Europos Sąjunga
02 22. Baltijos krašto vienybės atgarsiai
Vasario 24-oji – Estijos nepriklausomybės diena
Vytautas Baškys
Nepriklausomybės šventės: Estijos Vasario 24-oji, Lietuvos Vasario 16-oji, Latvijos - Lapkričio 18-oji yra dienos, kuriomis iškeliame trijų mūsų valstybių vėliavas, pajaučiame krašto vienybės dvasią. Baltijos kelio atminime: „Laisvė! – Briviba! – Vabadus!“, o kultūros paveldo požiūriu įvairūs paieškų keliai suartina mus su vienu gražiausių žodinės kūrybos paminklu pasaulinėje literatūroje - Kalevalos epu. Į jį liaudies dainiai sudėjo tai, kas dabar padeda atsekti praeitį, į kurią raktas amžiams bėgant pasimetė.
Negalima pamiršti to, kas glūdi žmogaus nesąmoningoje patirtyje. Kad suprastume daugelį dalykų, kurie atrodo keisti ir neįtikėtini, reikia prakalbinti anų amžių žmones, pajusti jų dvasią. Į šį epo giesmių pasaulį veda ir dailininkės Vitos Žabarauskaitės sukurti paveikslai. Kalevalos žemėje suskambo kanklės, pasirodo stiprus, protingas Vainemeinas ir kviečia įvairių kraštų brolius dainuoti drauge, nes tėvas jas dainavo, „kai kirvakotį sau drožė”. Įsižiūri į įvykių sūkurį ir patenki į nuotaika dvelkiantį legendų pasaulį, pajunti epo grožį, giesmės ima „aukso žodžiais prakalbėti“. Tie žodžiai paliečia mokslo apčiuoptus dalykus, kuriuos, anot filosofo Vytauto Kavolio, kaip kultūros paveldo reikšmių rinkinius galima rekonstruoti, nes jie atsiranda ir išnyksta žmonių patirtyje, kai vieno išsiųsta reikšmė yra kito atpažįstama.
Sukilęs dėmesys - tai ir galimybė į Šiaurės krašto vaizdinius pažvelgti per lietuviams artimą suasmenintą gamtos pasaulį. Nors Kalevalos epo giesmės buvo užrašytos Karelijoje, tačiau jų turinys atspindi įvykius daug platesniame krašte. Vykstant keliu palei Mūšą nuo Pamūšio link Pakruojo, pakelėje yra Kalevų kaimelis. Čia yra kažkas, kas nuteikia pajausti neapibrėžtą tikrovę. Galima nusistebėti, bet galima ir pasidomėti Kalevų pavadinimo kilme, kurią vietos gyventojai sieja su kalvomis. Betgi manoma, jog ir Kalevalos pavadinimas (kalvos žemė) yra sudarytas nuo žodžio kalva (lat. - kalns) su priesaga „-la“, reiškiančia šventą vietą. Tokią prielaidą sustiprina tai, kad suomiškai kalva – „maki“, estiškai – „magi“.
Šiaurės Lietuvos kraštovaizdis iš tiesų kai kuriais bruožais primena Kalevalos epe apdainuotąjį. Pakelėje bei Mūšos pakrantėje esantys akmenys, tvenkinys, ypač vasarvidyje saulės apšviestos prie Kalevų esančios kalvos atrodo auksinės. Jos labai grakščios, driekiasi viena paskui kitą ir tolydžio sklendžia per Žiemgalos kraštą, kol ištirpsta tolių migloje. O svarbiausia - jos primena Kalevalos epe minimas auksines kalvas. Visa tai ir kitos kraštovaizdžio žymės Kalevų kaimo pavadinimą vėlgi sieja su Kalevalos epu kaip jo atgarsį Lietuvoje. Juk į poledyninį Baltijos kraštą atsikėlusiems baltams ir finougrams bendraujant artimomis tapo ir dievybės.
Kalevalos epe kaip ir viso aisčių regiono mitologijoje, liaudies dainose ir pasakose knibždėte knibžda paslaptys. Artimas ryšys su gamta Kalevalos giesmėse suasmenintas Mielikės įvaizdis primena lietuvių miškų, medžioklės deivę Medeinę, latvių - ji miško motina. Ipatijaus metraštis mini karaliaus Mindaugo garbintą deivę Medeinę. Kalevalos epe Mielikė pašlovinama kreipiniu: „Mielike, miškų valdove, / Girios dovanų motule“, pamaloninama gražiais žodžiais: „Vasarėle, šeimininke, Pietryčių daili žmonele, Tu miškų pušie darbščioji, Kadagėle, gražuolėle, Tu mažoji šermukšnėle“. Einant į medžioklę į ją kreipiamasi: „Mielike, miškų valdove, Tapijo miela mergele, atrakinki miško pilį tom dienom, kai aš medžioju“. Mielikės prašoma: „Saugokit jūs mano bandą, mano gerą prižiūrėkit!”
Kalevalos epe nuo pat pirmo skyriaus Ukas vadinamas sutvėrėju: „Ak, aukščiausias dieve Ukai, / Kurs laikai padangę visą!“ Apdainuojama jo galybė: „Ak, aukščiausias dievas Ukai! / Imk didžiausią savo lanką, / Savo kilpinį įtemki, / Įstatyk varinę strėlę / Į ugninį savo lanką!”. Jo pagalbos pašoma ginantis nuo priešų: „Tai apginki sutvėrėjau, / Akmenims piktai švytruojant“. Epo herojus Kalervas kreipiasi į jį: „O aukščiausias dievas Ukai! / Jeigu tu man kardą duotum, / Dovanotum kalaviją, / Su kuriuo aš visą būrį, / Šimtą vyrų nugalėčiau!“.
Toks yra ir prūsų vyriausias dievas Ukapirmas, vadintas pirmuoju dangaus ir žvaigždžių, dangaus ir žemės dievu. Gintaras Beresnevičius lietuvių Dievą Rūką (Ūką) lygino su Perkūnu. Gražiausiose vietose esantis Ruklos šventkalnis prie Neries Jonavos rajone, Ruklių piliakalnis prie Alaušo ežero Utenos rajone, Ruklaukis prie Vismantų Pakruojo rajone, Rukainiai prie Vilniaus ir kitos rodo savitą gamtoraiškos įprasminimą. Nuo Rūko ir karaliaus Mindaugo vyresniojo sūnaus Ruklio vardas. Rūkas – baltų dievas, todėl pristatant jį Lietuvos sosto paveldėtojo titului, jam buvo duotas Romos kurijai labiau priimtinas Gerstučio vardas.
Greta Kalevalos epo kraštovaizdis žymi ir Livonijos eiliuotoje kronikoje aprašytąjį Saulės mūšį. Lietuva, Latvija, Estija nuo Saulės pergalės žymi mūsų vienybės galių istoriją, mūsų herojinius krašto gynybos įvykius. Kartu nepriklausomybę išsikovojusioms Baltijos valstybėms - Estijai, Latvijai ir Lietuvai - telieka pasikliauti vienai kita, lygiuojantis į šiaurės šalių bendradarbiavimą, plėtoti ryšius tarp įvairių visuomenės grupių ir skatinti bendrus kultūrinius, švietimo, mokslo projektus. Todėl greta Saulės esantys Kalevai ir Kalevalos epas primena ištakas, kurios anot poeto Roberto Keturakio, mįslingai apibrėžia mūsų bendrą patirtį: „Kartojas paslaptis ir drumstą mintį šildo“.
Atgal
