Europos Sąjunga
2022.11.05. Kelionė į Europos parlamentą
Zigmas Tamakauskas
Kauno deputatų klubo narys
Rudeninėmis spalvomis pasipuošusio spalio pradžioje europarlamentaras profesorius Liudas Mažylis Kauno deputatų klubo narius ir jų artimuosius pakvietė apsilankyti Strasbūre - Europos parlamente. Kelionę stropiai parengė jo padėjėjai Rasa Zozaitė ir Raimondas Gaidys. Į kelionę išvykome ankstų rytmetį nuo istorinės Kauno pilies. Visą dieną važiavome per Lenkiją, prisimindami joje esančias lietuviškas etnografines istorines žemes, šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimą su lietuviais Lomžoje, jo reikštą meilę lietuviams ir visai Lietuvai. Pavakary apsistojome Lenkijos – Vokietijos pasienio viešbutyje. Kitą dieną mūsų kelionė tęsėsi Vokietijoje. Kaip buvo numatyta, sustojome Niurnberge – senojoje Šventosios Romos imperijos sostinėje.
Padedant mūsų grupę lydėjusiai gidei Raimondai Juškevičiūtei, aplankėme anuometinės Romos imperijos galios simbolį -imperatoriškąją pilį, pavaikščiojome po jos kiemelius. Nuo pilies sienų gėrėjomės prieš mūsų akis atsivėrusia miesto panorama, jos įdomia architektūra. Nusileidę nuo pilies kalvos, stabtelėjome prie garsiojo vokiečių renesanso tapytojo, grafiko ir vitražisto Albrechto Diurerio namo.
Miesto turgaus aikštė pasižymi garsiais istoriniais statiniais. Visų dėmesį patraukė 14 amžiuje sukurtas gotikinio stiliaus skulptūromis papuoštas fontanas. Skulptūros vaizduoja filosofiją ir septynis laisvuosius menus, keturis evangelistus, Romos legendines asmenybes, Mozę su septyniais pranašais.
Pabuvojome puošniose Dievo Motinos, Šv. Lorenco ir Niurenbergo globėjo Šv. Sebaldo bažnyčiose. Gėrėjomės ne tik jų architektūriniu sprendimu, bet ir vidaus puošyba, jose esančiais saulės spindulių nušviestais vitražais.
.jpg)
.jpg)
Kelionė į Europos parlamentą
.jpg)
Nuotraukų autorės: Gintarė Domarkienė ir Aldona Grigaitienė
Gaila, kad dėl laiko stokos negalėjome nuvykti prie pastato, kuriame 1945-1946 metais vyko karo nusikaltėlių teismo procesas, kuriame buvo nuteisti 24 nacistinės Vokietijos vadovai.
Kitos dienos rytą, gerai nusiteikę nuvykome į Strasbūrą. Miestas yra rytų Prancūzijoje greta poetų apdainuoto Reino upės, prie pat Vokietijos sienos. Strasbūre veikia Europos parlamentas, Europos Taryba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ir daug kitų tarptautinių įstaigų.
Šiame mieste mus pasitiko iš Lietuvos prieš keletą metų emigravusi Larisa. Ji čia tapo vietos gide. Su mumis lietuviškai pasisveikinusi, matyt pagal seną paprotį, mums pasiūlė pažintį su miestu pravesti rusų kalba. Žinodami, kad ji moka kalbėti lietuviškai, paprašėme jos mūsų ekskursiją padaryti lietuvių kalba. Kaip įsikalbėjome, paaiškėjo, kad ponia Larisa neblogai žino ir Lietuvos istoriją, prancūzų kalba spaudoje publikuoja kai kuriuos Lietuvos istorijos epizodus.
Su šia gide pavaikščiojome miesto gatvėmis, stabtelėdami prie vienos ar kitos žymesnės vietos ar pastato. Ji mums parodė ir kanalais išvagotą miesto kampelį, vadinamą „Mažosios Prancūzijos“ rajonu, pabrėždama, kad ši vieta visai nesusijusi su jokiu patriotiškumu ar romantika. Čia buvo įsikūrusi ligoninė, kurioje gydėsi ne tik kovose suluošinti kariai, bet ir sergantys sifiliu, kuri vadinta „prancūziška liga“, ypač paplitusi šešioliktojo amžiaus pabaigoje. Dėl daugybės tokių ligonių – šis rajonas ir gavęs „Mažosios Prancūzijos“ vardą.
Gyviausioje miesto aikštėje stabtelėjome prie šiame mieste gyvenusio Johano Gutenbergo paminklo. Prisiminėme, kad jis 15 amžiaus viduryje išrado metalinių renkamųjų spaudmenų gamybos technologiją, rankines spausdinimo stakles, joms naudotinus spaustuvinius dažus. Spausdino vadovėlius, kalendorius, Šventąjį raštą (Bibliją) ir kt.
Ekskursiją po miestą baigėme Katedros aikštėje. Ponia Larisa su meile mums papasakojo apie Dievo Motinos - Notre Dame Katedrą, jos istoriją, grožį ir didybę. Šventovė pradėta statyti vienuoliktame amžiuje buvusios romėnų šventyklos vietoje. Tai vienas įspūdingiausių keturis šimtmečius trukęs Europos gotikos statinių. Prancūzų poetas Polas Klodelis šį statinį, tapusį Strasbūro simboliu, pavadino „virš miesto sklandančiu rožiniu angelu“. Įėję į šios šventovės vidų, tikrai pajutome svaigulingą prie Aukščiausiojo Gėrio keliantį grožį, kurį paryškina saulės spindulių nušviesti skambantys vitražai, į mus žvelgiančios įvairių pranašų ir šventųjų paslaptinga gyvybe alsuojančios statulos, altoriai. Akis patraukia ir čia esančių vargonų ir sakyklos grožis. Savo nuostaba garsėja Katedros dešinėje navoje esantis astronominis laikrodis. Jis rodo ne tik laiką ar metus, bet ir planetų vietą, zodiako ženklus. Kas valandą pajuda ir prie laikrodžio esančios puošnios, savo prasmę turinčios figūros.
Į šios Katedros bokšto smailę veda 332 laipteliai. Pasiekus šį aukštį – prieš akis atsiveria didelio grožio senamiesčio panoramos vaizdai. Tačiau iš mūsų keliauninkų nė vienas nesiryžo atlikti tokio aukščio kopimo žygį.
Sakoma, kad šios Šventovės svaigulingas grožis turėjo įkvėpimo ir žinomam prancūzų rašytojui Viktorui Hugo ir kitiems kūrėjams.
Miesto Šventojo Petro Naujojo bažnyčia yra susijusi ir su mūsų Valstybės krikštu. Bažnyčioje esanti freska rodo įvairias šalis, einančias į krikščionybę. Iš jų pavaizduota paskutinė į krikščionybę žengianti Lietuva.
Po trumpo pasižvalgymo po miestą, pasukome link mūsų kelionės pagrindinio tikslo – Europos parlamento rūmų. Greta pastato mus sutiko protestuojančių iraniečių grupė su eksponuojamomis jaunos moters Mahsos Aminos nuotraukomis. Kaip teigiama, moteris dėl pernelyg civilizuotos aprangos, Irano vadinamos „moralės policijos“ buvo prievarta nuvesta į policijos nuovadą, ten sumušta, mirė ligoninėje. Man greitu spustelėjimu nufotografavus protestuotojus prieš Irano valdžios parodytą brutalumą, priėjęs protestuotojų vadovas dėkodamas paspaudė ranką. Matyt pagalvojo, kad aš esu kažkurios šalies korespondentas ir paplatinsiu šią nuotrauką.
Po išsamaus ir kruopštaus patikrinimo, kaip ir keliaujant lėktuvu, patekome į didelius Parlamento rūmus, išpuoštus žaliuojančiais vijokliais, plakatais, nuotraukomis, informaciniais stendais. Pagal nustatytą tvarkaraštį, vienoje salėje nuoširdžiai pabendravome su mums šią kelionę padovanojusiu Kauno miesto Garbės piliečiu, europarlamentaru profesoriumi Liudu Mažyliu. Jis Europos parlamente priklauso krikščioniškos krypties Europos liaudies partijos frakcijai, vienijančiai centro dešiniųjų jėgas. Profesorius mums papasakojo apie savo darbą šioje tarptautinėje įstaigoje, apibūdino Parlamento veiklą ir jo struktūrą, parlamentarų požiūrį į klastingą Rusijos agresiją prieš taikią, savo laisvę ginančią Ukrainą. Įdomu tai, kad visuotiniame parlamento posėdyje pagal nustatytą reglamentą parlamentarui leidžiama pasisakyti tik vieną minutę, o išimtinai – pusantros minutės. „Todėl prieš posėdį parlamentaras, norintis tarti žodį, turi sugebėti jį pateikti labai esminga ir sutelkta kalba“ – sakė profesorius L. Mažylis. Bendraujant su L. Mažyliu, į salę įėjusi parlamentarė Aušra Maldeikienė entuziastingai pasigyrė, kad ji išimtinai rūpinasi jaunimo reikalais lyg į šalį pastumdama pagyvenusius žmones, jų gyvenimo išugdytą išmintį. Sulaukusi mano replikos, kad reikėtų išlaikyti jaunimo ir pagyvenusių žmonių harmoniją, - pasakiusi, kad neturinti daugiau laiko su mumis kalbėtis, ponia A. Maldeikienė išėjo iš salės.
Pabuvome ir didžiulėje visuotinių posėdžių salėje, kurioje posėdžiauja Europos sąjungos 27 valstybių išrinkti parlamentarai. Iš jų vienuolika iš Lietuvos. Jie čia pasiskirstę po įvairias politines grupes ir tam tikras sritis prižiūrinčius komitetus.
Parlamento narių skaičius, pasitraukus EP nariams iš Jungtinės Karalystės, sumažėjo nuo 751 iki 705. Parlamentui vadovauja jo pirmininkas, išrinktas EP narių slaptu balsavimu dvejiems su puse metų.
Europos parlamente yra 24 oficialios kalbos. Kada parlamentaras kalba viena iš oficialių kalbų – ji sinchroniškai išverčiama į kitas oficialiąsias kalbas. Tą patyrėme ir mes: nelietuviškai kalbantį parlamentarą per ausines galėjome pasiklausyti lietuvių kalba. Tik truputį pasijutome nejaukiai pamatę 705 vietų salėje tik keliolika EP narių... Mums paaiškino, kad vyko tik kažkurio komiteto posėdis, o pati posėdžių salė tirai labai retai būna pilna.
Europos parlamentas – tai Europos Sąjungos leidžiamųjų įstatymų įstaiga. Čia priimti įstatymai turi galioti ir Europos Sąjungos šalims. Tačiau dažnai kai kurios jėgos, prisidengusios tik tariamais ES įstatymais, o iš tikrųjų siekdamos didesnio ES federalizmo su kosmopolitinio liberalizmo priemaiša, stengiasi atmesti tautines krikščioniškas vertybes, dar labiau susiaurinti ES valstybių valstybingumą, jų nepriklausomybę, stengiasi pakeisti „šiuolaikiškai“ šeimos sampratą, netgi rašysenos elementus. Čia turėtume prisiminti viešėjusio Lietuvoje popiežiaus Pranciškaus raginimą mūsų jaunimui – išlaikykite savo gyvas šaknis, savo savitą dvasinę ir materialinę kultūrą.
Esame ne tik „pasaulio žmonės“, o svarbiausiai savo Tėvynės – Lietuvos vaikai, gerbiantys ir mūsų žemėje gyvenančias tautines mažumas. Tačiau svarbu, kad ir jos realiai gerbtų mūsų tautą, valstybinę kalbą, pačią Valstybę. Gera padėti ir Ukrainai, narsiai kovojančiai prieš ją užpuolusį rusiškąjį imperializmą, prieš jo grobuoniškus tikslus.
Pasibaigus viešnagei Europos parlamente, profesorius Liudas Mažylis mums surengė gražią atsisveikinimo vakarienę, kurios metu buvo proga vieni su kitais arčiau pabendrauti. Nuoširdų padėkos žodį, skirtą prof. L. Mažyliui, tarė mūsų kelionės draugė – žinoma plaukikė, pirmoji Lietuvos olimpietė, daugkartinė Lietuvos, Europos ir pasaulio plaukimo čempionė Birutė Užkuraitytė – Statkevičienė.
Pernakvoję ir papusryčiavę Vokietijos viešbutyje atvykome į Viurcburgą, 2004 metais atšventusį 1300 metų jubiliejų. Miestas įkurtas istorinėje Frankonijoje, iki 19 amžiaus pradžios buvo kaip atskira žemė su savo kalba ir savitom tradicijom. Šiame mieste gyveno Vilhelmas Konradas Rentgenas, 19-ojo šimtmečio gale atradęs spindulines bangas, kurios iki šiol sėkmingai taikomos medicinoje. Miestas taip pat garsėja savo vyndaryste ir alumi.
Pažymėtina, kad Viurcburgas susijęs ir su Lietuvos istorija. Pokario metais jame buvo apsistoję nemažai lietuvių. Čia 1945 metais atkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, veikė lietuviškas vaikų darželis, lietuviška pradžios mokykla bei gimnazija, liaudies universitetas. Kūrėsi meno kolektyvai, vaikų teatras, chorai, dailės studija. Savo veiklumu pasižymėjo ateitininkai. 1946 metais Viurcburge įvyko pirmoji lietuvių dainų šventė Vokietijoje. Čia lietuvišką dainą traukė per 400 dainų šventės dalyvių.
Vos įvažiavus į miestą, pamatėme ant kalno iškilusią buvusio pirmojo miesto valdovo rezidenciją - Marienburgo tvirtovę. Šiuose rūmuose vyko daug kam girdėtų „Trijų muškietininkų“ filmavimo darbai.
16 –ame amžiuje statytas šventųjų skulptūromis papuoštas tiltas per Maino upę jungia Marienburgo tvirtovę su miesto senamiesčiu. Einant tiltu, dėmesį atkreipėme į Šv. Jono Nepomuko, gyvenusio keturioliktame amžiuje Čekijoje , barokinę skulptūrą. Šis šventasis populiarus ir Lietuvoje. Jį, kaip paslapties bei duotos priesaikos saugotoją, buvo pasirinkę savo globėju ir Lietuvos partizanai, kovoję su sovietiniu okupantu.
Iš išorės apžiūrėję garsųjį baroko perlą - Vyskupų rezidencijos rūmų ansamblį, pabuvojome tų rūmų parke. Buvome ir romaniškojo stiliaus Šv. Kilijono katedroje. Šventasis Kilijonas buvo misionierius, platinęs šiame krašte krikščionybę. Minimas kaip skalbėjų globėjas, saugantis jas nuo sąnarių skausmų.
Grįžtant iš Vokietijos viduryje greitkelio staiga sustojo mūsų autobusas. Galėjo ištikti rimta avarija. Įjungus avarinius žibintus teko šiek tiek pastovėti. Tačiau techninės pagalbos šauktis nereikėjo. Susidariusią padėtį išgelbėjo patys autobuso vairuotojai, nustatę variklio gedimo priežastį ir ją savo jėgomis pašalinę. Autobusui pajudėjus, nuaidėjo padėkos plojimai mūsų šauniems vairuotojams. Vakare pasiekėme Lenkijos pasienio su Vokietija numatytą viešbutį.
Kitos dienos rytmetį mūsų autobusas pasuko per Lenkiją link Lietuvos žemės. Pilni įspūdžių į Lietuvą grįžome vėlai vakare. Kelionė gerokai praplėtė mūsų akiratį. Už tai esame dėkingi profesoriui Liudui Mažyliui, jo veikliems padėjėjams Rasai Zozaitei ir Raimondui Gaidžiui - Kauno deputatų klubo viceprezidentui.
Atgal
