Europos Sąjunga
03 20. Mūsų pavasario žiema
Jonas A.Patriubavičius
Jonas Šadis
(Tęsinys, pradžia „Mūsų nerimo ruduo“, 2012)
“Leisk man prie ugnelės pasišildyt, --
Nevaryk į rudenio audras.
Akmenėlis turi šaltą širdį –
Kas ta širdgėlą – ta rudenį supras“
(Salomėja Nėris, „Kultūra“, 1939 m. XI, psl. 661)
Europos Sąjunga neleidžia Lietuvai atkurti šeimos ūkių, sako, tik dideli ūkiai konkurencingi. Tai nešvankybė, nes tokie , dideli pramoniniai ūkiai neužtikrina maisto saugumo
Europos Sąjunga: CAP „nešvankybės“
2011 m. kovą Europos Parlamente vyko diskusijos dėl bendrosios žemės ūkio politikos, Europos Sąjungos valstybine kalba CAP (angl. Common Agricultural Policy). Vienas deputatas šią politiką apibūdino kaip nešvankią, todėl paragrafo pavadinimo „nešvankybę“ (angl. „obscenity“) dedame į kabutes, nes ne mes tą negražų žodį sugalvojome; antra, neteisingumas negali būti pakeistas kokiais nors tuščiais prakeiksmais. Tai senas, dar Romos imperijos laikais naudotas triukas, kai žmonių likimo sprendėjai inicijuodavo barnį, kad nereikėtų problemos spręsti iš esmės: mes turime pažvelgti kaip sakoma, likimo liūtui į nasrus: bendrosios žemės ūkio politikos nėra ir nebus, nes ES didžiųjų (senųjų) valstybių interesai tokie kaip kolonializmo laikais. Bet tai nereiškia, kad turime bėgti iš ES ar ją keikti: būti Europos sudėtyje daug maloniau ir, gal būt, saugiau negu Rytų imperijos, kuri turi Sibirą, kolonija. Bet žmonės turi aiškiai matyti, kaip su jais elgiamasi, kur ir kaip gyvename ir kokia jų laukia ateitis, jeigu kokia nors bus.
Kad nebūtume įtarti euroskeptikais, kuriuos reikia pakišti po ledu, pateikiame daug citatų iš tos diskusijos dalyvių (t.y. Europos Parlamento narių) kalbų. O Lenkijos atstovo kalbą pateikiame beveik ištisai (kitas citatas prašome skaityti kursyvu atspausdintas įrėmintuose languose).
Janusz Wojciechowski,UEN frakcijos vardu. – (PL) Ponia Pirmininke, dviems broliams tėvai davė maišelį saldainių. “Pasidalykime juos teisingai”, -- sakė vyresnysis brolis, į tai jaunesnysis atsakė: “Aš norėčiau, kad pasidalytume po lygiai”. Ši istorija iliustruoja santykius tarp senųjų ir naujųjų ES narių valstybių, kai reikalas liečia žemės ūkį. Senosios valstybės gauna daugiau, naujosios – kelis kartus mažiau. Mes suvokiame: tai pereinamasis laikotarpis, bet kodėl tokia padėtis turi išsilaikyti ir po 2013 metų? Kodėl naujosios narės ir toliau turėtų gauti proporcingai du ar tris kartus mažiau negu senosios valstybės? Mums vis sako – dėl istorinių priežasčių. Tačiau mums nereikia teisingumo, mums reikia lygybės. Pagal senąją produkcijos subsidijavimo sistemą, kuri teikė pirmenybę ūkininkams, gaminusiems daugiau, tokia nelygybė buvo kažkiek pateisinama. Deja, dabar, kai mes pereiname prie teritorinių subsidijų, nėra jokio pateisinimo tokiai diskriminacijai. Ji turi baigtis 2013 metais ir neturi būti skirstymo į senąsias ir naująsias nares. Mes, naujosios narės, taip pat norime būti senos. (Plojimai)
Štai kaip rėžė mūsų kaimynas lenkas: nėra CAP, nes yra istorinės priežastys. Ar čia turima omenyje didžiųjų ES valstybių didelė kolonijų valdymo patirtis, Europos Parlamento narys nepaaiškino. Mes mėginome su juo susiekti, kol kas nepavyko. Tiek to. Skaitykite citatas iš kitų Europos Parlamento deputatų kalbų.
Vincenzo Aita,GUE/NGL frakcijos vardu. – (IT) „Kai kurie duomenys verčia mus susimąstyti, ar savo darbuose einame teisingu keliu, nors per pastaruosius pusantrų metų puikiai padirbėta. Mes netenkam daugybės darbo vietų, maždaug (pagal Eurostato duomenis iki 2005 metų, dar nežinome, kaip klostėsi šie reikalai 2007 ir 2008 metais) du milijonai darbuotojų atleisti šiame stabiliame, sezoniniame ir įprastame įdarbinimo sektoriuje. Nuo 2003 iki 2005 metų netekome, anot Eurostato, 611 tūkstančių ūkių. Šiai laikais, siaučiant ekonominei krizei, valstybės, ES narės, stipriai remia bankus ir pramonę, bet nė vienoje šalyje nediskutuojama dėl padėties žemės ūkyje, nes manoma, kad viską sutvarkys Bendrijos politika ir CAP. Manau, kad veikiame prieš tikrąsias ūkininkų reikmes; veiksmai, kurių jiems reikia yra šie: padėti šiems verslams atsikratyti pajungimo perdirbėjams ir krautuvininkams; dar vienas faktas – ir aš baigiu, tas, kad per pastaruosius dvejus trejus metus žemės ūkio bendrovės neteko dalies pajamų dėl persitvarkančios pardavimų pramonės pelnų.“
Witold Tomczak (Lenkija) „Ponia Pirmininke, finansinė šeimos ūkių ir naujų valstybių narių diskriminacija silpnina ES ir prieštarauja jos principiniams tikslams. Siūlomi pakeitimai nenaikina tų svertų. Kaip mes galime teisingai reformuoti Europos žemės ūkį, jeigu ignoruojame 95 proc. ūkių? Šie 95 proc. ūkių ne didesni kaip 50 ha. Tačiau jie gauna tik trupinius, kurie lieka ES subsidijų puode. Labiausiai pasiturintieji ūkininkai, kurių yra tik 1 proc., gauna 9 mlrd. eurų, kitaip sakant, daugiau kaip 90 proc. visų kitų ūkių. Ši politika smogia šeimos ūkiams, kurie yra Europos žemės ūkio nugarkaulis. Dabartinės ir siūlomos žemės ūkio politikos rezultatas bus tolesnis kaimiškųjų regionų gyventojų mažėjimas, gamtinės aplinkos degradacija, regionai, valstybės ir visa ES praras maisto saugumą.“
Jan Mulder (Nyderlandai) „Kaip gali vidutinis ūkininkas pasitikėti Europos vyriausybe, kuri nevykdo savo pažadų? Ponia Buitenweg sakė, kad 27 proc. buvo nereikšmingas. (...) Dėl to aš taip pat nusistatęs prieš šį moduliavimą. (...) Dėl pieno kvotų mes galime tik pastebėti, kad atsiranda vis daugiau tarptautinių rinkų. Manau, negerai Europai, jeigu mes sakytume amerikiečiams arba, pavyzdžiui, brazilams, kad ta rinka atitektų jiems, jeigu jie jos nori. Mes taip pat joje turėtume dalyvauti, štai dėl ko minkštas nusileidimas dėl pieno kvotų reikalingas“.
Ilda Figueiredo (Portugalija). „Mes su tam tikru nerimu dalyvaujame šioje diskusijoje dėl tolesnio bendros žemės ūkio politikos (CAP) modifikavimo, nes jo tikslas užtikrinti didesnį liberalizavimą ir pajungimą tarptautinėms rinkoms, neatsižvelgiant į tai, kad žemės ūkis yra strateginis sektorius ir kad maisto saugumas ir suverenitetas yra pagrindas užtikrinti mūsų šalių gyventojams kokybišką maistą. Taip pat ir panašiai, socialinio jautrumo trūkumas, lydintis visą šią reformą, kai neatsižvelgiama į rimtą situaciją užimtumo srityje, yra nepriimtinas. Tai grasinimas sunaikinti šeimos ūkio likučius, mažinant paramą nedideliems ūkiams, skelbiant galą pieno kvotoms, CAP renacionalizavimą (?), ir, ypač pikta, tęsiant neteisybes skirstant paramą. Dėl to mes primygtinai prašome, kad būtų priimti mūsų pateikti pasiūlymai dėl garantuotos paramos produkciją gaminantiems ūkininkams, nestabilumui, kylančiam dėl kainų svyravimo, gamybos sektoriuje įveikti, užkirsti kelią nuosmukiui kaimo vietovėse ir daugelio regionų sertifikatų panaikinimu.“
Miguelez Ramos (PSE). „Per 1992 m. MacSharry reformą mes naiviai tikėjome, kad maisto pakankamumas visiems laikams, tvirtai užtikrintas ir kad rinka geležine ranka visus ir kiekvieną pastatys į savo vietą. Deja, dabar mes suvokėme, kad vis labiau globalizuota rinka nepasiduoda nepertraukiamos žemės ūkio produkcijos gamybos svajonei turėti saugų maistą prieinamomis kainomis visoje Europoje.“
Andrzej Tomasz Zapalowski (Lenkija) | „Faktiškai, apžvalga patvirtino faktą, kad protekcionistinis taip vadinamųjų senųjų ES narių požiūris į savo žemės ūkį dar tebėra Europos Sąjungoje. Faktas, kad aš esu dar vienas šią mintį keliantis kalbėtojas rodo problemos svarbą, o Komisija ir toliau į ją nekreipia dėmesio. Taip pat svarbu, kad Parlamentas pastebėjo pradinę neteisybę, kai buvo skirstomos pieno kvotos. Gerai, kad, nors ir bailiai apsidarydami, mes imamės spręsti šią problemą.“
Marie-Helene Aubert (Prancūzija).„Tarp kitko, čia kai kurie kalbėtojai lyriniuose nukrypimuose vakar ir šiandien ragino mažinti valstybės intervenciją ir valstybės išlaidas, diegti totalų liberalizavimą, privatizavimą ir grąžinti žemės ūkį vos ne priešistorinius laikus; todėl šis 180 laipsnių apsigręžimas -- už dideles valstybės investicijas į žemės ūkį ir už maisto nepriklausomybę -- viskas atrodė ir juokinga, ir skandalinga“.
Sylwester Chruszcz (Lenkija)„Pone Pirmininke, Lenkijos ūkininkai ir ūkininkai iš Vidurio ir Rytų Europos, įstoję į Europos Sąjungą, buvo traktuojami kaip antrarūšiai piliečiai, inter alia, subsidijoms ir pieno kvotoms. Mes stebime tendenciją palikti šią diskriminaciją ir nelygų traktavimą po 2013 metų. Prašau turėti omenyje, kad didelė ES rytinės dalies ūkių yra šeimos ūkiai. Šioms šeimoms jau pakenkė sprendimai, padaryti Briuselyje ir Strasbūre. Tai buvo tie valstiečiai, kurie balsavo už įstojimą į Europos Sąjungą, jiems žadant lygų traktavimą nuo 2013 metų. Ar turime jiems dabar sakyti, kad juos apgavo? Aš maldauju kolegas parlamentarus užtikrinti, kad mūsų bendroji žemės ūkio politika būtų bendra ne tik pavadinimu. Kilnios frazės seka po veiksmų, kurie gali padaryti žalą Lenkijos ir Europos žemės ūkiui, ir mes negalime su tuo sutikti“.
Esther Herranz Garcia „Metų metus mes priešinomės tam, ką eufemistiškai vadina „moduliavimu“; nes jeigu kaimo vystymo politikai nebus skiriama pakankamai lėšų, tai ne dėl išteklių trūkumo CAP biudžete, o iš tikro dėl visiško politinės valios nebuvimo sutelkti pakankamą Bendrijos biudžetą šiam pagrindiniam stulpui.“
Anne Laperrouze (Prancūzija)“ Aš prieš moduliavimą, rekomenduotą Europos Komisijos ir Capoulas Santos pranešime. CAP tikslas teikti paramą ir suteikti žemės ūkiui struktūrą. Pavyzdžiui, ką mes matome: gyvulių auginimas susmuko dėl avių importo iš trečiųjų šalių. Gyvulių augintojams reikia CAP, kuri juos remtų. Reikalingos išmokos už ėringas avis, taip pat reikalingos aplinkosaugos išmokos už ganyklas, reikalingas ir nacionalinis atsargų fondas kompensuoti už nuostolius, patirtus dėl epidemijų, ypač mėlynojo liežuvio ligos.Ministre, Komisare, ponios ir ponai, ūkininkai į mus deda viltis.“
Liam Aylward „Dėl moduliavimo (...), moduliavimas neturėtų būti privalomas ir kad kiekvienai valstybei turėtų būti leista pačiai nuspręsti. Dėl pieno kvotų, norėčiau, kad būtų padidintos 2 proc., o ne 1 proc. kaip siūloma, o šalims, turinčioms pajėgumų gaminti pieną būtų leista tai daryti iki „minkšto nusileidimo“ (laipsniško kvotų panaikinimo) 2015 metais.
Bet visų svarbiausia, kad per pastarąją CAP reformą mums buvo pažadėta
supaprastinimas, ir jeigu ir yra, kas varo ūkininkus iš proto, tai biurokratizmas ir vilkinimas. Dabar yra daugiau pareigūnų atstovaujančių Komisiją, valstybių narių žemės ūkio departamentų ir daugiau savivaldos institucijų, kontroliuojančių ūkininkus kaip policija, negu gatvės policijos, kovojančios su nusikaltimais. Tai absurdiška ir kvaila: ūkininkams reikia leisti laisvai gyventi ir ūkininkauti, gaminti reikalingą maistą, kurio reikia vis daugėjančiai žmonijai.‘“
Štai taip postringavo Europos Parlamento nariai 2011 metų pavasarį svarstydami finansinę ir politinę perspektyvą dėl žemės ūkio politikos po 2013 m. Gal ir kalbėjo, bet Lietuvos atstovų kalbų savo šaltinyje neradome. Jeigu ir kalbėjo, tai Europos vadovai nebūtų paklausę. Tai dabar, žvelgdami atgal, galima patvirtinti. Nes Europos Parlamentas yra tik diskusijų forumas, realios valdžios jis neturi. Tiesa, neseniai 2013 m. biudžetą atmetė. Europos Sąjungos vadovų grupė pasirinko kaimo naikinimo kelią. Tai jų moralinis pasirinkimas: kuria Europos Jungtines Valstijas, lyg čia ne nuo seno, tūkstančius metų, nuo sanskrito laikų gyventų ne senos tautos, o naujų emigrantų tauta.
Atgal
