VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Europos Sąjunga

02 25. „The Economist” vėl priekabiauja

Jonas A.Patriubavičius

Įdomu, kokio sekso iš Lietuvos nori: tradicinio ar netradicinio?

Kas yra “The Economist”?

„The Economist” yra savaitinis laikraštis, leidžiamas Londone, Įdomi forma: ne sulankstomas laikraštis, kaip buvo “Tiesa” ar “Pravda”, o žurnaliuko pavidalo, tai patogu. Turi didelį autoritetą, bent taip jis pats mano. Pirmame puslapyje yra turinys: straipsnio pavadinimas, puslapis, žemiau, kitu šriftu – lyg ir nuoroda, apie ką rašoma, lyg ir komentaras ar pasityčiojimas iš to, ką rašo.

Kokia “The Economist” orientacija?

Pagal pavadinimo prasmę, turėtų būti ekonomikos idėjų ruporas, visokių analizių sudarytojas, rimtų ir horoskopų pobūdžio ekonominių prognozių ekspertas, bet taip nėra, todėl apibrėžti jo orientaciją sunku. Susidaro įspūdis, kad “The Economist” ne analizuoja tendencijas, o jas formuoja ar teisina ydingas.

Jeigu šį klausimą (dėl orientacijos) suprastume ne perkeltine prasme, galima tik sakyti, jog “The Economist” labai susirūpinęs, kad pasaulyje vis dar nepopuliarus homoseksualumas. Šiame numeryje (2011 m. vasario 11 – 18 d.d.) yra tekstas apie netradicinės orientacijos žmonių padėtį Ugandoje: vienas tos šalies netradicinio sekso sąjūdžio lyderis, mokytojas, sergantis AIDS, šiomis dienomis buvo fanatikų nužudytas. Žinoma, tai tragedija. “The Economist” paskyrė jam nekrologą – lyg jis būtų Nobelio premijos laureatas.

Matyt, “The Economist” slaptas noras – kad homoseksualumas taptų ekonomine kategorija. Suprantama: pasaulyje žmonių sparčiai daugėja, tai, matyt, yra pagrindinė klimato kaitos į blogąją pusę priežastis (gali mums brangią Shakespeare salą užsemti vandenys). Jeigu pusė žemės gyventojų taptų homoseksualais ir nesidaugintų, tai ši problema išnyktų. Logiška.

Kaip pas Shakespeare: replika į šalį

„Lietuvos žydų istorija”. ”The Economist” tokio pavadinimo tekstą spausdina šio numerio 32 puslapyje. Mums glosto savimeilę, kad šalia Ugandos problemų pasaulinis laikraštis mini Lietuvą. Tai mums didelė reklama. Dabar ir Ugandoje žinos, kad yra Lietuva, joje yra homoseksualų, kurių nepersekioja, mes tolerantiški.

Kaip žinoma, Londono meru kurį laiką buvo Ken’as Livingston’as. Labai geras meras, ne koks Zuokas: transporto eismą pertvarkė, dabar Londone autobusai turi savo juostą ir greitai nuveža iki metro stočių. Mums žinoma, kad ponas Zuokas buvo Londone (tuo metu kai teisėsi su Petru Cidziku), gal buvo susitikęs ir su tuo meru, bet parvažiavęs nieko panašaus nepadarė. Kad mums tokį merą, mums nesvarbu, kad būtų ir homoseksualas. Aš asmeniškai manau, kad tas Londono meras tik buvo apsiskelbęs homoseksualu, kad prie jo, kaip patrauklaus vyro ir sąžiningo mero, nelįstų moterys ir kad turėtų daugiau laiko savo meilę skirti Londonui.

Čia kaip sako William’as Shaskespeare’ as, buvo replika į šalį. Grįžtant prie teksto, kuris paskelbtas “The Economist”, pasaulis iš jo nieko nesužinos apie tikrąsias Lietuvos problemas.

„The Economist” nusispjauti į tikrąsias Lietuvos problemas

Nes „The Economist” viską nusuko į šalį (ne taip, kaip Shakespear’as). Taip nedarydavo net sovietinių laikų „Pravda”. Pagrindinės Lietuvos problemos yra skurdas ir korupcinis valstybės valdymas. Padėtis – kaip Egipte, nes ir Lietuvoje, ir Egipte per biudžetą perskirstoma nedidelė BVP dalis (Lietuvoje – 15 proc. Egipte - 6 proc.) Lietuvos vyriausybė, kaip koks Mubarakas, pumpuoja pinigus į turčių kišenes, kad jie būtų dar turtingesni.

Štai jums rėkiantis (angl. „blaring”) pavyzdys. Mums sako, kad 2010 m. pradžioje „Maksimoms” buvo leista susimažinti įstatinį kapitalą 4 mlrd. litų. Ir šią sumą akcininkai pasidalijo kaip dividendus. Vyriausybė ar Seimas tuo pat metu nusprendė dividendų apmokestinimą juridiniams asmenims palikti sumažintą (atrodo, 15 proc.) Dėl to sumažinimo valstybė negavo 200 mln. litų.

Dar vienas pavyzdys: neseniai sumažintas PVM viešbučiams. Kaip tik prieš Europos krepšinio čempionatą. Per tris savaites, kol tas čempionatas čia vyks, viešbučiai gaus papildomai 20 mln. litų, nes dėlto sumažinimo jų nereikės mokėti į biudžetą. Tai ką Lietuvos finansų ministerijai 220 mln. litų – ne pinigai?  

„The Economist” nežino Lietuvos žydų istorijos

Tai mes norėtume jį apšviesti. Mes nenorime, gaila energijos ir laiko, čia narplioti visų „Lietuvos žydų istorijos” tezių. Pavyzdžiui, dėl lenkų ir lietuvių istorinių santykių. Skaitytojai, kuriuos šis tekstas sudomins, gali galbūt šį straipsnį susirasti internete.

Tik pažymėsime, kad ir žydų istorijos klausimu šio teksto autorius paviršutiniškas. Tiek nerimtas ir paviršutiniškas, kad kelia abejonių dėl kitų „The Economist” publikacijų apie kitas pasaulio vietas. Mes, čia gyvendami, žinome žydų istoriją geriau negu jos angliškieji interpretatoriai. Ir nereikia sakyti, kad visi turi teisę į savo nuomonę, nes dėl rasizmo (taip pat jo atmainos mažoms tautoms) ir Holokausto negali būti skirtingų nuomonių. Kai skaitome, pavyzdžiui, apie Ugandą, nežinome, kas iš tikrųjų ten dedasi, ir turime tikėti tuo, ką „The Economist” rašo. Bet jeigu apie Lietuvą rašo niekus, tai gal ir apie Ugandą taip pat?

Čia apsiribosime tik dviem pastabomis. Lietuvos žydai, kol Holokaustas problema nebuvo padaryta politine ir ekonomine kategorija (o buvo tik moralinė), nevartojo tokių rasistinių terminų, kaip „lietuviai – žydšaudžių tauta” ir t.t. Iš esmės niekada tokio termino nevartojo. Ir prieš karą ir po karo žydai taikiai sugyveno su lietuviais. Taip, per karą vokiečiai organizavo vietinių nusikaltėlių grupes susidorojimui su žydais „galutinės žydų evakuacijos” (kaip Poznanėje kalbėjo Himmler’is) projekto rėmuose. Bet nereikia sudaryti įspūdžio, kad lietuviai iššaudė visus savo žydus, visus 200 tūkstančių.

Tai darė vokiečiai. Ir žydai tai suprato. Ir po karo čia gyvenantys žydai nesijautė nesaugūs. Mes turime unikalų pavyzdį, apie kurį buvo papasakota žinomam Holokausto ideologui Zurroffui, kai viena Lietuvos žydė, ištekėjusi už žydšaudžio, jį visą gyvenimą mylėjo.

Kai sovietinių okupantų teismas jį nuteisė už tai, kad nušovė vieną žydą, jo žmona, žydė, neišsiskyrė su juo, o nešė siuntinius į kalėjimus visus 10 metų. Ponas Zuroffas per konferenciją šį atvejį komentavo taip: „Tikrovė būna fantastiškesnė už didžiausią fantastiką”. Protingas protingo žmogaus komentaras.

Kad buvo taip, kaip čia pasakyta, o ne taip, ką kiša „The Economist”, rodo šis pavyzdys.

Ką moko Abba Kovner istorija

Abba Kovner buvo Vilniaus geto gyventojas, jam pavyko išlikti gyvam. Iš pavardės matyti, kad jo giminė buvo susijusi su Kaunu. 1945 m. Vokietijoje Kovner organizavo keršytojų grupę. Buvo sudarytas planas: už 6 mln. nužudytų žydų nužudyti 6 mln. vokiečių. Buvo planuojama nuodais užteršti Hamburgo ir kitų didelių miestų vandentiekius ir išnuodyti vokiečius (atkreipkite dėmesį: po kapituliacijos praėjo keli mėnesiai, o vandentiekis jau veikė).

Abba Kovner nuvyko į Palestiną, gavo nuodų, sėdo į anglų laivą ir plaukė į Europą. Atrodo, tai buvo karinis laivas, minininkas. Anglai antisemitai kažką suodė, Kovner suėmė, nežinia kur jį laikė, gal kankino. Planas atkeršyti už 6 ml. nužudytų žydų žlugo.

Vėliau keršytojai mėgino nunuodyti internuotus nacius, kepykloje aršeniku ištepė tūkstantį kepalų duonos, bet nė vienas nacis nenumirė: juos, kelis tūkstančius, išgelbėjo amerikiečiai, išvežioję apnuodytuosius po ligonines.

Vėliau Kovner persikėlė į Izraelį, tarnavo kariuomenėje, pasižymėjo. Dabar Izraelyje Abba Kovner žinomas kaip nacionalinis didvyris ir poetas.

Tai kodėl Kovner keršytojai nevažiavo į Lietuvą ir nekeršijo už čia 90 proc. sunaikintų žydų? Kodėl savo keršto objektu pasirinko vokiečius, o ne lietuvius? Tai klausimas, kaip sako amerikiečiai, vertas 64 tūkstančių dolerių. Dabar klausimas apie tai, ką daryti, kad pagaliau baigtųsi arba bent laikinai būtų pristabdytos šitokių insinuacijų Holokausto tema srautas.

Lietuvoje, kaip sakyta, pagrindinė problema yra skurdas ir korupcija, buvusios kompartijos kadrų dominavimas visose gyvenimo srityse. Galima sakyti, sukurtas pavyzdinis skurdo, neteisingumo ir netiesos getas. Bet Europos Sąjunga, ir ypač tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė, nieko nedaro, kad skurdas mažėtų, jokio Maršalo plano mums netaiko. Labai įdomu, kodėl ES pakraščiai paliekami tokie silpni, gal norima susilpninti ES ir ją sunaikinti? Ar neturima kokių nors slaptų planų, turint omenyje galingą kolonializmo laikų patirtį?

ES importuoja skurdą, skatina emigraciją, bet gerovės neeksportuoja, dėl to kenčia ir emigrantai, ir čia likę Lietuvos gyventojai. Kodėl ES nereikalauja, kad Lietuva pakeistų savo BVP ir biudžeto santykį, kad jis nebūtų toks, kaip Egipte prie Mubarako režimo?

“The Economist” šie klausimai nerūpi. Jis rūpinasi, kad Lietuvos gyventojų sąmonėje tariama Holokausto kaltė dominuotų, kad komunistų (sic: nesakome, kad rusų) genocidas prieš Lietuvių tautą nebūtų lyginamas su Holokaustu. Toks praeities paklodės tampymas niekaip neprisideda prie pagrindinių mūsų problemų formulavimo ir sprendimo.

Tai ką daryti?

Tai ką mums daryti, kad nuo mūsų „atsikabintų“ ir leistų susikaupti ties skurdo problema? Reikia pasukti galvą, reikia gerai pagalvoti, kokio “affirmative action” imtis, kad “The Economist“ pagaliu nustotų kurstyti pasaulį prieš mus.

Sakysim, ar nereikėtų Vilniuje Izraelio nacionaliniam didvyriui Abba Kovner pastatyti paminklą? Kaip čia gyvenusiam, čia užaugusiam, čia kentėjusiam ir šitam kraštui neapykantos nejautusiam. Dar galima atstatyti Didžiąją sinagogą. Ir žinoma, grąžinti žydams, Lietuvos piliečiams, turtą. Seniai reikėjo grąžinti. Galima tartis ir dėl žydų mažumos atkūrimo Lietuvoje, ypač tuo atveju, jeigu Izraelį ištiktų kokia nors nelaimė, pavyzdžiui, Iranas pasigamintų ir numestų ant Tel Avivo atominę bombą.

Blogai, kad Lietuvoje tiek mažai žydų. Čia nėra jokios ironijos, tai tikras ekonominis faktas. Mus kaltina antisemitizmu, bet jeigu nėra žydų, tai nėra ir antisemitizmo. Čia yra ir ekonominė problemos pusė. Mūsų ekonomikoje - stagnacija, nes nėra investicijų ir nėra aktyvių žmonių joms diegti. Mūsų ekonomika kreiva, kurią dar labiau iškreipia joje dominuojantys buvusios komunistinės nomenklatūros ir KGB veikėjai, statantys grupės draugų kapitalizmą, mokantys tik godžiai vartoti, o ne būti materialinės kultūros kūrėjais. Jeigu čia, į Lietuvą, būtų įsileisti privatizavimo kampanijos pradžioj žydų verslininkai, jie sudarytų atsvarą buvusiems komunistams, šie neturėtų monopolio ir mums, ir jiems patiems, ir Lietuvai būtų geriau. Žinoma, kai kuriems lietuviams gal tektų žydams batus valyti, bet darbas būtų čia, nereikėtų trenktis į Ameriką ar Jungtinę Karalystę jų senių masažuoti ar marinti.

Dabar padėtis tokia, kad, atrodo, esame nekaltai nubausti už mums priskiriamą dalyvavimą Holokauste. Dabar Lietuva - krikščioniška valstybė, ir turėtume priimti atsakomybę ir už mūsų nusikaltėlių, ir komunistų praeities nusikaltimus. Galima būtų pagalvoti ir apie kompensacijas nukentėjusiems, nors čia negali būti paralelių su Vokietija ar Rusija, mūsų brangiomis okupantėmis, kurios degino kaimus su visais gyventojai ir vežė žmones į Sibirą.

Bet visa tai – ir paminklas žydų nacionaliniam didvyriui, ir sinagoga, ir kompensacijos, ir dar kas nors, ko nori žydai - gali būti realiai svarstomi tik tada, kai ES imsis priemonių sumažinti skurdą, kai griežtai pareikalaus Lietuvos vadovų „good governace”, realios kovos su korupcija. Ir pirmiausia turi būti įvesta visuotinė pajamų deklaracija, visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, visuotiniai progresiniai mokesčiai, galbūt visuotinė karinė prievolė ir socialinės garantijos visiems piliečiams (kaip Izraelyje, nes kitaip čia žydai nevažiuos).

Iš esmės mums reikia Lietuvą iš naujo statyti. Paradoksas, bet susidaro įspūdis, jog be žydų mums nepasisekė.

„The Economist” ekspertai, turintys tokią istoriją, tokią kolonialinę praeitį, tokią šmaikščią plunksną, tokie arogantiški, galėtų būti, siekiant šių tikslų, rimti pagalbininkai ir Lietuvos patriotai. Anglai - tokia didi nacija, o iš „The Economist” teksto kyšo tik interesai – kaip asilo ausys. Sunku suvokti, kodėl anglai, Shakespeare nacija, nerodo turintys aukštesnių tikslų. Kaip buvo tada, kai valdė Indiją ir ten vykdė genocidą (badu išmarino 30 mln. žmonių). Dabar „The Economist” sako, kad viską reguliuoja rinka (iš tikrųjų reguliuoja jie, vyresnieji broliai) ir verčia mus gyventi savo tėvynėje kaip žydams prie vokiečio? Ar jau ir vėl rengiamasi karui, kad jų dangus toks neaukštas - sulig Ministro pirmininko Cameron’o naujo katino uodega (kai užriečia į viršų)?

Atgal