Europos Sąjunga
03 26. Mūsų pavasario žiema (2, tęsinys)
Jonas A.Patriubavičius
Jonas Šadis
(Tęsinys, pradžia „Mūsų nerimo ruduo“, 2012)
Europos Sąjunga neleidžia atkurti šeimos ūkių, sako, tik dideli ūkiai konkurencingi. Tai nešvankybė, nes tokie ūkiai neužtikrina maisto saugumo
visomis prasmėmis
Europos Sąjunga: CAP „nešvankybės“, kaip apie jas kalbėjo Europos Parlamento nariai
Primisime, ką vienas lenkas (žr. Pirmąją dalį) sakė, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys nori būti senos ir kaip senos gauti tokią pat paramą savo ūkininkams. Dar vienas deputatas sakė, kad CAP (bendrosios žemės ūkio politikos) sargai su ūkininkais kovoja kaip policininkai su nusikaltėliais, tik tų sargų yra daug daugiau negu gatvėse policininkų. Čia pateikiame dar kai kurių ES parlamentarų kalbų per 2012 m. pavasario diskusiją ištraukas. Jas skaitykite pajuodintuose languose, spausdinama kursyvu.
Lily Jacobs (Nyderlandai)“Pone Pirmininke, septintąjį dešimtmetį Sicco Mansholt, Nyderlanduose įžymus mūsų partijos narys, sukūrė bendrąją Europos žemės ūkio politiką, mes tuo didžiuojamės. Jo svaja buvo -- pakankamai sveiko maisto visiems europiečiams ir gerų pajamų ūkininkams. Tai tos idėjos, kurias aš čia vėl puoselėjus iš visos širdies. Daug kas pasikeitė per tuos 50 metų, deja. Smarkiai didėja pasaulio gyventojų skaičius, klimato kaita, globalizavimas, nesąžininga prekyba ir spekuliavimas maisto kainomis, paskutinė maisto krizės kaip tik tai patvirtina.“
Kyosti Virrankoski (Suomija) „Pone pirmininke, žemės ūkio tikslai išdėstyti Sutartyje – vystyti žemės ūkį, apsaugoti ūkininkų pajamas ir prieinamas vartotojams kainas, stabilizuoti rinkas ir užtikrinti tiekimus.
Žemės ūkio politikos peržiūra, be kita ko, prieštarauja pirmajam tikslui ir dėl to iš tikrųjų reiškia, kad keičiama sutartis. Parama ūkininkams bus apkarpyta, taip laužant anksčiau duotus pažadus. Vartojimo kainos pakils. Intervencinių pirkimų suvaržymas ir pieno kvotų panaikinimas padidins rinkos svyravimus. Pernai mes išleidome 500 mln. eurų pieno eksporto subsidijoms. Paramos atsiejimas nuo gamybos sumažins gamybą, tuo būdu atsiejimo priimtinumas taps dar labiau abejotinas. (...). Šeimos ūkis per silpnas derybų partneris palyginus su tarptautiniais maisto rykliais ir globalizuotos rinkos jėgomis. Tam mums ir reikia žemės ūkio politikos.“
Sergio Berlato (Italija) „Pone Pirmininke, Komisare, ponios ir ponai, mūsų priminis tikslas – kad Europa turėtų bendrą žemės ūkio politiką po 2013 metų. Manome, kad tai kertinis taškas, ne tiktai tam, kad būtų apsaugotas mūsų valstybių narių žemės ūkio sektorius ir socialinė-ekonominė struktūra, bet taip ir dėl to, kad išaušo trečias tūkstantmetis ir dabar strategiškai svarbu, labiau negu bet kada, garantuoti Europos maisto saugumą.“
Tryliktas langas
Mairead McGuinness (Airija?)“Didžiausia grėsmė CAP ir Europos ūkininkams yra biudžeto peržiūra, tai Tony Blairo palikimas šioje institucijoje, kuris kelia grėsmę žemės ūkio finansavimui. (...) Didžiausia visos Europos ūkininkų problema yra pajamų nestabilumas ir kainų nestabilumas. Reikalingos rinkos palaikymo priemonės. Jos turi būti lankstesnės ir protingesnės ir naudojamos, kada reikia, priešingu atveju šeimos ūkį mes paliekame likimo valiai, sugriausime, ką Europoje sukūrėme: geros kokybės, saugaus maisto atsargas. Linkiu jums sėkmės ir apdairumo jūsų svarstymuose.“
Apdairumas išmestas į šiukšles
ES bendrajai žemės ūkiui kaip tik ir trūksta apdairumo. Tai tas bendrumas, kuris būdingas CAP. Dėl to Europai gresia maisto nesaugumas.
Europos vyriausybė vykdo politiką, kaip sakė deputatai, pražūtingą Europos ūkininkams, taip pat ir gyventojams.
Sunku suvokti, kodėl Europos vyriausybė pataikauja importuotojams, o savo ūkininkus diskriminuoja. Matyt, tai Tony Blairo palikimas.
Mūsų vyresnieji broliai anglai vis nepasimoko iš istorijos. Taip jau buvo, kai Antrojo pasaulinio karo metu anglai vos nenumirė iš bado, nes sutriko importas iš JAV, Europos, taip pat ir Lietuvos. Teko skubiai suarti dekoratyvines pieveles ir imtis šeimos ūkio atkūrimo. Žinoma, tai nėra didelė bausmė už tai, kad sukėlė pasaulinį karą, daug daugiau nukentėjo Rytų ir Vidurio Europa, kai jas atidavė į vergiją.
Žiūrėkite, dabar Europos vyriausybė visomis priemonėmis naikina šeimos ūkį. Skaičius galite išsigraibyti iš Europos parlamento narių kalbų. Tai reiškia, kad Europos vyriausybė vis labiau įsitraukia į karą prieš savo piliečius. Kaip mūsų broliai rusai kolchozų laikais. Dabar rusai susigriebė: naikina kolchozus ir atkuria šeimos ūkius. O Europos Sąjunga smulkius ūkius naikina kaip utėles ir verkia kaip krokodilė, kad labai didėja nedarbas, kad jauni žmonės neturi ką veikti,
Tai kodėl Europos piliečiai negalėtų kapstytis nedideliuose ūkeliuose, iki 20 ha, save patys išsilaikytų, ir pagamintų sveikų maisto produktų? Tai klausimas, kaip sakoma JAV, vertas 64 tūkstančių dolerių.
Dvi maisto saugumo prasmės
Kaip rašyta aukščiau, Europos Sąjungos vyriausybė prioritetus teikia tarpininkams importuotojams, o ne savo ūkininkams. Taip naikina kaimus. Bet pasikliauti importu laibai pavojinga. O kas bus, jeigu įvyks kokia nors katastrofa, pavyzdžiui, išsiverš tuo pačiu metu trys ugnikalniai, ir lėktuvai dėl kietųjų dalelių negalės skraidyti? O laivai negalės plaukti dėl žibalo trūkumo ar brangumo. Arba kilus karui, povandeniniai laivai nuskandins visus transportus? Tai kodėl Europa nepasitiki savimi, savo ištekliais, savo žmonėmis, kodėl taip rizikuoja maisto saugumu? Gal mano, kad JAV vėl gelbės kaip per Antrąjį pasaulinį karą?
Europos Sąjunga turi pati apsirūpinti maistu, visos narės turi pasigaminti tiek maisto kiek reikia. Turi valgyti vietinio žemės ūkio produktus, pavyzdžiui, bulvių valgytojai turi būti pabuvoję lauke, kur jos auginamos, kad galėtų pakontroliuoti, kiek kartų per vegetaciją jas purškia herbicidais. O perteklių galima skirti badaujančiai Afrikai. Beje, sunku suvokti, kodėl Europa taip kankina Afriką, tai ciniška politika. Bet ko norėti iš didžiųjų Europos valstybių: kaip liudija europarlamentarų kalbos, ciniška ir CAP, kurioje nėra jokio bendrumo, o su dirbtiniu entuziazmu kalbama apie jos triumfą.
Vadinasi, ES nesaugu gyventi, gali ištikti badas. Kaip žinoma, badą moka organizuoti. Ar pasaulis jau užmiršo, kaip dvidešimtojo amžiau pradžioje anglai organizavo badą Airijoje ir Indijoje?
Nesaugu ES gyventi ir dėl to, kad nežinai, kokį maistą valgai. Štai neseniai kilo arklienos skandalas. Bet ar pasaulis užmiršo dar didesnį skandalą Vokietijoje. Vienas verslus vokietis sugalvojo iš dvėselienos gaminti šviežią jautieną. Superka kritusias karves Rytų Europoje, apšvitina nestipria radiacija, dar imasi kitų moduliavimo priemonių (dabar vokiečiams jos ne paslaptis) ir pasidaro jautiena atrodo kaip veršiena, kaip sako žydai koscher (košer). Dabar tokią regeneruotą dvėselieną galima eksportuoti atgal į Rytų Europą.
Kaip žinoma, prieš dešimtmetį Lietuvoje jautiena buvo pigesnė už kiaulieną. Dabar tokios ir su žiburiu nerasi, o kilogramas kainuoja 40 litų. Kai kur buvo pardavinėjama nudažyta kiauliena, kad būtų panaši kaip jautiena, neatskirsi. Tai CAP (bendrosios žemės ūkio politikos) ir iškrypusios rinkos ekonomikos rezultatas.
Vienu metu, Lietuvos jaučių supirkėjai spekuliantai susitarę staiga numušė jautienos kainas. Valstiečiai buvo priversti jaučius parduoti už grašius. Kai kurie jautienos valgytojai gal ir nežino, kad atėjus laikui, maždaug po dviejų metų, jautį reikia parduoti, nes darosi agresyvus, sensta, tai ir neskanus. Spekuliantai to momento sulaukę, jaučius supirko, išvarė į Vokietijas, ten brangiai pardavė, praturtėjo. Dabar jaučius valstiečiams auginti neapsimoka ir karvių Lietuvoje sumažėjo katastrofiškai, kelis kartus. Anksčiau pavasarį būdavo veršienos, dabar veršelius lėktuvais išveža į Izraelį.
Išeina, kad mūsų žemė mūsų neparūpina. Taip nebuvo net karo metu. Ir visa ši padėti pateikiama, kaip Bendrosios žemės ūkio politikos (CAP) triumfas.
Dabar suprantama, kodėl ES deklaruoja, kad žemės ūkio politika turi būti bendra. Prieita iki absurdo:, nustatyti agurkėlių kreivumo standartai. O kitose sferose, esminėse, tokio bendrumo standarto nereikia. Pavyzdžiui, kovoje su korupcija ES suteikiama didžiausia laisvė, sako negalima kištis į narių vidaus reikalaus. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Suomijoje ir Švedijoje, korupcijos beveik nėra, jų standartą galima būtų pritaikyti visur. Bet ES viršūnėms to nereikia. Nes sumažėjus korupcijai būtų sunku arklieną eksportuoti ar parduoti kaip jautieną, o dvėselieną kaip veršieną.
Keista, kad Europos Sąjungoje apsimestinai oriai, rodant, kad niekas nevyksta, diegiami bendri dar ir kiti, pavyzdžiui, finansiniai, absurdai. Pavyzdžiui, valstiečiams mokama kompensacijos už tai, kad žemės nedirbtų. Tai daro žalą visų šalių visiems gyventojams. Dėl tuščių, darbu ir paslaugomis nepadengtų pinigų (matyt, prispausdintų paleidus spausdinimo mašiną), katastrofiškai didėja infliacija, smunka realus euro kursas, santaupų vertė mažėja. Matome, kuo virto litas: trimis kapeikomis.
Artėja pavasaris, o Europos Sąjungos politikoje – dar žiema: su žmonėmis dėl prioritetų (pavyzdžiui, šeimos ūkių) nesitariama, biurokratija vykdo jai vienai žinomus planus. Tai pavojinga, nes nesaugu ir labai primena totalitarinę sistemą. Taip jau buvo ir vėl tas pats. Dėl to skauda tos sistemos nualinta širdis. Neturėtų taip būti (jeigu ši sąjunga geresnė už tarybų), kad rudens širdgėlą (apie kurią rašyta pernai) keistų nerimo žiema.
Vėl kolchozai, konkurencingi
Berašant šiuos žodžius apie nerimą, kuris ES viršūnėms nerūpi, atėjo žinia, kad ES reikalauja privatizuoti vandens tiekimą. Tai jau diversija ir pasityčiojimas. Kai septintąjį dešimtmetį Kolumbijoje buvo privatizuotos komunalinių atliekų tvarkymas ir jas supirko viena JAV bendrovė, sostinėje kilo revoliucija, nes kainos už šiukšles kilo kaip vandenyno bangos. Tas faktas pasaulyje gerai žinomas, bet ES apdairiai apsimeta, kad nežino, jog nuo to laiko vengiama privatizuoti ir naudoti kaip aikšteles pelnui sunkti visuotinai reikšmingų paslaugų tiekimą.
Lietuva neturi didelių išteklių ir gėlas vanduo (beje, skanesnis negu Londone) yra vienas iš pagrindinių. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje vėl kuriami kolchozai, tik kitu pagrindu. Štai pardavė Vilniaus šildymą prancūzui ir štai kas išėjo: visi stena, kad kyla kainos. Ko čia dejuoti, viskas paprasta, schema žinoma, taip jau buvo nutikę Kolumbijos sostinei. Haityje tokiu būdu sužlugdžius smulkius ūkius, valstiečiai patraukė į sostinę, ten juos užklupo žemės drebėjimas, daug žmonių žuvo vien todėl, kad jų ten daug buvo. Dar priminsime, kad Haičio valstiečiams primestų amerikoniškų kiaulių auginimas baigėsi visiška kiaulyste. Tai taip pat vieša paslaptis, kurios Briuselis dedasi nežinąs.
Sugrįžus prie bendrosios žemės politikos (CAP), kurią vienija tik tai, kas prieštarauja ūkininkų ir maisto saugumo interesams, netenka toli ieškoti patvirtinimų, kad tai ne sapalionė, o gryna tiesa. Pakanka užsukti į bet kurią Vilniaus parduotuvę ir jus pakvies į akciją. Parduodami kiniški česnakai, tik 7, 99 LiTo už kilogramą. Interneto tiekėjai giriasi, kad jų klientai lietuviai labai informuoti. Nė velnio, net keista, kokie ignoramusai. Pasaulio spauda jau keli metai kelia metai kelia aliarmą, kad Kinijoje išauginti žemės ūkio produktai pažeisti sunkiųjų metalų. Taip išauginti ne tam, kad būtų sunkesni, o tik dėl to, kad apskritai Kinijos žemės ūkio dirvos labai užterštos. Žinoma, tokie česnakai pigūs, juos mūsų verslininkai perka už grašius, o mums parduoda už litus ir eurus. Ir verslas konkurencingas, ir sveikatai nekenkia. Nors pro lietuviško interneto cenzūrą jau kelis kartus prasmuko žinutė, kad viena Lietuvos maisto kontrolės institucija česnakuose rado to tariamai sveikatai nekenksmingo sunkumo pėdsakų.
Tai ką Lietuva, turėdama tiek kolektyvinių sodų, negali užsiauginti česnakų? O kodėl neaugina avių, žąsų ir ančių, kodėl palaiko importuotojų ekonomiką? Tai klausimas, vertas 64 tūkstančių eurų (atsakei sau ir turtingas ir turi tokią sumą).
Visų šių simetrijų ir asimetrijų moralas toks: jeigu CAP‘o sumanytojai tokie specialiai neapdairūs, tai bulvių ir česnakų valgytojams reikėtų specialia stiprinti savo asmeninį apdairumą. Ir valgyti tik savo česnakus ir savo bulves. Taip, tai primityvu ir nemodernu, bet daug daug saugiau.
Ir žinoma, iš savo politikų reikalauti apdairumo ir pasišventimo ginti savo rinkėjų interesus. Tai jau būtų šis tas.
Dabar šito nieko nėra. Lietuvoje nėra nė vienos politinės jėgos, išskyrus galbūt tik Lietuvos socialdemokratų sąjungą (LSDS), kuri pasisakytų už šeimos ūkio atkūrimą. Mūsų politikai vieningai žiūri į Briuselio biurokratų gerkles ir laukia: gal išvems paramos, kokių infliacinių eurų už dykaduoniavimo skatinimą.
Politikus pavadinti žmonėmis galima tik, kaip sako rusai, tik „s bolšoi natiažkoi“ (rus. „labai išsižiojus“), jeigu jie ne iš švedų, suomių ar estų giminės, kurie pasitvarkė taip, kad BVP perskirstymas per biudžetą toks, koks turi visur būti. Žmonės ir tauta, kuri remiasi ne savo ištekliais, ne savo ūkininkais, ne savo nacionaliniais interesais (kurių pagrindinis – išlikti), nevaldo savo likimo.
Deja, taip yra. Vėl kuriamas didelis kolchozas, anglų tipo aptvėrimai iš vadinamų ES direktyvų. Jungtinės Karalystėje, matyt, dar išliko valstiečių nuvarymo ekspertų iš tų laikų, kai žinomas rašytojas rašė, jog avys suėdė žmones. Lietuvos kaimo, kaip lietuvių tautos lopšio, degradaciją skatina aukštosios ES jėgos. Matyt, kad būtų nesunku atsirausią dykynę integruoti, o dar tiksliau, sunaikinti. Tam sunku priešintis, nes jėgos labai stiprios, patyrusios ir ciniškos. Matyt, sunaikins, šeimą ir šeimos ūkius jau gerokai aplamdė. Bet kvaila lįsti liūtui į nasrus apsimetant, kad tas procesas malonus.
Atgal
