. Spėjama, kad 600 metų prieš mūsų erą graikai ją atgabeno į Marselį. Kitame šaltinyje teigiama, kad kriaušė buvo atvežta romėnų. Karolis Didysis (742–814) frankų valdovas, laikomas pirmuoju kriaušių kolekcionieriumi Parncūzijoje. Jo dėka, buvo parašyti teisės aktai, kokią priežiūrą reikėtų suteikti karaliaus vaismedžių soduose auginamoms kraušėms.
Kriaušių medžiai sodintini dėl jų puikaus skonio. Vaisiai gali būti valgomi nuskinti ką tik nuo medžių, naudojami kulinarijos tikslams, o vėlyvosios - žiemą.
Renesansas
Žymusis Leonardo da Vinčis (1452-1519) senoviniame rankraštyje ,,Codex Arundel‘‘, kuris parašytas iš dešinės į kairę ir papildytasdiagramomis, piešiniais, įvairaus pobūdžio mokslo bei meno tekstais, asmeniniais pastebėjimais mėgavosi žodžių žaismu, aforizmais, pokštais, nevengdamas fantastiško pasakojimo,rasime kelias pasakėčias apie laurą, mirtą ir kriaušę.
Lauras, mirta maydami kertant žemėn kriaušės medį rėkė garsiausiu balsu:
- Kriaušės medi, kur išeini? Kas nutiko su tavo galybe kuomet buvai apsikrovęs ir nokinai vaisius? Kas mums dabar suteiks pavėsį, kur dingo tavo žalia galinga lapija? Kriaušės medis atsakė: - aš turiu paklusti fermerio norui, jis nuneš mano kūną skulptoriui, kuris meno pagalba suteiks man Dievo įvaizdį,o tuomet aš įsikursiu šventykloje. Vietoj to, kad būti luošinamu, genėjamu, tai suteiks man garbės būti šventu.
Viljamas Šekspyras (1564–1616) taip pat užsimena apie kriaušę ją apibūdindamas“absurdas arba malonumas” . Jis pamini dviejų rūšių kriaušes: ,,Warden‘‘- didelė, gerai išsilaikanti, vaisiai tinkami troškinimui. Gali būti, kad ji kilo iš Wardon Abatijos (Anglija), įkurtos 12 – ame amžiuje. Garsūs Warden kepti pyragai, įsimintini ne savo skoniu, bet tuo, kad buvo dažomi ryškiai raudonais dažais. Viktorijos epochos laikų Prancūzijoje regijone Lotaringijoje egzistavo populiarus desertas - kriaušės virtos vyne. Kita kriaušės rūšis - Poperin, pagal anglų žolininką Parkinson, apibūdinama kaip dviejų tipų, vasarinė ir žieminė, šiek tiek rusvos spalvos.
Modernūs laikai
Hedrick (1921) knygoje ‚,Pears of New York‘‘, skaitytojus išsamiai supažindindina su pomologija, apžvalga apima XVI – XIX šimtmečius. Olivier de Serres žinomas kaip Prancūzijos dirvožemio tėvas, aprašo (1608 m.) kriaušių savybes:
Nėra kito tokio medžio, kaip kriaušės, kuri stebintų savo vaisių gausa, rūšių skirtingumu bei savybėmis, nes kūrėjo išmintis atsispindi jų formoje, dydyje, spalvoje. Smalsią akį traukia bukos, mažos ir didelės jų formos, žavinčios savo apvalumu, spindinčios aukso, sidabro spalvomis, satino žaluma, bei išmuštos raudoniu. Jų saldžiu, muskuso, medaus, cinamomono, gvazdokėlių skoniu mėgaujamasi nuo gegužės mėnesio iki gruodžio. Trumpai tariant, be kriaušės medžio, sodas nbūtų toks puikus.‘Bartlett’ – pati žymiausia kriaušių rūšis Šiaurės Amerikoje, buvo įskiepyta 1770 metais Anglijoje.
Šventas simbolis
Senovės Egipte, kriaušės buvo laikomos deives Izidės simboliu, kuri buvo derlingumo, vandens ir vėjo deivė. Krikščionybėje kriaušė simbolizavo Kristaus meilę žmonijai. Kinijoje kriaušė simbolizuoja teisingumą, ilgaamžiškumą, tyrumą, išmintį ir palankumą. Korėjoje - kilnumą, didžiadvasiškumą. Yra keletas Korėjos legendų, kuriose kriaušės moteriai suteikia vaisingumo galią, sėkmę egzaminuose, kriaušė yra laikoma išminties ir sveikatos simboliu. Kriaušės žiedas dėl savo baltumo simbolizuoja gražų moters veidą, o žiedlapių trumpumas – liūdesį dėl egzistencijos laikinumo. Gimusiems, rugpjūčio 17 dieną, kriaušės žiedas yra gimtadienio gėlė, simbolizuojanti meilę. Daugelyje pasaulio šalių kriaušės vaisius yra žmogaus širdies simbolis.
Dainų versija
Kriaušės įvaizdis yra išlietas eilėse. ,,Les Adeuineaux amoureux‘‘ išleistoje 1478 metais, aptinkamas galvosūkis:
Praeinant trys vienuoliai išvydo tris kabančias kriaušes. Vieną nuraškė, o dvi paliko.
Aptinkama ir angliška versija: Aukštai ant medžio kabojo dvylika kriaušių. Pro šalį jojo dvylika riterių. Vienas riteris nusirąškė palikdamas vienuolika.
Žaismingoje anglų vaikams skirtoje dainoje apdainuojamas riešutmedis ant kurio augo auksinė kriaušė.
Aš turėjau mažą riešutmedį, nieko nebūtų keisto, bet ant
Sidabrinio muskato, auksinė kriaušė auga.
Mane Ispanijos karaliaus dukra atvyko aplankyti,
Ir visa tai, dėl mano mažo riešuto medžio.
Kriaušės įvaizdis aptinkamas ir plačiai po pasaulį paplitusioje angliškoje Kalėdinėje dainoje ,,The Twelve Days of Christmas‘‘.
Pirmąją Kalėdų dieną, mano mylimasis atsiuntė man kriaušės medyje tupinčią kurapką.
Muzika
Ekscentriškasis prancūzų kompozitorius, laužęs savo laikmetyje nusistovėjusius standartus Erik Satie, sukūrė siuitą fortepijonui, kurią pavadino Trois morceaux en forme de poire (Trys atkarpos kriaušės formoje), tuo būdu paneigdamas jo atžvilgiu kritiką, kad jo sukurtiems muzikos kūriniams trūksta struktūros. Vėliau savo kūrybinę idėją kitam prancūzų kompozitoriui pakomentavo taip: jei jo siuita bus sukurta kriaušės fromoje, jis nebus kritikuojamas už formos nesilaikymą kūrimo procese. Nežiūrint pavadinimo, iš tikro jo siuitoje yra ne trys, bet septynios dalys.
Kriaušė kaip medikamentas
Kad kriaušė - tinkamas medikamentas, pirmasis užsiminė Plinijus Vyresnysis.
Kriaušės- kaip maistas sveikatos atžvilgiu suteikia energijos, tačiau negaluojantiems nerekomenduotina, nes veikia kaip vynas. Virtos kriaušės su medumi, tinkamos skrandžio negalavimamas pašalinti.
Iš kriaušių pagamintas nuoviras naudojamas prieš ištinimus. Efektyvi priemonė esant apsinuodijimo grybais atveju. Saulėje išdžiovintos laukinės kriaušės skiltelės sustabdo viduriavimą. Vynas, pagamintas iš kriaušių, sušildo ir pamalonina skrandį, garantuoja gerą virškinimo procesą. Kiniečių medicína besivadovaujanti yin - yang teorijomis tarsi paneigia nuostatas, laikydami kriaušes ,,šaltomis” , kuomet abrikosas yra ,,karštas‘‘ maistas, o obuolys ,,neutralus‘‘.
Kriaušė mene
Kriaušė, vaizdavimo mene atžvilgiu negali prilygti obuoliui. Tačiau įsikūnijusią, tapytą kriaušę rasime Pompėjos griuvėsiuose, kriaušės vaisius atspindėtas Romėnų mozaikose, ilsisi ant sarkofagų. Kriaušės simbolis atsispindi ir krikščioniškame mene. Kadaise kriaušės medis buvo lakomas šventu. Šeštame amžiuje Jordanijoje statytuose religinių centrų mozaikose, kriaušės medis puikavosi šalia kitų trijų šventųjų. Kriaušė aptinkama ir Renesanso religinėje tapyboje.
To laikotarpio žymiausias paveikslas tapytas ta tematika yra Giovanni Bellini (1426–1516) ,,Madonna of the Pear”.
Giuseppe Archimboldo (1527–1593)
Tapydamas nosį, dailininkas panaudojo kraiušės įvaizdį. Nenuostabu, nes daugumoje jo darbų, vyrauja vaisiai ir daržovės. Kriaušes mėgo tapyti ir Paul Cezzane.
Ši kriaušė priklauso dailininkui ir skulptoriui Fernando Botero,kuris unikaliu stiliumi gebėjo vaizduoti nelieknas ir grakščias formas, bet pilnumą ir apkūnumą.
Išvados
Istorijos bėgyje, kriaušės populiarumas neišblėso. Skirtinguose pasaulio dalyse ja mėgaujamasi savitai. Europiečiai pripažįsta minkštą, sultingą, prinokusią, pailgos formos kriaušę. Azijiečiai – apvalios formos, traškią, nebūtinai minkštą. Abu skoniai - skirtingi, bet savotiškai patrauklūs.
Atgal
