VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Gamta

06.27. Stalininiai gamtos pertvarkymo planai ir Lietuvos gamtosauga Gamtos apsaugos komiteto Lietuvoje įkūrimo 60-mečiui

Juozas Stasinas,

Lietuvos nusipelnęs gamtos apsaugos darbuotojas,

Česlovo Kudabos premijos laureatas,

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje, kai vis labiau pradėjo aiškėti didžiųjų stalininių gamtos pertvarkymo planų neigiamos pasekmės gamtai, žmonių sveikatai bei gyvenamajai aplinkai, „plačiosios šalies" mokslininkai, rašytojai, žurnalistai ėmė reikšti nerimą dėl gamtosaugos.

 Juozas Stasinas

Lietuvos mokslo žmonių, kultūros veikėjų, rašytojų, žurnalistų ir gamtininkų balsai tuometinėje Sovietų sąjungoje buvo labiausiai girdimi, nes jie buvo paremti mūsų Valstybės istorine gamtojautos patirtimi, tradicijomis ir konkrečiais praktiniais gamtosaugos darbais, besiremiančiais pradžioje paprotine, vėliau ir rašytine teise.

Lietuvos gamtosaugos ištakos

Apsaugoti gamtos turtus Lietuvoje teisinių priemonių pagalba buvo bandoma jau feodalizmo laikais. 1557 m. išleistame Valakų įstatyme buvo numatyta medžioklės, žvejybos, miško kirtimo, uogavimo, grybavimo tvarka. Gamtos turtų apsaugos klausimai atsispindėjo ir pirmajame bei trečiajame Lietuvos statutuose.

Dėmesingai Šalies gamta rūpintasi ir tarpukario laikotarpiu. Buvo priimta nemažai teisės aktų atskirų gamtos objektų apsaugai, pavyzdžiui, medžioklės įstatymai - 1925 ir 1935 m., miškų naikinimui sustabdyti įstatymas, įstatymas apie privatinių miškų valstybės priežiūrą ir t.t. Gamtos ir jos apsaugos idėjos plačiai atsispindėjo leidžiamoje literatūroje, laikraščiuose ir žurnaluose.

Gamtosauga pokario laikotarpiu

Pokario metais Sovietų sąjungoje lietuviai pasirinko pirmapraeivio kelią nykiame gamtosaugos lauke ir garbingai ėjo iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. Tuomet, laužant sustabarėjusį technokratinį požiūrį į gamtos ir visuomenės santykių harmoniją, mūsų Šalies gamtininkų darbai buvo labai svarbūs bei reikšmingi ne tik Lietuvai, bet ir visai Sovietų sąjungai. Pakanka prisiminti vieną kitą tuometinį partijos iškeltą komunizmo statybos lozungą - „šiaurės upes pasuksime į pietus", „gamta privalo tarnauti žmogui", „komunizmas - tarybų valdžia plius elektrifikacija, plius chemizacija", - kad galėtum įsivaizduoti to laikotarpio gamtos būklę, ir suprasti šviesiausių protų pastangas bei galimybes apginti ją esant tokiai ideologizuotai atmosferai.

Nežiūrint į tai, „blaiviai" mąstanti Lietuvos visuomenė pasirinko brangiausio materialinio ir dvasinio Tautos turto - gamtos - gynimo pozicijas. Pirmieji į šias pozicijas stojo mokslininkai gamtininkai: Tadas Ivanauskas, Antanas Kvedaras, Vytautas Gudelis, Kazimieras Bieliukas, Česlovas Kudaba, Lietuvos gamtos apsaugos draugijos pirmininkas Karolis Jankevičius, Medžioklės ūkio valdybos viršininkas, vėliau tapęs naujai įkurto Gamtos apsaugos komiteto pirmininku, teisininkas Viktoras Bergas.

Lietuvos gamtosaugos pirmapraeivius palaikė ir Rusijos mokslo demokratinės visuomenės žymūs gamtininkai L. Šapošnikovas, N. Banikovas V. Pakrovskis, V. Geptneris, S. Turovas ir kiti. Jie, kaip mokslininkai, atstovaudavo „plačiąją šalį" tarptautinėse gamtininkų kongresuose, konferencijose ir atsivežtą užsienio informaciją, literatūrą „nuleisdavo" Viktorui Bergui. Jie žinojo, kad Lietuvos gamtosaugininkai ir jų vadovas sugebės panaudoti užsienio valstybių gamtosaugos patirtį ir stengsis jų pavyzdžiu pagal galimybes organizuoti efektyvią gamtosaugą. Ir jie neapsiriko.

Naujas posūkis

Lygiai prieš 60 metų, 1957 m. liepos 26 d., Lietuvoje, Medžioklės ūkio valdybos bazėje įkuriamas. Gamtos apsaugos komitetas prie LSSR Ministrų tarybos. Tuometinė Šalies vyriausybė Gamtos apsaugos komiteto pirmininku paskiria Viktorą Bergą, talentingą organizatorių, .gerai gamtosaugos reikalus išmanantį, plačių demokratinių pažiūrų žmogų, nuo 1947 metų sumaniai vadovavusį Medžioklė ūkio valdybai.

Gamtos apsaugos komitetas tapo pirmąja valstybine gamtosaugos institucija su plačiu valstybinių inspekcijų tinklu vietose. Primintina, kad tokios valstybinės gamtosaugos institucijos nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų sąjungoje.

Valstybinės gamtosaugos institucijos atsiradimas Lietuvoje buvo įžvalgus ir ryžtingas žingsnis sprendžiant to meto ekologines problemas ne tik, mūsų krašte, bet ir kitose „plačiosios šalies" respublikose.

Netrukus valstybinės gamtosaugos vadovas Viktoras Bergas žengia svarbų žingsnį stiprinant gamtosaugos teisinius pagrindus. Subūręs bendraminčius - įvairių mokslo sričių mokslininkus, ekologus, teisininkus, valstybinių ir visuomeninių organizacijų atstovus, parengia Lietuvos gamtos apsaugos įstatymo projektą ir įtikina Šalies aukščiausiąją valdžią tokio įstatymo reikalingumu.

1959 m. balandžio mėn. 22 d. tuometinė Aukščiausioji taryba Lietuvos gamtos apsaugos įstatymui „atveria dienos šviesą". Šis svarbus teisinis dokumentas padėjo išplėsti draustinių ir rezervatų tinklą, nemažai objektų paskelbti gamtos paminklais, patvirtinti įvairių gamtos išteklių eksploatavimo ir reguliavimo nuostatus.

Pastebėsime, kad toks Įstatymas Lietuvos teisės istorijoje buvo priimtas pirmą kartą. Pirmas jis buvo ir Sovietų sąjungoje.

Viktoras Bergas gerai suprato, kad be aktyvaus visuomenės dalyvavimo gamtosaugoje, be žmonių paramos, neturint Salyje populiaraus, masiniu tiražu leidžiamo leidinio - žurnalo ar laikraščio - sunku bus įgyvendinti Gamtos apsaugos įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatas, organizuoti gyventojų ekologinį švietimą, spręsti praktinius gamtosaugos uždavinius. Todėl Jis imasi iniciatyvos ir, pasitelkęs sumanymo bendraminčius, 1960 m. įkuria Lietuvos gamtos apsaugos draugiją, o vėliau ir žurnalą „Mūsų gamta". Lietuvos gamtos apsaugos draugijos pirmose gretose - žinomi Lietuvos žmonės, mokslininkai, kultūros švietimo darbuotojai, miškininkai, žemdirbiai, melioratoriai, medikai, rašytojai, žurnalistai, mokytojai. Respublikinė konferencija, kurioje dalyvavo 117 delegatų, įvykusi 1960 m. lapkričio 22 d. Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, išrinko Tarybą, į kurios sudėtį įėjo gerai visuomenėje žinomi asmenys, tarp jų: T. Ivanauskas, V. Gudelis, K. Eringis, A. Kvedaras, M. Lukaitienė, A. Mačionis, J. Ceičys, E. Cervinskas, A. Matulionis, E. Šimkūnaitė, K. Giniūnas A. Tauras,P.Vasinauskas ir kiti. Konferencija Draugijai vadovauti išrenka Tarybą ir jos vadovus: pirmininką Karolį Jankevičių, pavaduotojus Viktorą Bergą ir Janiną Kauneckienę.

Populiarusis žurnalas „Mūsų gamta"

Viktoras Bergas „suka galvą" kaip įkurti populiarų laikraštį ar žurnalą, skirtą gamtai populiarinti ir gamtosaugos problemoms nušviesti. Tais laikais Lietuvoje be Maskvos ideologų leidimo įkurti specialų laikraštį ar žurnalą buvo beveik neįmanoma. Maskvos neigiamo atsakymo motyvas - „ Lietuva ir taip daug turi įvairių leidinių." Bet Viktoras Bergas su tokia nuomone nesutinka. Jis imasi ryžtingų, suprantama, šiek tiek miškininkams nepatinkančių, veiksmų: suburia žurnalistų, mokslininkų bei visuomeninių organizacijų pastangas, tyliai pritariant Respublikos vadovams, pasiekia, kad vietoj mažu tiražu (8-9 tūkst. egz.) leidžiamo miškininkystės žurnalo „Mūsų girios" 1964 metais visuomenėje pasirodytų žurnalas „Mūsų gama."

Plačioji visuomenė netrukus pamilo žurnalą. „Mūsų gamtos" tiražas metai iš metų augo ir pasiekė net 60 tūkst. egzempliorių. Toks leidinio populiarumas patvirtino Viktoro Bergo įžvalgumą.

Gamtos bičiuliai 1983 metais po V. Bergo mirties Rečionyse (Ukmergės r,) pasodino ąžuolų giraitę Jo atminimui

Viktoras Bergas

Gamtos apsaugos draugijos aktyvas: Iš kairės: Juozas Stasinas, Juozas Lazauskas, Juozas Stankevičius, Kazys Eringį, Karolis Jankevičius, Stanislovas Gurčinas, Viktoras Bergas, Antanas Marcijonas, Antanas Tauras, Vytautas Gudelis ir Kazys Giniūnas. Apie 1970 metus 

Viktoras Bergas buvo visiškai teisus „perkrikštydamas" „Mūsų girias". Tuometinėje Lietuvoje prenumeruoti ir skaityti „Mūsų gamtą" buvo savotiškas patriotizmo ženklas, nes mylėti gamtą - reiškė mylėti Tėvynę. Žurnalas pasiekdavo net užsienyje gyvenančius lietuvius.

Populiaraus gamtinio žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi nuo pirmo iki paskutinio numerio dirbo šviesios atminties žurnalistas, rašytojas Rimantas Budrys, redaktoriaus pavaduotoju – Julius Geležauskas, at­sakinguoju sekretoriumi - Vytautas Klovas, meniniu redaktoriumi - Antanas Kazakauskas

Geri pavyzdžiai kitiems

Lygiagrečiai su valstybinės gamtosaugos struktūros formavimu Viktoras Bergas ir jo vadovaujamo Komiteto specialistai, bendradarbiaudami su mokslinėmis organizacijomis atliktų tyrimų pagrindu 1960 metais įteisina 25 landšaftinius, 27 landšaftinius-istorinius, 7 geologinius, 6 ornitologinius, 11 botaniniu- zoologiniu, 15 botaninių draustinių.

1957 metais vykdoma visų šalies parkų inventorizacija. Valstybės saugomais paskelbiami 194 parkai, turintys kultūrinę, estetinę, architektūrinę ir dendrologinę vertę.

Gamtos apsaugos komiteto, Lietuvos gamtos apsaugos draugijos įkūrimas, Gamtos apsaugos įstatymo pasirodymas, žurnalo „Mūsų gamta" leidyba ir kiti per trumpą laiką įgyvendinti darbai mūsų Šalies gamtosaugoje tapo geru pavyzdžiu bei stimulu ir „broliškų" respublikų gamtosaugos darbo organizatoriams, Į Lietuvą „pasisemti" patirties be perstojo važiavo gamtosaugininkai, medžiotojai, žvejai, urbanistikos specialistai, mokslininkai, pedagogai iš Baltarusijos, Ukrainos, Gruzijos, Kazachijos ir kitų respublikų.

Teigiami gamtosaugos poslinkiai prasidėjo ir „plačiojoje šalyje". Lietuvos pavyzdžiu pasekė daugelis respublikų, išskyrus Rusijos Federaciją. Čia vyravo valdžios oficiali nuomonė, kad Valstybinis gamtos apsaugos komitetas nereikalingas, girdi, gamtosauga rūpinasi Gamtos apsaugos draugija (Obščestvo ohrany prirody), nes saugoti gamtą yra „visos liaudies reikalas". Sąjunginiu lygiu gamtosauga rūpinosi valdyba Žemės ūkio ministerijos struktūroje.

Taigi toks „vyresniojo brolio" pavyzdys gamtosaugoje nežadėjo nieko gero ir respublikų lygmenyje. Nors kiekvienos šalies gamtosaugos organizatoriai ėjo savo keliu, bet Lietuvos pramintas kelias saugojant gamtą jiems labai pravertė.

Šiandien visiems gamtosaugos specialistams aišku, kad realizuoti gamtos apsaugos priemones tuometinėje Sovietų sąjungoje buvo nelengva, o dažniausiai neįmanoma dėl žemo ekonominio išsivystymo, dėl ideologizuoto mokslo ir įsisenėjusios valdymo struktūros bei biurokratijos.

Gamtosaugos vadovo darbo principai

Dirbant Gamtos apsaugos komitete, o vėliau daug metų Lietuvos gamtos apsaugos draugijos Respublikinėje taryboje pirmininko pavaduotoju su Viktoru Bergu teko betarpiškai bendrauti, iš Jo mokytis valstybinės ir visuomeninės gamtosaugos darbo principų bei metodų. Kartu aptardavome kiekvieną svarbų gamtosaugos klausimą, rengėme respublikines gamtosaugos konferencijas, gamtosaugininkų suvažiavimus, seminarus, organizavome gamtos tyrimo ekspedicijas, gamtos apsaugos liaudies universitetus, gamtos pažinimo mokyklas, leidome ekologinio švietimo literatūrą, dirbome kitą gamtosaugai reikalingą darbą.

Prisimenu, kaip šiandien. Jis mus, dar visai „žalius" gamtosaugininkus - Gediminą Tursą, Juozą Stasiną, Alfredą Seibutį, Kęstutį Balevičių, Vytautą Nedzinską, Liūtavarą Masiliūną, Alfredą Gaulią, Visvaldą Bronušą, Albiną Jankavičių, Aldoną Mišeikytę ir kitus mokė pastebėti grožį gamtoje, pažinti gamtą, mylėti savo Tėvynę. Jis, kaip tėvas, stengėsi glūdinti mūsų jaunus kampuotus charakterius, reikalaudamas jautrumo ir dėmesio žmonėms, pabrėždamas pareigos ir atsakomybės svarbą, vykdant Gamtos apsaugos įstatymo kontrolę. Apie tai daug rašoma ir Jo paliktuose 35-iuose dienoraščio sąsiuviniuose, kurių kiekvieno apimtis - šimtas puslapių.

Būdamas teisininkas, gamtosaugininkas ir jautrios sielos žmogus, Viktoras Bergas viename iš dienoraščio sąsiuvinių išsako savo požiūrį baudų skyrimo klausimu. Jis rašo: „Kaip pasiekti, kad pabaudos už brakonieriavimą būtų teisingai skiriamos? Kitą kartą nusikaltimas menkas, o pabauda - didelė. Kiekvienas žmogus(gamtos apsaugos inspektorius. J.S.)šį reikalą savaip supranta. Gamtos apsaugos komitete nėra vieningos nuomonės. Vieni - už labai griežtas pabaudas, kiti - priešingai..."

Toliau Viktoras Bergas išdėsto savo teisinius ir moralinius principus, kurių turėtų laikytis gamtosaugos darbuotojai, skirdami baudas brakonieriams, kitiems Gamtos apsaugos įstatymo pažeidėjams. Pagal Jį, tie principai turėtų būti tokie: „1. Už sunkų nusikaltimą - sunki bausmė, už mažareikšmį nusikaltimą - skiriama maža. 2. Kiekvienas nusikaltimas turi būti kvalifikuojamas individualiai. 3. Bausmės tikslas - auklėjimas. Ne visuomet bausmė pataiso nusikaltusį. Niekada neauklėjo ir ateityje neauki t3 žmogaus toji bausmė, kuri neatitinka nusikaltimo laipsnį."

„Svetimkūniai Lietuvai nereikalingi" (Iš Viktoro Bergo dienoraščio)

Šiandien susitikimuose su visuomene dažnai žmonės manęs klausia: „Ar tai tas pats Bergas, kuris sovietmečiu iš Jurbarko į Mažeikius perkėlė naftos įmonę?" Su pasididžiavimu jiems atsakau: - „Taip, tai tas pats Bergas. Tik ne vienas Jis tai padarė." Ir mintimis grįžtu į praeitį,

Nors naftos perdirbimo įmonės statyba Jurbarke prie Nemuno buvo pradėta ir į paruošiamuosius darbus investuota nemažai lėšų, bet Viktoras Bergas nenuleidžia rankų. Gamtos gynėjas toliau siekia įtikinti valdžią, kad šios įmonės vieta - Mažeikiai. Viktoras Bergas komisijos sudėtyje, kuriai vadovavo Lietuvos Mokslų akademijos viceprezidentas A. Žukauskas, lankėsi. Gorkio, Jaroslavlio, Riazanės, Polocko naftos perdirbimo gamyklose. Viename iš dienoraščių Viktoras Bergas rašo: „Važinėjome.., susipažinti, kokią įtaką turi naftos gamykla į aplinką, t.y. į vandenis ir orą. Ir Gorkyje, ir kitose vietose mus įtikinėjo, kad šios rūšies pramonės įmonės nelabai teršia vandenį ir orą. Vietose arčiau susipažinus paaiškėjo, kad gamyklų įtaka į aplinką mažai suvaldoma. Užtenka tik pažiūrėti į Volgos ir Okos vandenis ir įsitikini, kad žmogus bejėgis prieš baisų teršimą. Viceprezidentas A. Žukauskas spauste spaudė, primygtinai visus komisijos narius įtikinėjo, kad „teršimas gali būti suvaldomas. Jeigu koks nors reiškinys yra suvaldomas, tai žmogus gali tą reiškinį nukreipti ta kryptimi, kuri žmogui naudinga ir gamtai mažai žalinga."

Toliau Viktoras Bergas rašo: „Gamtos apsauga(Gamtos apsaugos komitetas. J.S.)Lietuvoje neturi savo mokslinių organizacijų, todėl tenka vadovautis kitų organizacijų duomenimis, šiuo atveju - Mokslų akademijos chemikų rekomendacijomis. Negalima paneigti to fakto, kad kas ko siekia, tai ir atitinkamų duomenų suranda. Taip, Akademijos chemikas H. Laumenskas pateikė tokius duomenis, kad Nemuno vandenys, pastačius Jurbarko naftos perdirbimo gamyklą, bus švaresni... Kitų duomenų nebuvo. Teko patikėti. Pasirašėme aktą. Man visą laiką kaip akmuo guli tas aktas. Vis daugiau ir daugiau įsitikinu, kad mus apgavo, kad Kuršių marioms gresia didžiulis užteršimo pavojus. Esu įsitikinęs, kad mano protestas nenulemtų viso naftinio reikalo, bet vis negaliu nusiraminti... Kaip naftos perdirbimo gamykla, taip ir sintetinių cheminių medžiagų fabrikas(prie Kretingos J.S.)Lietuvai visai nereikalingi. Šios įmonės sutrikdys normalų Lietuvos ūkio vystymąsi. Kiekvienas svetimkūnis trukdo normaliai vystytis sveikam organizmui. Lietuvai jau ir šiuo metu trūksta darbo jėgos. Garsiai apie tai kalba kolūkiai, statybinės organizacijos, melioracija. Ir štai dar nauji milžiniški fabrikai. Čia jau ekonominis klausimas. O aplinka? Į ką pavirs mūsų vandenys, oras?"

Viktoras Bergas su savo bendražygiais Leonu Rinkūnu, Juozu Maniuku, Česlovu Kudaba, Kazimieru Bieliuku, Vytautu Gudeliu, palaikant didelei grupei rašytojų ir kultūros veikėjų, pasiekė, kad naftos perdirbimo gamykla būtų perkelta iš Jurbarko į Mažeikius.

Jeigu šiandien galime džiaugtis švariais Nemuno, Kuršių marių ir Baltijos jūros vandenimis, skalaujančiais Palangos kurorto ir Kuršių Nerijos smėlėtus krantus, turime nepamiršti visų tų žmonių, kurie prieštaravo naftos gamyklos statybai Vievyje, vėliau Jurbarke. Bet visų priekyje buvo gamtosaugininkas Viktoras Bergas, kuriam pastoviai teko ginti gamtą nuo agresyvių tuometinių biurokratų bei technokratų.

Gamtosaugos Patriarcho svajonė

Tarp didžiųjų Viktoro Bergo svajonių viena buvo ypatinga - įsteigti Lietuvos nacionalinį parką. Tai buvo ilgas ir sunkus darbas, juolab, kad tuometinėje Sovietų sąjungoje nacionalinių parkų nebuvo, o „pasisemti" patirties iš kitų užsienio valstybių nebuvo galimybių.

Gimus idėjai įsteigti Rytų Lietuvoje nacionalinį parką, Viktoras Bergas ėmėsi organizacinio darbo, rengė teisinius dokumentus, skatino ir rėmė kompleksines gamtos tyrimo ekspedicijas, domėjosi parengtais mokslo tyrimo darbais. Ekspedicijose aktyviai dalyvavo Vilniaus universiteto dėstytojai ir studentai, Mokslų akademijos Botanikos bei Zoologijos ir parazitologijos, Istorijos, Lietuvių kalbos ir literatūros institutų mokslininkai, Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos nariai, miškininkai. Jie atliko nuodugnius gamtinius tyrimus, kurių pagrindu Šalies vyriausybė 1968 metais įpareigojo Gamtos apsaugos komitetą, Statybos ir architektūros institutą bei kitas žinybas parengti Principinį nacionalinio parko projektą. Jį rengė minėto instituto specialistų grupė, vadovaujama architekto Vlado Stausko. Jam talkino patyrę kraštotvarkos specialistai Giedrius Daniulaitis, Paulius Kavaliauskas ir kiti. Lietuvos nacionalinis parkas „gimė" 1974 m., o „Aukštaitijos" vardu „pakrikštytas" jau Nepriklausomybės metais. Gražiai tvarkomą parką kasmet aplanko tūkstančiai gamtos draugų, turistų. Mokslininkai jame vykdo mokslo tiriamuosius darbus, studentai ir moksleiviai mokosi pažinti gamtą.

Man regis, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga gamtosaugos Patriarchas nusipelnė būti pagerbtas ir įamžintas papildant Viktoro Bergo vardu pirmojo Lietuvos nacionalinio parko „Aukštaitija" pavadinimą. Taigi parko pavadinimas galėtų būti toks: „Viktoro Bergo Aukštaitijos nacionalinis parkas". Pavyzdžiu gali būti Kaunas, kur zoologijos muziejus vadinamas žymaus gamtininko Tado Ivanausko vardu, žinomų veikėjų vardais vadinami ir kitų šalių nacionaliniai parkai, pavyzdžiui, Urho Kekoneno nacionalinis parkas Suomijoje.

Taip pasielgę ne tik pagerbtume gamtosaugos patriarcho Viktoro Bergo atminimą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga, bet pateiktume šių dienų ir ateities gamtininkų bei gamtosaugininkų bendruomenėms gražią istorinę dovaną.

„Daug padarei, bet esi atleidžiamas"

Visos specialistų keliamos gamtosaugos, kraštotvarkos idėjos betarpiškai pasiekdavo tuometinį Gam­tos apsaugos komiteto pirmininką Viktorą Bergą. Jis nedelsdamas „uždegdavo" žalią šviesą joms realizuoti, žinoma, prieš tai kiekvieną idėją „perleisdamas" per savo mąstymo prizmę, aptardamas viešai su visuomene. Gamtosaugos Patriarchui ypač nesinorėjo užžiebti žalios šviesos stambių gamyklų, nuleistų iš Maskvos, statyboms. Prieštarauti tokioms statyboms, siekiant išsaugoti brangiausią Lietuvos turtą - gamtą, nebuvo lengva, sakyčiau, net pavojinga. Daug nereikėdavo, kad būtum „apšauktas" valstybės priešu, siekiančiu sužlugdyti „komunizmo statybos programą." Pagrindinis Viktoro Bergo „ginklas" kovoje su tokia ideologija buvo Jo paties autoritetas visuomenėje, teisininko profesija, racionalus mąstymas, na dar pridėčiau, ir begalinė meilė Lietuvai bei jos gamtai.

Anuomet pramonės plėtros, stambių įmonių statybos, energetikos, žemės ūkio vystymo, laukų melioravimo ir kiti klausimai buvo aptariami Lietuvos gamtos apsaugos draugijoje. Apginti gamtosaugos pozicijas partijos CK, Ministrų taryboje, Plano komitete, Mokslų akademijoje, Statybos reikalų komitete ir kitose žinybose būdavo nelengva, neretas atvejis, kai to padaryti ir nepavykdavo. Todėl Viktoras Bergas visuomet rėmėsi visuomenės parama ir pats buvo priešaky tų, kurie nuosekliai iki galo laikydavosi gamtosaugos principų bei reikalavimų. Neretai, siekiant „išpešti" iš Gamtos apsaugos komiteto pirmininko Viktoro Bergo parašą statybų projektuose, buvo pasitelkiamos įvairiausios priemonės: technokratinės, ideologinės, apgaulė ir net šantažas.

Didysis gamtosaugininkas ne kartą buvo kviečiamas į CK ar Ministrų tarybą pasiaiškinti, o 1970 metais Jis ant kilimo pas patį aukščiausiąjį asmenį buvo iškviestas paskutinį kartą. Ten didysis Lietuvos gamtos gynėjas išgirdo skaudžius žodžius: „Bergai, daug padarei Lietuvos gamtai, bet nuo šiandien esi atleidžiamas." Viktorui Bergui tuomet buvo tik 64 metai, ir Jis dar galėjo dirbti ir dirbti. Tas netikėtas įvykis sujaudino ne tik patį Viktorą Bergą, bet ir plačiąją visuomenę, gamtosaugininkus, visus jo bendraminčius. „Kaip, kodėl ir už ką", - klausinėjo jie vieni kitų. Tik vėliau paaiškėjo, kad Viktoras Bergas tapo ne tik tuometinės ideologijos, bet ir intrigantų bei karjeristų auka.

Rašinio pabaigai

Rašinį norėčiau pabaigti Viktoro Bergo vienminčio, bendražygio ir gero jo bičiulio prof. Česlovo Kudabos pamąstymais. Šviesios atminties prof. Česlovas Kudaba straipsnyje „Mūsų Bergas," išspausdintame Ukmergės rajono laikraštyje „Gimtoji žemė" 1976 metais, bei 2007 m. perspausdintame knygoje „Gamtos riterio lobiai," ABO, Vilnius, rašo: „Gyvenimas kartu su dideliais uždaviniais neretai iškelia ir stiprius žmones, kurie imasi tuos uždavinius spręsti. Taip laimingai susiklostė ir mūsų gamtos apsaugai... Tada tarp ją kūrusių entuziastų buvo ir Viktoras Bergas.

Dirva, į kurią krito pirmieji gamtosaugos grūdai, nebuvo palanki ir lygi: jei vienur jau žaliavo pirmtakų (T. Ivanausko, P. Matulionio ir kt.) pasėtų idėjų daigai, gyva buvo mūsų liaudies paprotines gamtosaugos kultūra, tai kitur ta dirva buvo dyka arba net savivalės piktžolynų prižėlusi... Taigi nugrįsti kelią gamtos apsaugos idėjoms, paauginti jas iki visuotinės kultūros lygio nebuvo paprasta... Viktoras Bergas pasiekė, kad visi neatidėliotini darbai, be kurių neįmanomas reikšmingesnis tobulėjimas, būtų padaryti laiku, nevilkinant."

Atgal